Čekijos istorija

Čekija susideda iš trijų istorinių žemių – Bohemijos, Moravijos ir Moravijos Silezijos (anksčiau taip pat vadintos Ausrijos Silezija). Šios vadinamosios „Bohemijos Karūnos žemės“ Viduramžiais priklausė Europos kultūros centrui, tačiau dėl konfesinių konfliktų XVII a. susilpnėjo. Šių žemių kontrolė perėjo Habsburgams ir iki 1918 m. priklausė Austrijos imperijai.

Čekijos istorijos laikotarpiai

1. Priešistorė (700 000–400 m. pr. m. e.)
2. Keltai (400 – 8 m. pr. m. e.) – bojai
3. Germanai (8 m. pr. m. e. – 511 m. e. m.) – markomanai ir kvadai
4. Slavai – bohemai ir moravai – nuo VI a. (535? m.)
   1. Samo valstybė (623–658 m.)
   2. Moravijos kunigaikštystė (VIII a. pabaiga – 833 m.) Moravijoje
   3. Didžioji Moravija (833–907 m.) Moravijoje (888/890 – 894 m. ir Bohemijoje)
   4. Bohemijos kunigaikštystė (880/889 – 1198 m.), o Moravijoje Moravijos markgrafystė nuo 1182 m.
   5. Bohemijos karalystė (1198–1918 m.), nuo 1526 m. valdoma Habsburgų (personalinė unija su Austrija ir Vengrija)
   6. Čekoslovakija (1918–1992 m.), nuo 1969 m. Čekoslovakijos Socialistinė Republika (ČSSR), nuo 1990 m. Čekijos ir Slovakijos Federalinė Republika (ČSFR).
   7. Čekijos respublika (nuo 1993 m.)

Nuo seniausių laikų iki Didžiosios Moravijos susikūrimo

V–IV a. pr. m. e. dabartinės Čekijos teritorijoje apsigyveno keltų gentis bojai (iš šio žodžio kilo pavadinimai lotyniškas šalies pavadinimas Bohemija), vėliau – germanų gentys markomanai ir kvadai. Nuo I–II iki IV a. dabartinės Čekijos teritorija buvo stiprioje Romos imperijos įtakoje. V a. iš rytų atėjus vakarų slavų gentims, kurios išstūmė germanus, susikūrė Čekijos kunigaikštystė, jos sostine tapo Praha. VI a. pabaigoje slavų gentys pateko Avarų chanato priklausomybėn. 623 m. frankų pirklys Samas suorganizavo sėkmingą sukilimą prieš avarus ir sukūrė Samo valstybę.

Nuo Didžiosios Moravijos susikūrimo iki Čekoslovakijos valstybės

IX a. sukurta Didžioji Moravija buvo sugriauta vengrų ir Čekija, tapusi karalyste, palaipsniui pateko Vokietijos įtakon. XV a. Praha tapo Šventosios Romos imperijos sostine. 1471–1526 šalį valdė Jogailaičiai – Vladislovas II bei jo sūnus Liudvikas II. Nuo 1526 m. egzistavo personalinė unija su Austrija, o 1620 m. po Baltojo kalno mūšio Čekijos žemės (Bohemija, Moravija, Silezija, abi Lužicos) prijungtos prie Austrijos imperijos.

1918 m. paskelbta Čekoslovakijos nepriklausomybė. Po 20 metų Vokietija, Lenkija ir Vengrija okupavo apie 25 % respublikos teritorijos ir 1939 m. susikūrus protektoratui Čekija praktiškai prijungta prie Trečiojo Reicho.

Čekoslovakija 1945 m. ir pokaris

1945 m. gegužės 5 d. Antrajam pasauliniui karui baigiantis, Prahoje įvyksta sukilimas prieš nacistus. Po 4 d. miestą užėmė Raudonoji armija. Benešas grįžo į savo šalį ir vėl tapo prezidentu. Raudonosios armijos atsakomieji veiksmai prieš Čekijos vokiečių mažumą, kurioje buvo (2 mln. gyventojų), tapo neišvengiami. Tūkstančiai žuvo, buvo prievarta išvaryti į Vokietiją arba patys pabėgo. Po karo valdė koalicinė vyriausybė. 1948 m. panaudoję kariuomenę perėmė valdžią į savo rankas. Suklastoti rinkimai baigėsi komunistų partijos laimėjimu, o kitos partijos buvo uždraustos.

Iš kart po karo staigiai iškilo komunistų partija (KSČ). Ši partija surinko daugiausiai balsų per 1946 m. rinkimus, jos vadovas Klementas Gottwaldas tapo ministru pirmininku, vyriausybėje buvo keli jo partijos nariai. Komunistai tapo labai populiarūs, tačiau nekomunistai vyriausybės nariai labai nerimavo. 1948 m. vasario mėn. 12 jų atsistatydino, tikėdamiesi tokiu būdu sužlugdyti Gottwaldo vyriausybę. Taip jie prisidėjo surežisuojant komunistinį perversmą - neprireikė nė karinės pagalbos, kurią buvo pasiūlęs J. Stalinas. Dėl sveikatos sutrikimų atsistatydino Benešas. Vadinamąjį "pergalingąjį vasarį" prasidėjo stalinizmo įtvirtinimo laikotarpis, kurio metu buvo vykdoma visuotinė nacionalizacija ir didžiulio masto pramonės plėtra. Taip pat vyko represijos ir persekiojimai. Ūkininkai, kurie priešinosi kolektyvizacijai, buvo siunčiami į darbus kasyklose arba į kalėjimus. Dvasininkai buvo uždarinėjami koncentracijos stovyklose. Daug žmonių pasirinko emigraciją.

Europos šalių istorijos

Airija | Albanija | Andora | Armėnija | Austrija | Azerbaidžanas | Baltarusija | Belgija | Bosnija ir Hercegovina | Bulgarija | Čekija | Danija | Estija | Graikija | Gruzija | Islandija | Ispanija | Italija | Jungtinė Karalystė | Juodkalnija | Kazachija | Kosovas | Kroatija | Latvija | Lenkija | Lichtenšteinas | Lietuva | Liuksemburgas | Makedonija | Malta | Moldavija | Monakas | Norvegija | Nyderlandai | Portugalija | Prancūzija | Rumunija | Rusija | San Marinas | Serbija | Slovakija | Slovėnija | Suomija | Švedija | Šveicarija | Turkija | Ukraina | Vatikanas | Vengrija | Vokietija