Seinų Švč. Mergelės Marijos bazilika
 | |
|---|---|
| |
| Vyskupija | Luko |
| Dekanatas | Seinų Šv. Kazimiero Karalaičio |
| Savivaldybė | Seinų valsčius |
| Gyvenvietė | Seinai |
| Statybinė medžiaga | mūras |
| Pastatyta (įrengta) | 1779 m. |
| Stilius | barokas |
Seinų Švč. Mergelės Marijos bazilika (lenk. Bazylika Nawiedzenia Najświętszej Maryi Panny w Sejnach) – dominikonų ordino bažnyčia esanti šiaurės rytų Lenkijoje, Palenkės vaivadijoje, Seinų apskrityje, Seinų mieste. Bažnyčia priklauso Seinų Švč. M. Marijos Apsilankymo parapijai ir Seinų Šv. Kazimiero Karalaičio dekanatui.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Vėlyvojo Renesanso architektūros stiliaus bažnyčia buvo pastatyta 1610–1619 m. Jos steigėjai buvo iš Vilniaus 1602 m. į miestą atvykę dominikonų vienuoliai. Pagrindinis bažnyčios fundatorius buvo Jurgis Grodzinskis (lenk. Jerzy Grodziński). Bažnyčią 1632 m. konsekravo vyskupas Jurgis Tiškevičius Švč.Marijos, šv.Jurgio ir šv. Jackaus titulais.[1] 1706 m. prie bažnyčios baigtas statyti vienuolynas.
Ją konsekravo Vilniaus vyskupas pagalbininkas J.Tiškevičius 1632 m. Švč. Marijos, šv. Jurgio ir šv. Jackaus titulais.
1760–1779 m. bažnyčia buvo perstatyta baroko architektūros stiliumi. Pagrindinė bažnyčios perstatymo remėja buvo Rožė Pliaterytė Strutinska (lenk. Róża z Platerów Strutyńska). Perstačius bažnyčią pasikeitė ir jos fasadas, priekinėje dalyje pastatyti du barokiniai bokštai. Šiaurinėje bažnyčios dalyje stovėjusi varpinė buvo nugriauta.
1804 m. Prūsijos karalystės valdymo metu domininkonų vienuolynas buvo panaikintas. Bažnyčia tapo parapijine. 1818 m. bažnyčia tapo Augustavo vyskupystės katedra. Čia buvo įsikūrę Augustavo vyskupijos vyskupas, kurija ir kunigų seminarija. 1908 m. čia veikė lietuvių pradžios mokykla, vėliau tapusi "Žiburio" gimnazija.[2] Susikūrus Lenkijos ir Lietuvos respublikoms 1925 m. Augustavo vyskupija buvo padalinta į dvi - Vilkaviškio ir Lomžos. Bažnyčia prarado katedros statusą, vyskupų rezidavimo vietomis tapo Vilkaviškis ir Lomža.
1973 m. bažnyčiai suteiktas mažosios bazilikos statusas, o 2005 m. tapo Seinų-Vygrių kolegiatu.
Bažnyčios aprašymas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Barokinė Vilniaus baroko mokyklos bažnyčia yra plytinė, tinkuota, kryžminio plano ir dėl skirtingos formos pristatytų koplyčių asimetriška.[3] Bažnyčioje yra salė be atskiros presbiterijos. Bažnyčioje yra dvi koplyčios: Jėzaus širdies koplyčia įrengta 1661 m. ir Dievo Motinos koplyčia įrengta 1881 m.[4] Bažnyčios viduje esantis altorius, paveikslai, indai ir kitos religinės puošmenos yra barokinio stiliaus, daugiausiai iš XVIII a.
Bažnyčioje stovi medinė, gotikos stiliaus Dievo Motinos skulptūra, datuojama XV a. Naujoje domininkonų bažnyčioje ji pastatyta 1619 m. ir netrukus pradėjo garsėti stebuklais.[5] Nuo XVIII a. skulptūrą lanko piligrimai. Bažnyčioje taip pat yra 1907 m. Jono Garalevičiaus pastatyti neobarokinio stiliaus vargonai. Nuo 1993 m. bažnyčioje vyksta kasmetiniai vargonų koncertai Juniores Priores Organorium Seinensis. Nuo pat pastatymo 1610 m. bažnyčia yra gausiai lankoma piligriminių keliautojų ir indulgencijos prašytojų. 1956 m. kovo 19 d. bažnyčia buvo įtraukta į Palenkės vaivadijos istorinių paminklų sąrašą. Aikštėje priešais bažnyčią stovi 1789 m. Šv. Agotos koplyčia.
-
Bažnyčios vidus -
Bažnyčios vidus -
Bažnyčia ir vienuolynas -
Bažnyčios vargonai
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Maciej Ambrosiewicz, Zespół podominikański w Sejnach, Suwałki 1997 m., ISBN 8387415030;
- Witold Jemielity, Zespół podominikański w Sejnach, Sejny 2007 m., ISBN 8392274326.
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Seinų parapija Archyvuota kopija 2018-11-28 iš Wayback Machine projekto. punskas.lt
- ↑ Seinų lietuvių Žiburio gimnazija Archyvuota kopija 2018-11-28 iš Wayback Machine projekto. 100m.lt
- ↑ Seinų bažnyčia ir vienuolynas Archyvuota kopija 2018-11-27 iš Wayback Machine projekto. Architektūros ir urbanistikos tyrimo centras
- ↑ Seinų bazilika Archyvuota kopija 2018-11-28 iš Wayback Machine projekto. punskas.lt
- ↑ Seinai.//A.Paliušytė, I.Vaišvilaitė. Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Vilnius, 2012. P.502.