Ankstyvoji pečialinda

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Phylloscopus trochilus
Ankstyvoji pečialinda (Phylloscopus trochilus)
Ankstyvoji pečialinda (Phylloscopus trochilus)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
(Wikispecies-logo.svg Animalia)
Tipas: Chordiniai
(Wikispecies-logo.svg Chordata)
Klasė: Paukščiai
(Wikispecies-logo.svg Aves)
Būrys: Žvirbliniai paukščiai
(Wikispecies-logo.svg Passeriformes)
Šeima: Devynbalsiniai
(Wikispecies-logo.svg Sylviidae)
Gentis: Pečialindos
(Wikispecies-logo.svg Phylloscopus)
Rūšis: Ankstyvoji pečialinda
(Wikispecies-logo.svg Phylloscopus trochilus)
Binomas
Phylloscopus trochilus
Linnaeus, 1758

Ankstyvoji pečialinda (lot. Phylloscopus trochilus, angl. Willow Warbler, vok. Fitis) – devynbalsinių (Sylviidae) šeimos paukštis, priklausantis pečialindų genčiai.

Išvaizda[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ankstyvoji pečialinda gerokai mažesnė už naminį žvirblį. Panaši į pilkąją pečialindą. Nesunku atskirti iš giesmės ir šviesių kojų.

Patino ir patelės kūno viršutinė dalis rusvai pilka, rudenį gelsvai žalia. Virš akių neryškus balsvas antakis. Antroji didžioji plasnojamoji plunksna ilgesnė už šeštąją. Kūno apačia gelsvai balta, rudenį ryškiai geltona. Snapas rudas. Kojos šviesiai rudos. Rainelė ruda. Jauniklių kūno viršus žalsvas, apačia gelsva. Išsiritusių jauniklių galva ir pečiai apaugę retais, gana ilgais, pilkai baltais pūkais. Žiotys geltonai oranžinės.

Paplitimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Eurazijoje paplitusi nuo šiaurinės Prancūzijos, Alpių, Skandinavijos iki Kolymos ir Anadyrio baseino. Šiaurėje arealas siekia Kolos pusiasalį, Pečioros žiotis, Jamalo pusiasalį, Jenisejaus žemupį, Taimyrą, Kolymos deltą, pietuose tęsiasi iki Viliujaus slėnio, Sajanų, šiaurinio Kazachstano, Uralo vidurupio, šiaurinės Ukrainos, Moldavijos, Balkanų, Apeninų pusiasalio. Gyvena Britų ir Baltijos jūros salose. Žiemoja Afrikoje. Lietuvoje taip pat paplitęs paukštis.

Biologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ankstyvosios pečialindos giesmė

Laikosi šviesiuose su gausiu pomiškiu lapuočių ir mišriuosiuose miškuose, ypač pamiškėse. Peri Nemuno ir kitų upių lankų karklynuose, laukų giraitėse, soduose, paežerių krūmynuose, raistuose, krūmuotose pievose, retesniuose pušų su beržais jaunuolynuose. Už žaliąją ir pilkąją pečialindą daug retesnė girioje, gausesnė retmėse ir arti vandens. Judriai straksi, skraido medelių ir krūmų šakomis.

Keliauja ir maitinasi dieną. Prie lizdo neramiai piepsi – balsas liūdnesnis ir labiau prislopęs negu pilkosios pečialindos. Liepos mėnesį neperinčios, jaunos ankstyvosios pečialindos jungiasi prie klajojančių įvairiarūšių giesmininkų būrelių, bet pačios tarpusavyje nesudaro didesnių būrių net migruodamos.

Lizdą krauna ant žemės, bet jį pastebėti gana sunku. Vienoje dėtyje paprastai būna 5–7 kiaušiniai, patelės perimi apie dvi savaites. Jaunikliai lizde pasilieka 15–18 dienų. Juos lesina abu porelės nariai. Per metus užaugina vieną vadą. Žuvus lizdui, deda antrą kartą.

Lesa vabzdžius, ypač mėgsta vikšrus, muses, uodus.


Commons-logo.svg

Vikiteka

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Lietuvos fauna: paukščiai, 2 knyga. Sud. V. Logminas. – Vilnius: Mokslas, 1991.