Smilginis strazdas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Turdus pilaris
Smilginis strazdas (Turdus pilaris)
Smilginis strazdas (Turdus pilaris)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
(Wikispecies-logo.svg Animalia)
Tipas: Chordiniai
(Wikispecies-logo.svg Chordata)
Klasė: Paukščiai
(Wikispecies-logo.svg Aves)
Būrys: Žvirbliniai paukščiai
(Wikispecies-logo.svg Passeriformes)
Šeima: Strazdiniai
(Wikispecies-logo.svg Turdidae)
Gentis: Strazdai
(Wikispecies-logo.svg Turdus)
Rūšis: Smilginis strazdas
(Wikispecies-logo.svg Turdus pilaris)
Binomas
Turdus pilaris
Linnaeus, 1758

Smilginis strazdas (lot. Turdus pilaris, angl. Fieldfare, vok. Wacholderdrossel) – strazdinių (Turdidae) šeimos žvirblinis paukštis. Nuo kitų strazdų skiriasi pilka galva ir antuodegiu bei rudais pečiais. Paukščiui skrendant matyti balta apačia.

Paplitimas[taisyti | redaguoti kodą]

Gyvena miškingose ar krūmingose Šiaurės Europos ir Azijos vietovėse – nuo Skandinavijos vakaruose iki Aldano rytuose, šiaurinė arealo riba eina pro Jamalo pusiasalį, Jenisiejaus žemupį, pietinė – pro Tuvą, Jenisiejaus aukštupį, Altajų, šiaurės Kazachstaną, Volgos žemupį, Karpatus, Šveicariją. Taip pat gyvena Grenlandijoje, Gotlande, Alando salose. Smilginis strazdas sutinkamas visoje Lietuvoje, gana gausus.

Žiemą dideliais būriais migruoja į pietus, dažnai kartu su baltabruviais strazdais (Turdus iliacus).

Pavasarį negausiai atskrenda kovo antroje pusėje, rugpjūtį pradeda būriuotis, rugsėjo pabaigoje–spalį išskrenda. Nedideli būriai pasilieka žiemoti.

Išvaizda[taisyti | redaguoti kodą]

Tiek patino, tiek patelės pakaušis, galva ir antuodegis pilki, viršugalvis dryžuotas. Pečiai bei nugara rudos spalvos. Uodega juodai ruda. Krūtinė, pagurklis, gerklė raibi. Kojos šviesiai rudos. Snapas tamsiai rudas, pamatinė dalis geltona. Rainelė ruda.

Išsiritusių jauniklių galva ir nugara padengta ilgokais rusvai pilkais pūkais. Vėliau tampa rusvi, o jų papilvė labiau raiba nei suaugusiųjų.

Elgsena[taisyti | redaguoti kodą]

Dažniausiai įsikuria gluosniais ir alksniais apaugusiose paupiuose, laukų pušynėliuose, parkuose, soduose, juodalksnynuose, kapinėse, greta girių. Smilginiams strazdams nesvarbus apgyvendinto miško brandumas, pomiškis. Apsistoja ir kultūriniuose kraštovaizdžiuose. Skirtingai nuo kitų strazdų, dažniausiai suka lizdus kolonijomis (5-15 porų, nors kartais iki 100). Labai įnirtingai gina lizdus – garsiai rėkia, atėjūną puola, smūgiuoja, apipila skystomis išmatomis. Taip jie paprastai išveja varnas ar kėkštus, todėl greta smilginių strazdų mėgsta įsikurti ir kiti smulkūs paukščiai (kikiliai, žaliosios ir ankstyvosios pečialindos, strazdai giesmininkai, sodinės ir juodagalvės devynbalsės, liepsnelės, volungės, tošinukės, pilkosios musinukės).

Piešinys

Smilginis strazdas lizdus suka pušyse, tuopose, alksniuose, drebulėse, beržuose, maumedžiuose, gluosniuose ir kt. medžiuose. Lizdą sukrauna iš varpučio, smilgų, aplipdo moliu, dumblu, gūžtą iškloja varpinių žolių lapeliais. Dažniausiai lizdą susuka kamieno išsišakojimuose, rečiau šakų galuose, prie kamieno, medžio vainike, pasitaiko ir ant inkilų, kempingrybių. Vidutiniškai lizdą įrengia 4,3 m aukštyje, kur dažniau lankosi žmonės – 4–15 m aukštyje.

Kiaušinius deda balandžio 15–26 d. Padeda 4–6 žalsvus, ovalius, rudomis dėmelėmis ir brūkšniais margintus kiaušinius. Peri 12–14 dienų (daugiausia patelė). Jaunikliai pradeda plunksnuotis po 7 dienų. Sulaukę 13–14 dienų (gegužės viduryje) palieka lizdą, bet dar nemoka skraidyti, todėl daug jų žūva. Jei pirma dėtis žūva, peri antrą kartą.

Pavasarį, vasarą maistą rankioja laukuose, drėgnose pievose, prie vandens telkinių, šaltinių, pakelėse. Rudenį gausiais būriais traukia arčiau sodybų, nulesa vaisius. Žiemą laikosi prie gyvenviečių, sutinkami tujų, gudobelių krūmuose, ieško nenuskintų vaisių, uogų.

Smilginiai strazdai veiklūs dieną, žmogaus nevengia, bet arti neprisileidžia. Mėgsta tupėti šakų galuose, aukštuose medžiuose, kur plačiai matyti vietovė. Maitinasi ant žemės, šuoliuoja dideliais šuoliais, drabsto senus lapus, žolę ir ieško bestuburių.

Mityba[taisyti | redaguoti kodą]

Visaėdžiai, maitinasi įvairiais vabzdžiais ir kirmėlėmis vasarą, uogomis žiemą. Maitindami rankioja sliekus, sparvas, vikšrus, smulkius moliuskus, laumžirgių lervas. Vėliau, antroje vasaros pusėje pereina daugiausia prie uogų – žemuogių, mėlynių, aviečių, ievų uogų, spanguolių. Rudenį ir žiemą ypač lesa šermukšnius. Jiems gausiai užderėjus, daug smilginių strazdų lieka žiemoti.[1]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. „Lietuvos fauna“: Paukščiai 2., Vilnius, „Mokslas“, 1991 m.


Commons-logo.svg

Vikiteka