Automatinis šautuvas
Iš viršaus žemyn:
M16A2 – antrosios kartos JAV automatinis šautuvas tarpiniam šoviniui (šturmo šautuvas).
FN FAL – pirmosios kartos belgiškas automatinis šautuvas šautuviniam šoviniui.
CZ SA Vz.58 – antrosios kartos čekiškas automatinis šautuvas (automatas, automatinis karabinas) tarpiniam šoviniui.
Automatinis šautuvas (rus. автоматическая винтовка; angl. automatic rifle) – šautuvas, naudojantis šautuvinius ar tarpinius šovinius ir šaudantis serijomis ar pavieniais šūviais. Kai kurie automatiniai šautuvai turi šaudymo fiksuotomis trumpomis serijomis (po 2 ar 3 šūvius) režimą.
Po Antrojo pasaulinio karo automatiniai šautuvai ir automatiniai karabinai daugelio šalių kariuomenėse tapo pagrindiniu pėstininkų ginklu.
Terminija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Terminas automatinis šautuvas einant laikui keitė savo prasmę. Pradžioje, kai automatiniai ginklai buvo retenybė, automatiniais šautuvais vadino šautuvus, kurie būdavo pertaisomi naudojant ne šaulio raumenų energiją, o parako dujų energiją (nuvedant dujas specialiu kanalu, panaudojant susidarančią atatranką ir pan.). Ir nesvarbu, ar šautuvas šaudė serijomis, ar po vieną šūvį.
Atsiradus serijomis šaudantiems šautuvams automatiniais šautuvais imta vadinti juos. Tuo tarpu pertaisomi automatiškai, bet šaudantys po vieną šūvį, buvo pavadinti pusiau automatiniais šautuvais (angl. semi-automatic rifle) ar savitaisiais šautuvais. Bendrai abiejų tipų šautuvai gali būti vadinami automatiškai pertaisomi šautuvai (rus. винтовки с автоматизированным перезаряжанием).
Automatinių šautuvų atmaina yra automatiniai karabinai, t. y., šautuvai su trumpesniais vamzdžiais. Automatiniai karabinai kartais išskiriami į atskirą šaulių ginklų kategoriją, o kartais laikomi automatinių šautuvų atmaina.
Kartos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Tarybinėje ir Rusijos literatūroje dažnai skiriamos dvi automatinių šautuvų kartos, besiskiriančios naudojamais šoviniais ir kai kuriais konstrukcijos ypatumais.
Pirmosios kartos automatiniai šautuvai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pirmieji pirmosios kartos automatiniai šautuvai pasirodė pačiame XIX a. gale. Jie šaudė šautuviniais šoviniais, kokius naudojo ir tuometiniai ranka pertaisomi dėtuviniai šautuvai.
Pirmajai kartai priskiriami ir po Antrojo pasaulinio karo pasirodę šautuvai, naudoję standartinius NATO bloke „sumažintus“ 7,62×51 mm šovinius (sumažintus, lyginant su iki tol JAV naudotais .30-06 – 7,62×63 mm šautuviniais šoviniais). Kai kuriose šalyse šie šautuvai yra ginkluotėje iki šiol.
Dėl galingų, didelių ir masyvių šautuvinių šovinių pirmosios kartos automatiniai šautuvai patys buvo dideli ir sunkūs, sudėtingos konstrukcijos ir brangūs gaminti. Dar viena jų bėda buvo prastos taiklumo charakteristikos šaudant serijomis. Todėl šių šautuvų pagrindinis šaudymo režimas buvo pavieniais šūviais, šaudyti serijomis imdavo tik kritiškais mūšio momentais. Dėl šių priežasčių pirmosios kartos automatiniai šautuvai Pirmojo pasaulinio karo metu ir po jo praktiškai niekur nebuvo priimti į ginkluotę kaip pagrindinis pėstininkų ginklas. Pagrindiniais pėstininkų šautuvais buvo pasenę dėtuviniai pertaisomi šautuvai ir karabinai, savitaisiai šautuvai šautuviniams šoviniams ir įvairūs pistoletai kulkosvaidžiai, naudoję pistoletinius šovinius.
Kai kurie pirmosios kartos automatiniai šautuvai turėjo užlenkiamas kojeles, kurios leisdavo tokius automatinius naudoti kaip lengvųjų kulkosvaidžių pakaitalus. Kojelės reikšmingai padidindavo tokių automatinių šautuvų taiklumą, tačiau šautuvai pasidarydavo dar sunkesni ir griozdiškesni.
Antrosios kartos automatiniai šautuvai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pirmieji antrosios kartos automatiniai šautuvai pasirodė Antrojo pasaulinio karo metais Vokietijoje. Pasibaigus karui jie pasirodė ir TSRS. Abiejų šių šalių pirmieji antrosios kartos automatiniai šautuvai buvo automatiniai karabinai.
Antrosios kartos automatinių šautuvą atsiradimą paskatino:
- sukaupta pirmosios kartos savitaisių ir automatinių šautuvų kūrimo ir naudojimo patirtis,
- plačiai kare naudotų pistoletų kulkosvaidžių naudojimo ir tobulinimo analizė.
Antrosios kartos šautuvai naudojo jiems specialiai sukurtus šovinius, vadinamus tarpiniai šoviniai – jie buvo tarpiniai pagal galingumą tarp šautuvinių (juos naudojo pirmosios kartos automatiniai šautuvai) ir pistoletinių šovinių (pastaraisiais šaudė pistoletai kulkosvaidžiai). Tarpiniai šautuvai buvo lengvesni ir mažesnio galingumo, todėl naujos kartos automatiniai šautuvai buvo gerokai lengvesni ir kompaktiškesni, taip pat efektyviau šaudantys serijomis.
Vokietija ir TSRS naujos kartos automatiniams šautuvams įvedė specialius pavadinimus, kad skirtųsi nuo pirmosios kartos automatinių šautuvų. Tiesa, abu šie nauji pavadinimai nėra tikslūs:
- Vokietija – šturmo šautuvas (vok. Sturmgewehr),
- TSRS – automatas (rus. автомат). Tiesa, pradžioje automatais vadino ir pistoletus kulkosvaidžius.
Pavadinimas šturmo šautuvas vėliau plačiai paplito pasaulyje antrosios kartos automatiniams šautuvams ir karabinams vadinti. Su verstine literatūra šis pavadinimas vėliau atėjo ir į rusų kalbą, nors jis čia paprastai reiškia užsieninės konstrukcijos antros kartos automatinius šautuvus (pvz., M16).
Po Antrojo pasaulinio karo Vokietijoje kurti antrosios kartos automatinius šautuvus nustojo, pradžioje dėl ekonominių sunkumų, vėliau – dėl šaudmenų unifikacijos NATO organizacijoje (VFR) ir Varšuvos sutarties organizacijoje (VDR).
Tarybų Sąjungoje tarpiniam šoviniui 7,62×39 mm, sukurtam dar karo metais, 1947 m. sukonstruotas, o 1949 m. priimtas į ginkluotę labai vykęs antrosios kartos automatinis šautuvas AK-47, kuris dešimtims metų tapo pagrindiniu tarybinių ir Rusijos pėstininkų ginklu. Modernizuoti jo variantai ginkluotėje tebėra iki šiol.
Pagal gabaritus ir vamzdžio ilgį Kalašnikovo automatai (kaip ir StG-44) yra ne standartinio dydžio, o sutrumpinti šautuvai, todėl jie iš esmės yra automatiniai karabinai. Automatiniu šautuvu būtų galima pavadinti AK bazėje sukurtą kulkosvaidį RPK, kurį kartais ir naudoja kaip automatinį šautuvą, kai šaudo ne nuo kojelių. Automatiniai šautuvai iš Kalašnikovo automato buvo sukurti kai kuriose šalyse, pvz., jugoslaviškas automatinis šautuvas Zastava M77 (šoviniams 7,62 mm NATO) ar Kinijos Type 81.
Tuo metu NATO organizacijoje buvo unifikuoti naudojami šaudmenys, pagrindiniu pėstininkų ginklų šoviniu tapo amerikietiškas šautuvinis šovinys Т65 (7,62×51 mm NATO). Jis mažesnis už iki tol JAV kariuomenės naudotą šovinį .30-06 (7,62×63 mm), tačiau savo galingumu liko standartiniu šautuviniu šoviniu (galingesniu už tarpinius šovinius), neišsiskiriančiu iš kitų pirmosios kartos šautuvų šovinių.[1]
_(7414626342).jpg)
Šiems šoviniams buvo sukonstruoti tokie automatiniai šautuvai kaip M14, AR-10, FN FAL, L1, HK G3 ir kiti. Jų konstrukcijoje nereti tokie naujoviški ypatumai kaip atskiri lovelis, petinė atrama ir pistoletinė rankena, tačiau jie daugiausia liko per dideli, per sunkūs ir neglaustai šaudantys serijomis.
Šių šautuvų šovinių dydis ir masė liko dideli, todėl šauliai negalėjo nešioti didelės šovinių atsargos. Dėl to ir prasto taiklumo šaudant serijomis šiuos šautuvus praktikoje naudojo daugiau kaip savitaisius, o ne kaip automatinius. Serijomis šaudydavo tik kraštutiniais atvejais. Amerikietiškus šautuvus M14 Korėjos karo metu kareiviais neretai išduodavo kareiviams be ugnies režimo perjungiklio, kad šaudytų tik pavieniais šūviais, kadangi šaudymas jais serijomis be atramos buvo pernelyg netaiklus. Dalis išvardintų šautuvų turėjo grynai savitaisius variantus, kuriuose šaudymas serijomis buvo užblokuotas.
Automatams automatinė ugnis išsyk buvo numatyta kaip pagrindinis šaudymo būdas. Gerokai mažesnė tarpinių šovinių masė kareiviams leido nešiotis daugiau šovinių, o tai jau leido šaudyti serijomis. Ši idėja buvo paremta Antrojo pasaulinio karo laikų patirtimi, kai Raudonoji Armija plačiai naudojo pistoletus kulkosvaidžius, kurie užtikrindavo mūšio lauke didelį ugnies tankį. Naujai sukurti automatai faktiškai buvo numatyti naudoti kaip pistoletai kulkosvaidžiai su didesniu šaudymo nuotoliu. Dėl šios priežasties (mažas ugnies tankis) bei dėl ginkluotės unifikavimo iš ginkluotės greitai buvo išimti karabinai SKS, kurie naudojo tuos pačius tarpinius šovinius ir kurių efektyvumas šaudant pavieniais šūviais buvo didesnis nei AK-47.
Tarybinius automatus atitinkančius ginklus JAV ėmė kurti tik 6-to dešimtmečio pabaigoje, sukonstravus sumažinto kalibro mažaimpulsius tarpinius šovinius. Pirmas toks šautuvas buvo M16 (šoviniai 5,56×45 mm, ginkluotėn priimtas tik 1964 m. Po to naujieji šoviniai ėmė plisti kitose NATO šalyse, tai tęsėsi iki 9-to dešimtmečio. Šovinius 7,62 mm NATO naudojantys automatiniai šautuvai buvo išimti iš ginkluotės ar palikti rezervui ar panašiam „antraeiliam“ naudojimui.
NATO pavyzdžiu pasekė ir TSRS, ji irgi ėmė naudoti mažo kalibro (5,45×39 mm) tarpinius šovinius (vietoje 7,62×39 mm).
Vakarų pasaulyje nėra specialių terminų, kuriais vadintų 7,62 mm NATO ar 5,56 mm NATO šovinius naudojančius šautuvus. Tiesa, kartais 7,62 mm NATO šovinius naudojančius šautuvus vadina angl. battle rifle, o 5,56 mm NATO šovinius – angl. assault rifle. Tačiau šie terminai nėra oficialiai apibrėžti, jie yra specialistų žargonas. Karinės technikos istorijos specialistas Entonis Viljamsas (Anthony G. Williams) šturmo šautuvą apibrėžia taip: „šautuvas, tinkamas valdomai šaudyti serijomis įrėmus į petį, kurio efektyvus šaudymo nuotolis ne mažesnis kaip 300 m“. Jis iš šio kategorijos eliminuoja pistoletus kulkosvaidžius ir ginklus, naudojančius vidutinio kalibro šautuvinius šovinius (įskaitant 7,62×51 mm NATO), t. y., pirmosios kartos automatinius šautuvus.[2]. Šis apibrėžimas atitinka rusišką terminą antrosios kartos automatinis šautuvas.
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Anthony G Williams. ASSAULT RIFLES AND THEIR AMMUNITION: HISTORY AND PROSPECTS Archyvuota kopija 2014-06-02 iš Wayback Machine projekto..
- ↑ Anthony G Williams. ASSAULT RIFLES AND THEIR AMMUNITION: HISTORY AND PROSPECTS Archyvuota kopija 2014-06-02 iš Wayback Machine projekto.. «A standard military rifle, capable of controlled, fully-automatic fire from the shoulder, with an effective range of at least 300 metres»