Žalioji pečialinda

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Phylloscopus sibilatrix
Žalioji pečialinda (Phylloscopus sibilatrix)
Žalioji pečialinda (Phylloscopus sibilatrix)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
(Wikispecies-logo.svg Animalia)
Tipas: Chordiniai
(Wikispecies-logo.svg Chordata)
Klasė: Paukščiai
(Wikispecies-logo.svg Aves)
Būrys: Žvirbliniai paukščiai
(Wikispecies-logo.svg Passeriformes)
Šeima: Devynbalsiniai
(Wikispecies-logo.svg Sylviidae)
Gentis: Pečialindos
(Wikispecies-logo.svg Phylloscopus)
Rūšis: Žalioji pečialinda
(Wikispecies-logo.svg Phylloscopus sibilatrix)
Binomas
Phylloscopus sibilatrix
Bechstein, 1793

Žalioji pečialinda (lot. Phylloscopus sibilatrix, angl. Wood Warbler, vok. Waldlaubsänger) – devynbalsinių (Sylviidae) šeimos paukštis, priklausantis pečialindų genčiai.

Išvaizda[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žalioji pečialinda didžiausia iš pečialindų, bet mažesnė už naminį žvirblį. Nuo kitų pečialindų skiriasi švaria geltona ir balta kūno apačia. Patino ir patelės viršutinė kūno dalis gelsvai žalia, antuodegis ryškus. Antakis, gerklė, pagurklis ir kūno šonai geltoni. Pilvas baltas. Snapas juosvai rudas. Kojos gelsvos. Jauniklių viršutinė kūno dalis gelsvo atspalvio. Tik išsiritusių jauniklių galva ir pečiai apaugę ilgais, retai balsvai pilkais pūkais.

Paplitimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Arealas suskaidytas. Eurazijoje paplitusi nuo Skandinavijos iki Uralo. Šiaurėje arealas siekia Botnijos įlanką, Kareliją, Kamos aukštupį, pietuose tęsiasi iki pietinio Uralo, Volgos vidurupio, Moldavijos, Dunojaus deltos, Balkanų, Apeninų pusiasalio. Izoliuotos arealo dalys yra Pirėnų pusiasalyje, Krymo, Kaukazo kalnuose. Žiemoja Afrikoje.

Lietuvos giriose gana dažna.

Biologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žaliosios pečialindos giesmė

Laikosi juodalksnynuose, juosiančiuose aukštaūgius eglynus su drebulių, beržų ir pušų priemaiša. Gausi nešlapiuose beržynuose, drebulynuose, ąžuolynuose, uosynuose ir mišriuose miškuose. Peri paupių šlaitų giriose, kartais mėlyniniuose pušynuose, retkarčiais – brukniašiliuose. Keliaudamos užklysta į laukų giraites, sodus, miestų želdinius.

Dienomis maitinasi ir keliauja. Vikriai straksi, skraido tarp medžių šakų. Dažnai, virpančiai plevendama sparnais cipsena ore, čiulba medžių lajos pavėsyje. Lizdą įsiruošia tarp kiškiakopūsčių, medučių, šalmučių, miškinių pataisų. Gūžtas suka ne arčiau kaip 40 metrų atstumu viena nuo kitos. Vienoje dėtyje paprastai būna 5–7 kiaušiniai, kuriuos patelė peri apie 14 dienų. Perėti pradeda padėjusi ketvirtą kiaušinį. Kas pusvalandį išlekia trumpam palesti. Išsiritusius paukščiukus maitina abu porelės nariai. Šeštą dieną jaunikliai praregi, septintąją jiems pradeda kaltis plunksnos.

Besiplunksnuojančius jauniklius dažniau maitina patelė. Gūžtą paukščiukai palieka po 12–13 dienų, šakomis kyla aukštyn ir keliauja toliau. Tik vėliausiai išsiritęs jauniklis dar laikosi prie žemės. Per vasarą išveda vieną vadą.

Gaudo skraidančius uodus, naktinius drugius, muses, vikšrus, amarus. Žalioji pečialinda yra naudingas paukštis, nes sulesa daug medžio kenkėjų.

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]


Commons-logo.svg

Vikiteka

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Lietuvos fauna: paukščiai, 2 knyga. Sud. V. Logminas. – Vilnius: Mokslas, 1991.