Selenė
Graikų mitologijoje Selenė arba Selena (Σελήνη, „mėnulis“) – mėnulio deivė. Romėnų mitologijoje jos atitikmuo yra deivė Luna. Selenė buvo titanų Hiperiono ir Tėjos dukra.
Kai jos brolis Helijas, saulės dievas, baigdavo savo kelionę dienos dangumi, Selenė pradėdavo savo kelionę nakties dangumi.
Mene Selenė vaizduojama, kaip graži moteris išblyškusiu veidu, važnyčiojanti sidabrinį vežimą, traukiamą poros arklių. Dažnai ji vaizduojama jojanti ant arklio ar buliaus, vilkinti mantiją ir pusmėnulio ženklu pasipuošusi galvą, bei nešanti deglą.
Pagal legendas pasakojama, kad ji mylėjusi gražų piemenį (pagal Apalonijų iš Rodo) ar Elio karalių (pagal Pauzaniją), ar medžiotoją Endimioną iš Mažosios Azijos. Jis jai buvo toks gražus, kad ji paprašiusi Dzeuso suteikti jam nemirtingumą, kad Endimionas niekada jos nepaliktų. Pagal Pauzanijų Selenė ir Endimionas turėjo 50 dukterų[1]. Su Dzeusu susilaukė Pandijos, Nemėjos liūto ir Ersos.
Cheminis elementas Selenas buvo pavadintas pagal dievės vardą.
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Endymion. Encyclopædia Britannica. Encyclopædia Britannica 2009 Ultimate Reference Suite. Chicago: Encyclopædia Britannica, 2009.
