Sprogstamoji kulka
Sprogstamoji kulka (rus. разрывная пуля) – kulka, viduje turinti sprogstamosios medžiagos užtaisą ir sprogstanti kulkai pataikius į kietą paviršių ar netrukus po to.
Sprogstamosiose kulkose paprastai naudojami tokie sprogalai, kaip heksogenas, flegmatizuotas TEN ir kiti. Trotilas naudojamas rečiau, nes mažas jo kiekis prastai sprogsta. Kartais gali turėti ir padegamąjį užtaisą (baltasis fosforas, termitas ir pan.), kurį padega speciali kapsulė padegiklis. Paprastai sprogsta atsitrenkusios net į palyginus netvirtus daiktus – brezentą, fanerą, medžių šakas ir t. t.
Kartais šnekamojoje kalboje neteisingai sprogstamosiomis kulkomis vadina kitas kulkas, uždraustas naudoti kovos veiksmuose – ekspansyviąsias ir dužiąsias kulkas.
Anksčiau sprogstamąsias kulkas skirstė į dvi grupes:
- smūginės kulkos (rus. ударные пули) – neturi kapsulės ar sprogdiklio, užtaisytos sužadinančiąja sprogstamąja medžiaga (kokias naudoja kapsulėse, detonatoriuose ir pan.) Jos paprastos konstrukcijos, tačiau nesaugios. Jas nustojo naudoti dar Pirmojo pasaulinio karo metais dėl jautrumo smūgiams ir panašiems poveikiams.
- tikrosios sprogstamosios kulkos. Turi inicijuojančią kapsulę ir pagrindinį brizantinės sprogstamosios medžiagos užtaisą.
Dabartinės sprogstamosios kulkos būna akimirkinio veikimo ar prišaudomosios. Šautuvinio kalibro kulkos sprogimas būna per silpnas pataikius į apsaugotą taikinį, todėl sprogstamąjį užtaisą dažnai papildo ir padegamasis užtaisas, pvz., rusiškos kulkos MDZ (rus. МДЗ; мгновенного действия зажигательная).
Šautuvinio kalibro sprogstamosios kulkos buvo plačiai naudojamos Pirmojo pasaulinio karo metais kovai su aviacija. Aviacijoje jos dar naudojamos ir dabar. Pistoletinės sprogstamosios kulkos serijiniu būdu, manoma, nebuvo gaminamos, nors eksperimentiniai modeliai buvo sukurti.
Šovinių su sprogstamosiomis kulkomis pavyzdžiai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1 – apvalkalas, 2 – sprogstamasis-padegamasis užtaisas, 3 – padegamoji kapsulė, 4 – švininis korpusas, 5 – cilindrėlis, 6 – išcentrinis inercinis saugiklis, 7 – skiltuvas, 8 – žalvarinis skritulys, 9 – geležinis įdėklas.
Vieni žinomiausių šovinių su sprogstamosiomis kulkomis yra Pirmojo pasaulinio karo laikų britų aviaciniai .303 kalibro Džono Pomerojaus (John Pomeroy) šoviniai PSA Mk I HE ir PSA Mk II HE[1], kurie sprogdavo palietę lėktuvo ar dirižablio paviršių.
Vokiečiai naudojo aviacinius „matuojamuosius“ (vok. Luft-Einschiess, LE) šovinius, kurių kulkos sprogdavo nuskriejusios 400 m. Tačiau paprastai lėktuvus apšaudydavo iš mažesnio nuotolio, todėl kulkos sprogdavo pataikiusios.
Rusiškų sprogstamųjų kulkų pavyzdžiai:
- Prišaudomosios padegamosios PZ (rus. ПЗ)[2] – naudotos 7,62x54 mm R kalibro šoviniuose. Šios kulkos turi savo padegamąją kapsulę ir nedidelį sprogstamąjį padegamąjį užtaisą.
- Priešaerostatinė kulka ZMDBČ (rus. ЗМДБЧ, Зажигательный Мгновенного Действия Большой Чувствительности „padegamoji, akimirkinio veikimo, didelio jautrio“) – naudota 12,7x108 mm kalibro šoviniuose, į ginkluotę priimta 1966 m. Tai akimirkinės veikmės padegamoji kulka, skirta kovai su aerostatais. Jos sprogsta palietusios plonytį aerostato apvalkalą ir daro maždaug 16-20 cm skersmens skyles. 1972 m. kulkose buvo įtaisyti savilikvidatoriai, bet netrukus šiuos šovinius nustojo gaminti, kadangi JAV nustojo leisti virš SSRS teritorijos žvalgybinius aerostatus.[3]
.svg)
Šiuolaikinio snaiperinio šovinio su sprogstamosiomis kulkomis pavyzdys yra 12,7x99 mm NATO šovinys su kombinuoto veikimo (šarvamušė sprogstamoji padegamoji) kulka Raufoss Mk.211, kuri geba pramušti lengvai šarvuotų taikinių sienelę ir patekusi į vidų sprogti ir išsvaidyti padegamąjį mišinį.
Panaudojimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pradžioje šovinius su sprogstamosiomis kulkomis ėmė naudoti snaiperiai priešo šaudmenų dėžėms naikinti. Vėliau tokius šovinius ėmė naudoti tolimajam apšaudymui, nes buvo galima stebėti kur pataiko kulkos iš didelio nuotolio, taip pat tokios kulkos, net ir praradusios greitį, darė didesnę žalą. Apšaudant iš arti ir vidutiniais nuotoliais sprogstamosios kulkos tik nežymiai efektyvesnės už ekspansyviąsias kulkas, tačiau jų gamyba žymiai brangesnė.[4]
Teigiama, kad Antrojo pasaulinio karo metais sprogstamąsias kulkas plačiai naudojo vokiečių jėgerių daliniai kalnuose, nes kalnuose šaudant į aukščiau ar žemiau esančius taikinius sunku pataikyti. Sprogstamųjų kulkų sprogimai leidžia lengviau pakoreguoti ugnį.
Šiais laikais sprogstamųjų kulkų naudojimas prieš gyvąją jėgą ne tik uždraustas, bet ir laikomas nereikalingu, nes visa tai galima padaryti naudojant pigesnius šaudmenis. Tačiau stambaus kalibro kulkos apšaudyti priešui už lengvai šarvuotų priedangų iki šiol kuriamos ir gaminamos.
Nežiūrint į egzistavusį tarptautinį draudimą naudoti sprogstamąsias kulkas, jos Pirmojo pasaulinio karo metais buvo plačiai naudojamos kovai su to meto orlaiviais – dirižabliais bei audekliniais to meto lėktuvais. Sprogstamųjų kulkų sprogimų blyksniai leisdavo koreguoti apšaudymą. Trasuojamosios kulkos buvo išrastos vėliau.
Antrojo pasaulinio karo metais mažo kalibro šoviniuose sprogstamąsias kulkas palaipsniui pakeitė nesprogstančios šarvamušės padegamosios kulkos.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ The Development of RAF Guns and Ammunition from World War 1 to the Present Day Archyvuota kopija 2011-09-04 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Болотин Д.Н. История советского стрелкового оружия и патронов / Компьютерная верстка Н. Ю. Грунечева – Санкт-Петербург: ПОЛИГОН, 1995. – С. 60. – 303 с. – ISBN 5-85503-072-5.
- ↑ Болотин Д.Н. История советского стрелкового оружия и патронов / Компьютерная верстка Н. Ю. Грунечева – Санкт-Петербург: ПОЛИГОН, 1995. – С. 240–242. – 303 с. – ISBN 5-85503-072-5
- ↑ Bullet Archyvuota kopija 2012-03-27 iš Wayback Machine projekto.
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
|
Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu. |