Baltnugaris genys
| Dendrocopos leucotos Apsauga: 3(R) – Reta rūšis | ||||||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
 Baltnugaris genys (Dendrocopos leucotos) | ||||||||||||||||
| Apsaugos būklė | ||||||||||||||||
 Nekeliantys susirūpinimo (IUCN 3.1), [1] | ||||||||||||||||
| Mokslinė klasifikacija | ||||||||||||||||
| ||||||||||||||||
| Binomas | ||||||||||||||||
| Dendrocopos leucotos Bechstein, 1802 | ||||||||||||||||
 Paplitimas |
Baltnugaris genys (Dendrocopos leucotos) – geninių (Picidae) šeimos paukštis.
Išvaizda[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Patino viršugalvis raudonas. Pakaušis ir nugaros viršutinė dalis juodi. Nugaros apatinė pusė balta. Nuo žiočių kampo eina juodi „ūsai", kurie gerklės šonuose susilieja su juoda juostele. Sparnai su juodai baltomis juostelėmis. Pilvinė pusė balta, rusvo atspalvio. Šonai gelsvi, išmarginti išilginiais juodais dryželiais. Pauodegio raudona spalva, palaipsniui šviesėdama, eina net iki krūtinės. Patelės viršugalvis juodas. Jauniklių viršugalvis ir pauodegys neryškiai raudoni.
Paplitimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Eurazijoje paplitęs nuo Italijos, Austrijos, Skandinavijos iki Ochotsko, Japonų, Rytų Kinijos jūrų. Šiaurėje arealas siekia pietinę Skandinaviją, Šiaurinės Dvinos aukštupį, Obės vidurupį, Jenisejaus, Lenos aukštupį, Amūro baseiną. Pietuose arealas tęsiasi iki Korėjos pusiasalio, šiaurės rytų Kinijos, Didžiojo Chingano, Kentėjus kalnagūbrių, šiaurinio Kazachstano, Volgos vidurupio, Dniepro žemupio, Balkanų pusiasalio, Mažosios Azijos. Izoliuotuos arealo dalys aptinkamos Kaukaze, Pirėnų pusiasalyje, rytinėje Kinijoje, Kamčiatkoje, kai kuriose salose.
Žiemoja paplitimo areale.
Lietuvoje retas.
Biologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gyvena giriomis tekančių upokšnių slėniuose, beržų ir juodalksnių šlapiuose medynuose, kur gausu išdžiūvusių medžių, trūnijančių stuobrių. Vasaros pabaigoje ir žiemą laikosi pagirių sodybose, mažuose juodalksnynuose, mišriuose beržynuose ir eglynuose.
Skraido tik dieną, ištisas valandas krapštosi sausuose medžiuose, baladojai tarp supuvusių stuobrių, gana retai pasigarsdindamas dusliu diksėjimu. Žmogų arti prisileidžia tik jauni, vasaros pabaigoje klajojantys paukščiai, o senesni kiek baikštūs.
Uokse jaunikliai ramesni ne kitų rūšių geniai: dažniausiai tyli, tik kartais išleidžia kokį nors garsą.
Labai naudingas paukštis, nes naikina medienos gadintojus.
Dauginimasis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Balandžio pirmoje pusėje supuvusių beržų, juodalksnių, gluosnių stuobriuose kala uoksus. Ant minkšto trūnėsių sluoksnio padeda maždaug 4 kiaušinius, peri apie dvi savaites. Jauniklius maitina patinas ir patelė. Geniukai lizde išbūna apie 28 dienas.
Mityba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Minta beveik vien vabzdžių vikšrais, vabalais, ilgakojais uodais ir ūsuočių lervomis.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Lietuvos fauna: paukščiai, 2 knyga. Sud. V. Logmanas. – Vilnius: Mokslas, 1991.
- ↑ „IUCN Red List - Coracias garrulus“. IUCN Red list.
