Tolesnis karas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Tolesnis karas
Priklauso: Antrojo pasaulinio karo Rytų frontas
StuG III Ausf. G.jpg
Suomių Stug III Ausf. G. tankai ir koviniai ginklai parade
Data 1941 m. birželio 25 d. – 1944 m. rugsėjo 19 d.
Vieta Suomija, Karelija, Murmansko apylinkės
Rezultatas Sovietų pergalė [1][2][3]
  • Maskvos paliaubos
Teritoriniai pakitimai Sovietų Sąjungai atiduotas Petsamas ir išnuomotas Porkalos pusiasalis.
Kariaujančios pusės
Suomija Suomija
  • Estų ir švedų savanoriai

Trečiasis Reichas Trečiasis Reichas

Sovietų Sąjungos vėliava Sovietų Sąjunga
Bendradarbiavo:
Jungtinės Karalystės vėliava Jungtinė Karalystė
Vadovai ir kariniai vadai
SuomijaCGE Mannerheim

SuomijaErik Heinrichs
SuomijaAksel Airo
SuomijaLennart Oesch
Trečiasis ReichasNikolaus von Falkenhorst
Trečiasis Reichas Eduard Dietl
Trečiasis Reichas Lothar Rendulic

Sovietų SąjungaMarkian Popov
Sovietų SąjungaValerian A. Frolov
Sovietų SąjungaKirill Meretskov
Pajėgos
530 000 suomių
220 000 vokiečių
1941 m. birželį – 450 390
1944 m. birželį – 650 000
Nuostoliai
275 000 835 000

Tolesnis karas, Karo tąsa (suom. jatkosota, angl. Continuation war) – Suomijos ir Trečiojo Reicho karas prieš Sovietų Sąjungą, vykęs 1941 m. birželio 25 d. – 1944 m. rugsėjo 19 d. Sovietinėje ir rusų istoriografijoje vadinamas Didžiojo Tėvynės karo sovietų-Suomijos frontu. Vokietija savo veiksmus regione laikė bendrų Rytų fronto kovų dalimi ir teikė Suomijai materialinę bei karinę pagalbą.

Šis karas prasidėjo praėjus 15 mėnesių nuo Žiemos karo pabaigos, kuriame taip pat kariavo Suomija ir Sovietų Sąjunga. Suomijos sprendimui pradėti naują karą turėjo įtakos įvairios priežastys, svarbiausi priežastimi buvo bandymas atsiimti per Žiemos karą prarastas teritorijas. Be to prezidentas Risto Ryti turėjo Didžiosios Suomijos idėją, o karinių pajėgų vadas Manerheimas siekė išvaduoti Kareliją. Puolimo planai buvo rengiami nedidelės dalies suomių politinių ir karinių vadovų kartu su vermachtu, o kiti vyriausybės nariai apie planus nežinojo. Nepaisant bendradarbiavimo su Vokietija Suomija niekada formaliai nepasirašė Trišalio pakto, kuris siejo Ašies valstybes ir savo veiksmus teisino savigyna.

Detalų vokiečių pranešimą apie planuojamą karą su Sovietų Sąjunga Suomija gavo 1941 m. birželio mėn.[4] 1941 m. birželio 22 d. Vokietijai užpuolus SSRS, po 3 dienų karo veiksmus prieš sovietus pradėjo ir suomiai. Karas prasidėjo sovietams užpuolus Suomiją iš oro. 1941 m. rugsėjį Suomija buvo užėmusi Rytų Kareliją ir susigrąžinusi sovietams atiduotas teritorijas Karelijos sąsmaukoje ir Ladogos Karelijoje. Suomijos armija nutraukė savo puolimą prie senosios sienos, apie 30-32 km nuo Leningrado centro. Jos pajėgos dalyvavo Leningrado blokadoje atkirsdamos tiekimo kelius iš šiaurės. Laplandijoje vokiečių ir suomių pajėgoms nepavyko užimti Murmansko ar perkirsti Kirovo (Murmansko) geležinkelį, kuriuo į Sovietų Sąjungą buvo tiekiamo lendlizo prekės. Konfliktas aprimo ir vyko tik pavienės kovos, kol karo sėkmė nusisuko nuo Vokietijos. Sovietų Sąjunga 1944 m. birželį pradėjo strateginį Vyborgo-Petrozavodsko puolimą. Šis puolimas išstūmė suomius ir didžiosios dalies teritorijos, kurią jiems pavyko užimti per karą, tačiau Suomijos armija išlaikė turimas pozicijas iki 1944 m. rugpjūčio.

Kariniai veiksmai tarp Suomijos ir Sovietų Sąjungos baigėsi paliaubomis, kurios paskelbtos 1944 m. rugsėjo 5 d. ir formaliai patvirtintos pasirašius Maskvos paliaubas 1944 m. rugsėjo 19 d. Viena ir šio susitarimo sąlygų buvo vokiečių pajėgų išvarymas iš Suomijos teritorijos ar nuginklavimas, o tai sukėlė Laplandijos karą tarp buvusių sąjungininkių. Formaliai Antrasis pasaulinis karas Suomijai ir mažosioms Ašies valstybėms baigėsi pasirašius Paryžiaus taikos sutartis 1947 m. Pagal šias sutartis buvo atkurtos 1940 m. Maskvos taikos sutarties sienos, Sovietų Sąjungai perleistas Petsamas ir Sovietų sąjungai išnuomotas Porkalos pusiasalis. Be to, Suomija įsipareigojo sovietų Sąjungai išmokėti 300 mln. dolerių reparacijų.

Karo metu žuvo ar dingo be žinios 63 200 suomių ir 23 200 vokiečių karių, o 158 000 ir 60 400 karių buvo sužeista. Sovietų nuostoliai siekė nuo 250 000 iki 305 000 žuvusiųjų ir dingusiųjų be žinios, taip pat 575 000 buvo sužeisti.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]