Simo Häyhä

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Simo Häyhä
Hiauhė po apdovanojimo ceremonijos 1940 m. vasario 17 d.
Gimė 1905 m. gruodžio 17 d.
Rautjervis, Vypurio provincija, Suomijos Didžioji Kunigaikštystė, Rusijos imperija
Mirė 2002 m. balandžio 1 d. (96 metai)
Hamina, Suomija
Veikla Snaiperis
Vikiteka Simo Häyhä

Simas Hiauhė (suom. Simo Häyhä; 1905 m. gruodžio 17 d. Rautjervyje – 2002 m. balandžio 1 d. Haminoje) – Suomijos kariuomenės snaiperis, Antrojo pasaulinio karo metu dalyvavęs Žiemos kare prieš Sovietų Sąjungą.

Manoma, kad Žiemos karo metu jis nukovė daugiau nei 500 priešų, o tai yra didžiausias bet kokio snaiperio nukautų žmonių skaičius per visą ginkluotų konfliktų istoriją.[1][2][3][4] Raudonosios armijos kariai Hiauhę praminė „Baltąja mirtimi“ (rus. Белая смерть, Belaja smert; suom. Valkoinen kuolema).[3]

Ankstyvas gyvenimas ir jaunystė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Simas Hiauhė gimė Rautjervyje, Vypurio provincijoje, kuri buvo pietinėje Suomijos dalyje netoli Rusijos sienos. Jis buvo septintas iš aštuonių vaikų liuteronų ūkininkų šeimoje.[5] Jo tėvas buvo vardu Juhas, o motina Katrina.[3] Simas Hiauhė lankė mokyklą Miettilä kaime ir kartu su savo vyresniuoju broliu dirbo ūkyje. Be ūkininkavimo, prieš atlikdamas karinę tarnybą, Hiauhė užsiėmė medžiokle bei slidinėjimu.

Karinė tarnyba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sulaukęs 17 metų Hiauhė prisijungė prie Suomijos civilinės sargybos (Suojeluskunta), kur lavino savo šaudymo įgūdžius.[6] Anot doc. dr. Tapijo Sarelaineno, jis sugebėjo atstumą iki 150 metrų įvertinti 1 metro tikslumu.[4] Dr. Sarelainenas minėjo, kad vieną kartą per civilinės sargybos mokymus Hiauhė per vieną minutę į taikinį pataikė net 16 kartų, šaudydamas į jį iš 150 metrų atstumo. „Tai buvo neįtikėtinas rezultatas naudojant pertaisomą šaunamąjį ginklą, kuomet kiekvienas šovinys turėjo būti tiekiamas rankiniu būdu į įtaisytą penkių šovinių dėtuvę."[7]

1925 m. Hiauhė pradėjo privalomąją karinę tarnybą, trukusią 15 mėnesių, antrame dviračių batalione Raivoloje, Vypurio provincijoje. Vėliau jis mokėsi puskarininkių mokykloje ir tarnavo kaip šauktinis pirmame dviračių batalione Terijokyje (dabar Zelenogorskas). Snaiperio mokymus jis atliko Učio mieste 1938 m., likus tik metams iki karo.[3]

Žiemos karo tarnyba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Per 1939–1940 m. Žiemos karą Hiauhė tarnavo snaiperiu Suomijos kariuomenėje. Kolos mūšio metu jis tarnavo 34-ojo pėstininkų pulko 6-ojoje kuopoje (Jalkaväkirykmentti 34 arba JR 34), kuriai vadovavo Maroko siaubu pramintas patyręs karininkas Arnė Jūtilainenas.[8]

Suomijos šaltiniai teigia, kad Raudonoji armija Hiauhę pavadino „Baltąja mirtimi“ (rus. Белая смерть, Belaja smert; suom. valkoinen kuolema).[3] Su slapyvardžiu „Baltoji mirtis“ suomių Žiemos karo literatūroje Hiauhė pirmą kartą pasirodė devintojo dešimtmečio pabaigoje.[9] Taip pat Suomijos laikraščiuose jis dažnai buvo vaizduojamas kaip mitinis herojus, įgyjantis nematomo suomių kario pavidalą.[10][11]

Hiauhė būdavo apsirengęs balta kamufliažine apranga, o Raudonosios armijos priešininkai stokojo tokios aprangos, todėl jie buvo lengvai pastebimi žiemos aplinkoje. Taip pat sovietų kariai buvo itin prastai organizuoti, nes Didžiojo Valymo metu Sovietų Sąjungoje buvo sušaudyta dauguma Raudonosios armijos vadų. Šie bei kiti veiksniai leido suomių kariams įgyti pranašumą ir Simui Hiauhei nukauti daug priešų.[8]

Snaiperio pasiekimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Visi Hiauhės priešininkų pašalinimai buvo įvykdyti per mažiau nei 100 dienų.[12][13][14] Jo, kaip snaiperio, nukovimų skaičius buvo pagrįstas jo paties pranešimais, patvirtintais jo bendražygių. Tik neabejotinai nušauti priešininkai buvo įskaičiuojami į bendrą nukovimų skaičių. Likvidavimai automatiniu šautuvu nebuvo įskaičiuojami.[15]

Tikras Simo Hiauhės nukovimų skaičius pagal įvairius šaltinius yra įvardijamas skirtingai: Karo kapelionas Antis Rantama savo dienoraštyje priskyrė jam 542 nukovimus; Hiauhės padalinio vadas Anteras Svensonas jam priskyrė 219 patvirtintų nukovimų su snaiperio šautuvu ir tiek pat su automatiniu ginklu; Suomijos istorikas Ristas Marjoma savo straipsnyje, paskelbtame Nacionalinėje Suomijos biografijoje, priskyrė Hiauhei „daugiau nei du šimtus“ nukautų priešų.[16] Šios ginčytinos statistikos situaciją dar labiau apsunkina tai, kad Hiauhės pasiekimai buvo naudojami kaip propagandos įrankis.[17]

Hiauhė niekada apie šią statistiką nekalbėjo viešai, tačiau savo asmeniniuose memuaruose pasidalijo aukų skaičiumi. Jis teigia, jog tai yra jo "nuodėmių sąrašas“ ir mano, kad bendras jo nušautų priešų skaičius yra apie 500.[4][18] Memuaruose, kuriuos jis parašė 1940 m., pavadinimu „Sotamuistoja“ (liet. Karo memuarai), aprašo savo išgyvenimus nuo Žiemos karo pradžios iki pat pabaigos. Memuarai buvo paslėpti dešimtmečius, tačiau 2017 m. juos atsitiktinai atrado žmonės, studijavę Simo Hiauhės karo istoriją.[4]

Hiauhė Kolos mieste 1940 m. vasario 17 d. iškart po to, kai buvo apdovanotas garbės šautuvu.

Šaunamieji ginklai ir taktika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Hiauhė naudojo jam išduotą civilinės gynybos šautuvą, ankstyvos serijos SAKO M/28-30, kurio serijos numeris buvo 3528, o civilinės gynybos numeris – S60974. Tai buvo suomių civilinės gvardijos „Mosin-Nagant“ šautuvo variantas, dar žinomas kaip „Pystykorva“, užtaisytas suomių sukurtais Mosin-Nagant 7,62 × 53R šoviniais. Kovodamas kaip grupės vadas kartu su savo daliniu, jis naudojo automatą Suomi KP/-31.

Priešingai nei Raudonosios armijos kariai, Hiauhė pirmenybę teikė geležiniams, o ne teleskopiniams taikikliams. Teleskopiniai taikikliai šaltu oru linkę aprasoti, o saulės šviesa gali atsispindėti nuo teleskopinio taikiklio lęšių ir atskleisti snaiperio padėtį. Kitaip nei teleskopiniai, geležiniai taikikliai leidžia snaiperiui išlikti mažiau pastebimam. Taip pat jais galima pasikliauti net esant dideliam šalčiui.

Hiauhė buvo tik 160 cm ūgio, todėl jis galėjo gerai pasislėpti sniego duobėje, kur ramiai gulėdavo ir ilgą laiką stebėdavo priešą.[19] Jis buvo įpratęs gerokai prieš aušrą persikelti į pasiruoštą stebėjimo vietą, kurią palikdavo tik po saulėlydžio. Nors temperatūra lauke svyravo nuo -20 °C iki -40 °C, šaltis Hiauhei nekėlė rūpesčių, nes jis manė, kad tai tėra tinkamos aprangos problema. Priešais savo stebėjimo vietą jis dažnai sukraudavo tankius sniego kauburėlius, kad išliktų mažiau pastebimas, turėtų atramos šautuvui ir sumažintų šūvio sukeltą sniego bangą. Kad garavimas, kvėpuojant šaltu oru, neišduotų buvimo vietos, stebėdamas priešus burnoje laikydavo sniegą.[20]

Hiauhė po to, kai 1940 m. buvo paaukštintas į antrąjį leitenantą. Jo veidas buvo subjaurotas, kai tais pačiais metais Raudonosios armijos kareivis šovė jam į veidą.

Sužalojimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1940 m. kovo 6 d. Simas Hiauhė buvo sunkiai sužeistas, kai sprogstamoji kulka, iššauta Raudonosios armijos kario, pataikė jam į apatinio žandikaulio kairiąją pusę.[21] Po mūšio jis buvo rastas paliktas ant lavonų krūvos be sąmonės ir, kaip atrodė, negyvas. Kolega kareivis, jo ieškojęs vadovaujančio karininko įsakymu, pastebėjo lavonų krūvoje trūkčiojančią koją ir rado Hiauhę gyvą.[7] Kulka numušė viršutinį žandikaulį, didžiąją dalį apatinio žandikaulio ir didžiąją dalį kairiojo skruosto.[7]

Simas Hiauhė atgavo sąmonę kovo 13 d., praėjus savaitei nuo incidento. Tačiau gandai apie jo mirtį pasklido Suomijoje ir Sovietų Sąjungoje. Apie savo mirtį Hiauhė perskaitė laikraštyje ir išsiuntė redaktoriams laišką, kad būtų ištaisytas šis nesusipratimas.[22] Jis praleido 14 mėnesių sveikdamas nuo patirto sužalojimo ir ištvėrė net 26 operacijas.[7]

Hiauhė norėjo pratęsti tarnybą Tolesniajame kare (1941–1944),tačiau dėl pernelyg sunkių sužalojimų jam to daryti nebuvo leista.[23]

Apdovanojimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kollaa & Simo Häyhä muziejus. Mietila, Rautjervio savivaldybė, Suomija

Hiauhė buvo apdovanotas pirmos ir antros klasės Laisvės medaliais, taip pat trečiojo ir ketvirto laipsnio Laisvės kryžiais, iš kurių du pastarieji paprastai būdavo skiriami tik įgaliotiems karininkams.[24] Kaip papildomą pagarbos ženklą, 1940 m. vasario 17 d. jis gavo vardinį SAKO M/28-30 „Pystykorva“ garbės šautuvą (serijos numeris 100 781). Jį padovanojo švedų verslininkas Eugenas Johansonas, o įteikė Hiauhės padalinio vadas Anteras Svensonas. Vėliau Hiauhė šį šautuvą padovanojo Karelijos jėgerių bataliono paveldui, iš kurio 2013 m., iširus Šiaurės Karelijos brigadai, šis buvo perkeltas į Suomijos karo muziejų.

Netrukus po Žiemos karo, 1940 m. rugpjūčio 28 d., Suomijos kariuomenės vadas Karlas Manerheimas priemė sprendimą paaukštinti Hiauhę iš alikersantti (žemiausio puskarininkio rango), iki vänrikki (pirmojo karininko karinio rango).[25] 1941 m. Hiauhė buvo nominuotas Manerheimo kryžiaus kavalieriumi – iškiliausiu Suomijos kariniu apdovanojimu. Tačiau nominacija liko „svarstoma“.

Pokario gyvenimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Hiauhės antkapis Ruokolahčio bažnyčios kapinėse Pietų Karelijoje.

Prireikė kelių metų, kol Hiauhės sveikatos būklė atsistatė po patirto sužalojimo, pareikalavusio ilgo gydymo ir daugybės operacijų.[22] Nors jo veidas buvo subjaurotas visą likusį gyvenimą, jis visiškai pasveiko ir po Antrojo pasaulinio karo jam buvo duotas nuosavas ūkis prie Valkjervio ežero, nedidelėje Ruokolahčio savivaldybėje. Hiauhė tapo sėkmingu medžiotoju ir šunų augintoju. Kartą jam teko medžioti kartu net su Suomijos prezidentu Urhu Kekonenu.[20]

Hiauhė buvo žinomas kaip kuklus žmogus, kuris niekada nesigyrė savo karo nuopelnais. Jis retai kalbėjo apie karą ir savo išgyvenimus. 2001 m. gruodį, prieš pat savo 96-ąjį gimtadienį, per Nepriklausomybės dienos interviu laikraštyje „Helsingin Sanomat“ Simas Hiauhė atviravo apie savo karo išgyvenimus. Paklaustas, ar nesigailėjo nužudęs tiek daug žmonių, jis atsakė: „Aš padariau tai, kas man buvo liepta, geriausiai kiek galėjau. Suomijos nebūtų, jei visi kiti nebūtų pasielgę taip pat.“[3][26]Nepaisant to, jis sulaukė daug neapykantos ir net grasinimų mirtimi. Dalis žmonių smerkė jo Žiemos karo poelgius.[22][27]

Paskutinius savo metus Hiauhė praleido karo veteranų slaugos namuose Haminoje, kur mirė 2002 m., sulaukęs 96 metų.[25][28] Jis palaidotas Ruokolahtyje – mieste, kuriame gyveno didžiąją gyvenimo dalį. Simas Hiauhė niekada nebuvo vedęs ir neturėjo vaikų.[29]

Populiariojoje kultūroje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Švedijos sunkiojo metalo grupė „Sabaton“ Hiauhės garbei sukūrė dainą „White Death“, kuri buvo išleista 2010 m. jų albume „Coat of Arms“.

2011 m. Filipas Kaufmanas pradėjo filmuoti „HBO“ televizijos serialą „Hemingway & Gellhorn“, kuriame vaizduojama žurnalistė Marta Gelhorn (vaidina Nikolė Kidman), reportuojanti iš Suomijos Žiemos karo metais. Šioje serialo vietoje Styvenas Vygas vaizduoja Hiauhę, vedantį į prieglobstį suomių karių grupę.[30]

Filmas apie Hiauhę „Baltoji mirtis“ buvo planuojamas nuo 2017 m.[31][32] Filmą režisavo David McElroy, o scenarijų parašė James Poirier.[32] [33]

Amerikiečių autorė Arna Bontemps Hemenvei parašė apysaką apie Hiauhę, pavadintą „Karelijos vilkai“, kuri buvo publikuota žurnalo „The Atlantic“ 2019 metų rugpjūčio numeryje.[34]

Hiauhė buvo atvaizduotas mangoje pavadinimu „Baltoji ragana“ (jap. 白い魔女 , Shiroi Majo) pagal Nagakava Naruki. Taip pat mangoje „Record of Ragnarok“ (jap. 終末のワルキューレ , Shūmatsu no Warukyūre), pagal Šinja Umemura ir Takumi Fukui, jis yra vaizduojamas kaip kovotojas už žmoniją.

Mainų kortelė „Silver Sentinel“ iš „Yu-Gi-Oh!“ kortų žaidimo yra tiesiogiai paremta juo.[35]

Leidykla „Briedis“ išleido naują knygą serijoje „II pasaulinis karas“ – Petri Sarjanen „Baltoji mirtis. Suomis Simo Häyhä – žymiausias visų laikų snaiperis“. Knygoje rašoma apie dramatišką Suomijos istorijos laikotarpį – Žiemos karą bei vieną žinomiausių to karo didvyrių – Simą Hiauhę.[36]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ Tapio A.M. Saarelainen: Sankarikorpraali Simo Häyhä (2006)
  2. ↑ Rayment, Sean (2006 m. balandžio 30 d.). „The long view“. The Daily Telegraph. Londonas. Nuoroda tikrinta 2009 m. kovo 30 d.
  3. ↑ 3,0 3,1 3,2 3,3 3,4 3,5 Saarelainen, Taipo (2016 m. lapkričio 15 d.). „The White Death: History’s Deadliest Sniper“. Forces Network. Nuoroda tikrinta 2018 m. vasario 21 d.
  4. ↑ 4,0 4,1 4,2 4,3 Kivimäki, Petri (2018 m. kovo 14 d.). „Tutkijan kädet alkoivat vapista – maailmankuulun sotalegendan Simo Häyhän muistelmat löytyivät sattumalta“. Yle.fi. Nuoroda tikrinta 2018 m. kovo 14 d.
  5. ↑ „Simo Häyhä“. Geni.com. Nuoroda tikrinta 2020 m. gegužės 9 d.
  6. ↑ Gilbert, Adrian (1996). Sniper: The Skills, the Weapons, and the Experiences. St. Martin’s Press. p. 88. ISBN 0312957661.
  7. ↑ 7,0 7,1 7,2 7,3 Stahl, Michael (2020 m. sausio 9 d.). „The Deadliest Marksman’s Cold, Brave Stand“. Nuoroda tikrinta 2020 m. liepos 2 d.
  8. ↑ 8,0 8,1 William R. Trotter (2002) The Winter War: The Russo–Finnish War of 1939–40. Workman Publishing Company, Niujorkas (Aurum Press, Londonas). Pirmąkart paskelbta 1991 m. JAV, pavadinimu A Frozen Hell: The Russo–Finnish Winter War of 1939–40]. pp. 145–146
  9. ↑ Sotamuistoja – Simo Häyhän kuvaus talvisodasta, p.13
  10. ↑ Systems, Edith Cowan University School of Management Information; Australia, Teamlink (2019 m. kovo 12 d.). „Journal of Information Warfare“. Teamlink Australia Pty Limited. Nuoroda tikrinta 2019 m. kovo 12 d. – per Google Books.
  11. ↑ „Suuret Suomalaiset – 100 Suurinta suomalaista“. 2011 m. vasario 22 d. Archyvuota iš originalo 2011 m. vasario 22 d. Nuoroda tikrinta 2019 m. kovo 12 d.
  12. ↑ Jowett, Philip S. (2006). Finland at War[neveikianti nuoroda], 1939–45. Osprey Publishing. pp. 44–45. ISBN 978-1841769691.
  13. ↑ Pegler, Martin (2006). Out of Nowhere: A History of the Military Sniper[neveikianti nuoroda]. Osprey Publishing. p. 167. ISBN 978-1846031403.
  14. ↑ Farey, Pat; Spicer, Mark (2009). Sniping: An Illustrated History[neveikianti nuoroda]. Zenith Press. pp. 117–118. ISBN 978-0760337172.
  15. ↑ Myllyniemi, Timo; Manninen, Tuomas (2014 m gruodžio 25 d.). „Tarkka-ampuja Simo Häyhä ei koskaan saanut Mannerheim-ristiä – „Harkitaan““. Ilta-Sanomat. 2019 m. kovo 12 d.
  16. ↑ Marjomaa, Risto. „Häyhä, Simo (1905–2002)“. Kansallisbiografia
  17. ↑ Marjomaa, Risto (2004 m.). „Simo Häyhä“. Suomen kansallisbiografia 4 – Hirviluoto-Karjalainen. Suomalaisen Kirjallisuuden Seura. 2020 m. vasario 9 d.
  18. ↑ Kauppinen, Kari (2017 m. liepos 18 d.). „Sotasankari Simo Häyhän ennennäkemätön päiväkirja löytyi – „Tässä on minun syntilistani““. Iltalehti (Suomiu kalba). Helsinki. Nuoroda tikrinta 2017 m. liepos 18 d.
  19. ↑ „Simo Häyhä – legenda ja syystä“. Sotaveteraanit.fi (Suomių kalba). 2018 m. vasario 20 d. Tikrinta 2020 m. vasario 11 d.
  20. ↑ 20,0 20,1 Stirling, Robert (2012). Special Forces Sniper Skills[neveikianti nuoroda]. Osprey Publishing. pp. 79–80. ISBN 978-1780960036.
  21. ↑ Saarelainen, Tapio (2016). The White Sniper: Simo Häyhä. Casemate. ISBN 978-1612004297.
  22. ↑ 22,0 22,1 22,2 Silvander, Lauri (2017 m. spalio 14 d.). „Simo Häyhän muistikirja paljastaa tarkka-ampujan huumorintajun – „Valkoinen kuolema“ esittää näkemyksensä ammuttujen vihollisten lukumäärästä“. Iltasanomat. Nuoroda tikrinta 2019 m. rugpjūčio 19 d..
  23. ↑ „Tappouhkaukset ja pelko varjostivat sotalegenda Simo Häyhän elämää“. Yle Uutiset (Suomių kalba). 2017 m birželio 18 d. Nuoroda tikrinta 2020 m. gegužės 9 d.
  24. ↑ Lappalainen, Jukka-Pekka (2001 m. gruodžio 6 d.). „Kollaa kesti, niin myös Simo Häyhä“ [Kollaa atsilaikė, taip pat ir Simo Häyhä]. Helsingin Sanomat (Suomių kalba). Helsinki. Nuoroda tikrinta 2011 m. vasario 19 d.
  25. ↑ 25,0 25,1 Feist, Paul (2012). „The Winter War and a Winter Warrior“. The Redwood Stumper 2010: The Newsletter of the Redwood Gun Club, Arcata, CA. Arcata, CA: Redwood Gun Club. p. 36. ISBN 978-1300039730.
  26. ↑ Lehtinen, Pasi (2009 m gruodžio 4 d.). Tarkka-ampuja Simo Häyhä – Vaatimaton legenda“. Iltalehti (Suomių kalba). Nuoroda tikrinta 2021 m. kovo 29 d.
  27. ↑ „Tappouhkaukset ja pelko varjostivat sotalegenda Simo Häyhän elämää“. Yle Uutiset (Suomių kalba). 2017 m. birželio 18 d. Nuoroda tikrinta 2020 m. gegužės 9 d.
  28. ↑ „Ei ne osumat, vaan se asenne“. Yle.fi. 2013 m. gruodžio 5 d. Tikrinta 2019 m. kovo 12 d.
  29. ↑ Heldebro, Johanna. „Swedish artist Johanna Heldebro on her work „White Death““. artterritory. Nuoroda tikrinta 2014 m kovo 10 d.
  30. ↑ Cannes 2012: Nicole Kidman Simo Häyhän seurassa rintamalka HBO-draamassa Hemingway & Gellhorn (Suomių kalba)
  31. ↑ The White Death – IMDb
  32. ↑ 32,0 32,1 IL: Simo Häyhästä suunnitellaan yhä Hollywood-elokuvaa: ”Ei ole tietoa, missä mennään” (Suomių kalba)
  33. ↑ Talvisodan tarkka-ampuja Simo Häyhästä tehdään Hollywood-elokuva – mukana huipputuottaja! (Suomių kalba)
  34. ↑ Arna Bontemps Hemenway (2019). „Wolves of Karelia“. The Atlantic. 2020 m. rugsėjo 28 d.
  35. ↑ https://yugioh.fandom.com/wiki/Silver_Sentinel
  36. ↑ Žymiausias visų laikų snaiperis: „baltoji mirtis“, be gailesčio nukovęs daugiau kaip 500 sovietų karių – DELFI. (n.d.). Nuoroda tikrinta 2021 m. gruodžio 7 d., iš https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/zymiausias-visu-laiku-snaiperis-baltoji-mirtis-be-gailescio-nukoves-daugiau-kaip-500-sovietu-kariu.d?id=72763834

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Simo_Häyhä&oldid=7224515"