Robert Peary

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Robertas Piris
angl. Robert Edwin Peary Sr.
Robert Peary self-portrait, 1909.jpg
Robertas Piris Šeridano kišulyje, Kanada, 1909 m.
Gimė 1856 m. gegužės 6 d.
Kresonas, Pensilvanija, Jungtinės Amerikos Valstijos
Mirė 1920 m. vasario 20 d. (63 metai)
Vašingtonas, Jungtinės Amerikos Valstijos
Sutuoktinis (-ė) Josephine Peary (Diebitsch)
Vaikai du vaikai
Veikla JAV karinių jūrų pajėgų karininkas (admirolas), keliautojas, tradiciškai laikytas pirmuoju žmogumi, pasiekusiu 1909 m. balandžio 6 d. Šiaurės ašigalį
Alma mater Bowdoin College

Robertas Piris (angl. Robert Edwin Peary, 1856 m. gegužės 6 d. Kresonas, Pensilvanija – 1920 m. vasario 20 d. Vašingtone) – Jungtinių Amerikos Valstijų karinių jūrų pajėgų karininkas (admirolas), keliautojas, Arkties tyrėjas. Jo paties teigimu 1909 m. jis pasiekė Šiaurės ašigalį,[1][2][3] tačiau jo pasiekimu buvo abejojama nuo jo paskelbimo iki dabar.[4][5][6][7]

Ankstyvieji gyvenimo metai, studijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Robertas Piris apie 1900 m.

Robertas Edvinas Piris gimė 1856 m. gegužės 6 d. Kresone, išsidėsčiusiame Aleganų kalnuose, Pensilvanijoje, valstiečių Čarlzo Pirio (1828–1859 m.) ir Merės Piri (gim. Wiley, 1827-1900) šeimoje. Po tėvo mirties 1859 m. motina su sūnumi apsigyveno Portlande, Meine pas gimines. Jaunasis Piris mokėsi Portlando mokykloje, vėliau Boudino koledže (Bowdoin College), 1877 m. įgijo statybos inžinieriaus kvalifikaciją.[8] Studijų metais Piris pasižymėjo dideliu aktyvumu, daug skaitė ir domėjosi gamtos mokslais. Nemažai laiko praleisdavo klajonėse po miškus, tapo neblogu medžiotoju ir gyvūnų iškamšų meistru.[9] Studijų metais Piris įstojo į „Delta Kappa Epsilon” ir „Phi Beta Kappa” draugijas.[10]

Po koledžo Piris dirbo braižytoju, rengė techninius brėžinius JAV pakrančių ir geodezinių tyrimų biure Vašingtone. Jis įstojo į JAV karinį jūrų laivyną ir 1881 m. spalio 26 d. buvo paskirtas statybos inžinieriumi. Jam buvo suteiktas leitenanto laipsnis.[11] 18841885 m. Piris dirbo vyriausiojo inžinieriaus padėjėju Nikaragvos kanalo trasos planavimo darbuose, vėliau tapo atsakingu inžinieriumi. 1901 m. sausio 5 d. Piris buvo paaukštintas, gavo leitenanto kapitono laipsnį, 1902 m. balandžio 6 d. – antro laipsnio kapitono (atitinka sausumos papulkininkio) laipsnį. 1910 m. Piriui suteiktas kapitono (atitinka sausumos pulkininką) laipsnis.

Grenlandijos ekspedicijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

R.Piris domėjosi Arkties tyrimais ir tarp 1886 ir 1909 m. surengė keletą ekspedicijų į Grenlandiją ir Arkties ledynus.

Pirmoji ekspedicija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1886 m. balandžio mėn. Piris parašė raštą Nacionalinei mokslų akademijai. Jame pasiūlė du variantus, kaip kirsti Grenlandijos ledyninį skydą. Pirmuoju siūlė pradėti nuo vakarinės pakrantės ir vykti apie 400 mylių (640 km) iki rytinės pakrantės. Antruoju, sunkesniu, pradėti nuo Banginių sąsiaurio, šiauriausio tuo metu žinomo Bafino jūros taško, ir vykti šiaurės kryptimi.[8] Savo trasą Piris pavadino „An Imperial Highway”.[12]

Pirio naudoti eskimų narai ekspedicijose. The American Museum Journal

Tais pačiais 1886 m. Robertas Piris leidosi į pirmąją ekspediciją. Jis ketino keliauti Grenlandija šunų kinkiniu. Karinis jūrų laivynas Piriui suteikė šešių mėnesių atostogas. Motina jam davė 500 dolerių, kad įsigytų būtinus reikmenis ir atsargas. Link Grenlandijos Piris plaukė laivu, pritaikytu banginių medžioklei. 1886 m. birželio 6 d. jis atvyko į Disko salą, išsidėsčiusią prie vakarinių Grenlandijos krantų.[13] Iš Disko salos Piris nukeliavo iki Ritenberko, nedidelio kaimelio Grenlandijoje. Piris norėjo keliauti per Grenlandiją vienas, tačiau buvo įtikintas, kad kelionė vienam – pavojinga. Su juo keliavo jaunas Danijos pareigūnas Kristianas Maigardas. Abu keliautojai ekspedicijai pasamdė aštuonių eskimų grupę.[14]

Ekspedicija prasidėjo birželio 28 dieną Pakitsoko fjorde ir pasirodė sunki – vasara buvo šilta, kelis kartus krito šlapias sniegas, kartais vėjas sustiprėdavo iki audros. Kelis kartus Piris ir Maigardas įveikė ledo įtrūkius ant trapių sniego tiltų. Vieną kartą Piris beveik įkrito, bet užkliuvo už rogių ir jį ištraukė. Nors jiems trūko patirties keliauti poliarinėmis sąlygomis, iki liepos 19 dienos keliautojai nuvažiavo 150 kilometrų ir buvo priversti pasukti atgal tik tuomet, kai pritrūko atsargų. Buvo prisikrovę jų šešioms dienoms.[4]

Piris ir Maigardas nukeliavo tik šiek tiek toliau negu Nordenšeldo ekspedicijos dalyviai 1883 m., tačiau pačiam Robertui Piriui ši patirtis tapo neįkainojama poliarinių kelionių mokykla.[8]

Po šios ekspedicijos Piris buvo išrinktas į Amerikos mokslo pažangos asociaciją. Jis parašė motinai, kad „keliavo į kitą pasaulį“, kuriame nė akimirkos nejuto nerimo dėl savo likimo ar abejonių dėl pasirinkto tikslo.[12]

1887 m. lapkričio mėn. Vašingtone Robertas Piris iš darbovietės gavo įsakymą išnagrinėti galimus Nikaragvos kanalo maršrutus. Komplektuodamas atogrąžų klimatui pritaikytą aprangą, Piris pasigedo skrybėlės nuo saulės. Jis nuvyko į vyriškų drabužių parduotuvę, kur susipažino su 21-erių metų Metju Hensonu, juodaodžiu vaikinu, dirbančiu pardavėju. Sužinojęs, kad Hensonas šešis metus dirbo laive, Piris nedelsdamas jį pasamdė asmeniniu padėjėju.[15]

Keliaudamas po Nikaragvos džiungles Piris papasakojo Hensonui apie savo svajonę tyrinėti Arktiką. Vėliau Hensonas lydėjo Pirį visose ekspedicijose kaip pirmasis ir nepamainomas jo komandos narys.[15]

Antroji ekspedicija į Grenlandiją[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Keliautojas Robertas Piris ant laivo „Ruzveltas" denio apie 1909 m.

1891 m. Piris sugrįžo į Grenlandiją, pasirinkdamas antrąjį sunkesnį maršrutą. Keliaudamas tolyn į šiaurę, jis norėjo sužinoti, ar Grenlandija yra didesnis žemės plotas, nei buvo įsivaizduojama, t. y. ar tęsiasi iki Šiaurės ašigalio. Pirio ekspediciją finansavo kelios institucijos, įskaitant Amerikos geografijos draugiją, Filadelfijos gamtos mokslų akademiją ir Bruklino menų ir mokslų institutą. Šios ekspedicijos nariais buvo Pirio padėjėjas Hensonas, Frederikas A. Kukas, kuris ėjo grupės chirurgo pareigas, ekspedicijos etnologas, norvegų slidininkas Eivindas Astrupas, paukščių ekspertas ir šaulys Langdonas Gibsonas bei Džonas M. Ferhufas, kuris buvo mineralogas bei orų prognozuotojas. Piris į ekspediciją taip pat pasiėmė savo žmoną kaip dietologę, nors ji nebuvo mokiusis dietologijos.[16]

1891 m. birželio 6 d. ekspedicija pajudėjo iš Bruklino. Niujorke jie įsėdo į ruonių medžioklės laivą „Kite“. Liepos mėnesį, manevruojant tarp ledo luitų, laivo metalinė vairalazdė staiga pasisuko ir sulaužė Piriui koją.[17]

Pirį kartu su atsargomis apgyvendino ekspedicijos narių „Raudonąja uola“ pavadintoje stovykloje prie Makormiko fjordo žiočių Inglfildo įlankos šiaurės vakaruose. Piriui buvo pastatytas būstas, kuriame jis gyveno šešis mėnesius, kol sugijo koja. Jo žmona Žozefina liko su juo, kol kiti komandos nariai – Gibsonas, Kukas, Ferhufas ir Astrupas valtimis medžiojo žvėris ir susipažino su apylinkėmis bei inuitais. Skirtingai nuo daugelio ankstesnių tyrinėtojų, Piris buvo nuodugniai susipažinęs su inuitų išgyvenimo būdais. Ekspedicijos metu jis statė iglus ir vietoj drabužių naudojo kailius. Dėvėdamas kailius kūno šilumai išsaugoti ir statydamas iglus, Piris galėjo apsieiti be papildomo palapinių ir miegmaišių svorio. Piris taip pat naudojosi inuitų medžiotojų ir šunų vedlių paslaugomis.

Inuitus domino amerikiečiai, todėl jie lankė Pirio stovyklą. Žozefiną vargino jų kūno kvapas (jie nesimaudė), blusos ir maistas. Tačiau ji ištyrė šių žmonių gyvenimo būdą ir aprašė žurnale.[18] 1891 m. rugsėjo mėn. Pirio ekspedicijos vyrai nusisamdė šunų kinkinius ir rogėmis patraukė ledo skydu pasipildyti maisto atsargų, tačiau nenukeliavo toliau kaip 50 kilometrų nuo „Raudonosios uolos“.[8]

Eivindas Astrupas su poliariniais drabužiais 1893 m.

Pirio koja sugijo 1892 m. vasario mėn. Iki balandžio jis su žmona inuitų šunų kinkiniu keletą kartų nukeliavo iki inuitų kaimelių pasipildyti maisto atsargų ir įsigyti prekių. 1892 m. balandžio 30 d. Piris kartu su visa ekspedicija pagaliau išvyko į numatytą žygį per Grenlandiją. Po maždaug 250 kilometrų Piris tęsė kelionę dviese su Astrupu. Užsilipę ant 1000 metrų aukščio Laivyno uolos (Navy Cliff) abu pamatė Nepriklausomybės fjordą ir padarė išvadą, kad Grenlandija yra sala. Vyrai apsisuko ir keliavo atgal į „Raudonąją uolą“, kur atvyko rugpjūčio 6 d., nuvažiavę iš viso 2 010 kilometrų.[8]

Po pirmosios sėkmingos kelionės per Grenlandiją R.Piris salą sėkmingai kirto dar kartą tarp 1893 ir 1895 m. 1895 m. gegužės 20–25 d. Nepriklausomybės įlankoje, Grenlandijoje, Piris iškėlė masonų vėliavą, nes priklausė šiai organizacijai.

Grenlandijos ekspedicijos R.Piriui buvo labai pelningos - iš inuitų jis daugiau ar mažiau laisvanoriškai gavo kailių ir vėplių ilčių, kurias keitė į įrankius, medieną ir geležies gaminius. 1897 m. jis į Niujorką parsivežė meteoritą, kurį gavo iš Šiaurės gyventojų. Be to, į JAV iš Grenlandijos jis atvežė šešis inuitus, kuriuos laikė Amerikos Gamtos istorijos muziejaus rūsyje kaip gyvus eksponatus. Keturi iš jų greitai mirė nuo tuberkuliozės. Mirusiųjų kūnai be jų sutikimo buvo preparuoti ir iki XX a. pabaigos eksponuoti daugelyje šalies muziejų. 1898 m. vienam iš išgyvenusiųjų inuitų sudarytos sąlygos grįžti į gimtinę. Kitam, dvylikos metų Minikui Volasui (Minik Wallace) į gimtinę grįžti Piris leido tik po dvylikos metų, kai jis ten jau buvo tapęs svetimu. Volasas savo atsiminimuose R.Pirį aprašo kaip "didelį, baltąjį piratą", kuris jį pagrobęs ir atėmęs tėvynę.

1892–1902 m. ekspedicijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirio ekspedicijos metu naudotas apleistas fortas

R.Piris buvo nusprendęs tapti pirmuoju, kuris pasieks Šiaurės ašigalį. 18981902 m. ekspedicijoje Piris teigė atradęs „Džizupo žemę“ (Jesup Land) į vakarus nuo Elsmyro salos.[19] Piris teigė, jog jis pastebėjo Akselio Heibergo salą dar prieš tai, kai ji buvo atrasta norvegų tyrinėtojo Oto Sverdrupo. Šis Pirio teiginys mokslininkų buvo atmestas.[20] Vis dėlto Amerikos geografų draugija ir Londono karališkoji geografijos draugija pagerbė Pirį už atkaklumą, žemėlapių sudarymą anksčiau nepažymėtoms vietovėms ir už tai, kad 1900 m. jis atrado Džizupo kyšulį Grenlandijos šiauriausiame taške.

1902 m. Piris taip pat pasiekė „šiauriausią Vakarų pusrutulio tašką“, esantį šiauriau Elsmyro salos Arktiniame salyne. 1901–1902 m. Piris buvo paaukštintas pareigose kariniame jūrų laivyne.[21]

Šios ekspedicijos metu R.Piris nušalo aštuonis kojų pirštus. Pasiekęs 84°17′ šaiurės platumos jis visgi nenukeliavo toliau į šiaurę nei Fritjofas Nansenas ir Hjalmar Johansen 1895 m. arba Umberto Cagni 1900 m.

1905–1906 m. ekspedicija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirio garlaivis „Ruzveltas“ Hadsono–Fultono parado metu.

Kitai ekspedicijai Piris rinko lėšas per jo kelionių rėmimui įkurtą klubą Peary Arctic Club. Buvo gauta dosni 50 000 JAV dolerių dovana iš Džordžo Krokerio, bankininko Čarlzo Krokerio jauniausio sūnaus, ir 25 000 JAV dolerių iš Moriso K. Džizupo, kad Piris galėtų nusipirkti naują laivą.[22] Savo įsigytu laivu „Ruzveltas“ jis išplaukė per neištyrinėtas Arkties vandenyno vietas.

1906 m. rugpjūčio 16 d. laivas „Ruzveltas“ atplaukė į Etą, esančią Grenlandijos šiaurėje. Atplaukė ir laivas „Eric“, kuris tiekė anglis. Etoje Piris surinko 67 eskimų ir apie 200 rogių, kinkomų šunimis, ekspediciją ir keliavo laivu toliau per Keino baseiną. Kelionė buvo nepaprastai sunki dėl ledo, tačiau vis tiek pavyko patekti į Šeridano kyšulį Elsmyro saloje 1906 m. rugsėjo 5 d.

Ekspedicija patyrė nuostolių: dėl netinkamos banginių mėsos žuvo apie 80 šunų. Piris įsakė savo žmonėms medžioti baltuosius lokius ir avijaučius prie Heizeno ežero.[2]

Žiema prabėgo be nuostolių. Žygis į ašigalį prasidėjo nuo Elsmyro salos šiaurinio taško, 83° šiaurės platumos, vasario 21 d. Pagal taip vadinamą „Pirio sistemą“ pirmame etape buvo sudarytos penkios komandos, kiekvienai paskirta po 20 šunų.

Pirmoji, žvalgybinė grupė, išvyko vasario 28 d., jai vadovavo Hensonas. Piris išvyko paskutinis, kovo 6 d. Žygis vyko palankiai iki kovo 20 d., kol kelią užkirto 400 m pločio properša. Bandymas apeiti ją užtruko šešias dienas. Po to kilo smarki pūga, kuri privertė ekspediciją stovėti dar šešias dienas. Visą tą laiką ledas dreifavo į rytus. Piris nusprendė išsiųsti visus atgal, išskyrus Hensoną. Jie pajudėjo toliau į šiaurę, tikėdamiesi, jog, jei nepavyks pasiekti ašigalio, bent pavyks nustatyti naują rekordą.[2]

Piris pasiekė toliausią savo ekspedicijos tašką, kai jo paties teigimu iki Šiaurės ašigalio buvo likę 320 kilometrų.[4]

Kelias atgal buvo ypač pavojingas, kadangi Piris buvo prastas navigatorius. Laivą „Ruzveltas“ ekspedicija pasiekė gegužės mėn. Birželį Piris pradėjo ilgą ir sunkią kelionę laivu atgal, laivas keletą kartų stojo ir gedo. Ekspedicija grįžo tik 1906 m. lapkričio mėnesį.[2]

Piriui grįžus, vyko diskusija, kiek toli keliautojas nukeliavo į šiaurę. Savo kelionės ataskaitoje Piris rašė, kad 1906 m. balandžio 21 d. jis nukeliavo iki 87° 06’ šiaurės platumos, tačiau atsirado ginčijančių šį pasiekimą dėl ataskaitos ir dienoraščio įrašų neatitikimo.

Po šios ekspedicijos Piris buvo apdovanotas Habardo medaliu kaip žmogus, pabuvojęs arčiausiai Šiaurės ašigalio.[4] R.Piris teigė šiauriau Elsmyro salos matęs žemę, kuri buvo pavadinta Krokerio Žeme.

Kelionė į Šiaurės ašigalį[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirio būrys Šiaurės ašigalyje 1909 m. balandžio 6 d.

Piris ir 23 vyrai, įskaitant Rosą Gilmorą Marviną, išvyko iš Niujorko 1908 m. liepos 6 d. Jie peržiemojo Elsmyro saloje netoli Šeridano kyšulio ir išvyko iš salos 1909 m. vasario 28 d. Keliaujant, kovo mėn. temperatūra nukrito iki -55 °F (−48 °C). Piris turėjo 16 žmonių, dvylika kinkinių ir 100 šunų. Kovo 22 d. ekspedicija nustatė, jog pasiekė 85° 48’ šiaurės platumos. [23]

Kovo 25 d. Piris susitiko su Bartleto būriu, kuriame buvo ir Hensonas. Buvo nustatyta, kad ekspedicija pasiekė 86° 38′ šiaurės platumos. Kovo 30 d. Bartletas buvo išsiųstas atgal į bazę. Ekspedicijai liko tik 5 rogės ir 40 geriausių šunų. Atsargų turėjo 40 dienų.

Pasak Pirio, jis pasiekė Šiaurės ašigalį 1909 m. balandžio 6 d. 10 val.[23] Astronominiai stebėjimai buvo atlikti balandžio 6 d. 18:00 val. ir balandžio 7 d. 06:00 val.

Piris tikėjo, kad jo matavimų paklaida neviršija 10 mylių. Prieš išvykdamas atgal Piris surengė ceremoniją ir nusifotografavo su keturiais eskimais ir Hensonu bei su vėliavomis rankose. Pirio būrys Šiaurės ašigalyje praleido 30 valandų.

Šiaurės ašigalį pasiekė tik šeši vyrai: pats Robertas Piris, jo padėjėjas Hensonas ir keturi eskimai – Oatah, Egingwah, Seegloo ir Ookeah.[23]

Kaip pirmasis žmogus, pasiekęs geografinį Šiaurės ašigalį, Piris buvo apdovanotas įvairių šalių garbės medaliais.

Ginčas su F. Kuku ir R. Pirio pripažinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirio ir Kuko maršruto schema iš knygos „Edwin Swift Balchhe North Pole and Bradley Land. N. Y.“, 1913. p. 83

Buvęs R. Pirio laivo gydytojas 1891-1892 m. ekspedicijos metu Frederikas A. Kukas (Frederick Cook) paskelbė, kad savo žygio metu Šiaurės ašigalį pasiekė 1908 m. balandžio 21 d.[24] Dėl trūkstamų įrodymų ir jo taip pat abejotino pirmojo įkopimo į Makinlio kalną F.Kuku tikėjo tik keletas ekpertų, tarp jų ir F.Kuko draugas Roaldas Amundsenas. Tuo tarpu F.Kukas kaltino konkurentus, be kita ko, nusiaubus jo atsargų sandėlį.

Amerikiečių žurnalistas Teonas Vraitas rašė, kad apie Kuko ekspediciją Piris sužinojo tik Labradore, iš banginių medžioklės laivo „Morning Adams“ kapitono.[25]

F. Kukas pirmąjį viešą pranešimą perskaitė Kopenhagoje 1909 m. rugsėjo 7 d. Danijos geografų draugijoje dalyvaujant karaliui Frederikui VIII ir 1500 svečių. F.Kukas buvo iškilmingai apdovanotas aukso medaliu už Šiaurės ašigalio atradimą. F.Kuko pripažinimas kurį laiką užgožė R.Pirį ir jo pareiškimus apie tai, kad būtent jis pirmasis pasiekė Šiaurės ašigalį. Laikraščio „Politiken“ surengtame bankete buvo paskelbta pirmoji Pirio telegrama. Į žurnalistų klausimus F.Kukas atsakė: „Aš galiu pasakyti, kad nejaučiu pavydo ar gailesčio… Užteks šlovės dviem".[25]

Otas Sverdrupas palaikė F.Kuką, teigdamas, kad R. Piris 26 metus veltui ieškojo Šiaurės ašigalio. Roalis Amundsenas, kuris taip pat kūrė planus, kaip pasiekti Šiaurės ašigalį, atvyko į Kopenhagą rugsėjo 8 dieną. Dar rugsėjo 2 d., kai jo paprašė pakomentuoti F.Kuko pareiškimą, jis pasakė, jog F. Kukas žengė lemtingą žingsnį Arktikos tyrinėjimuose. 1909 m. rugsėjo 21 d. F.Kukas grįžo į Niujorką, jį sutiko apie 100 000 žmonių, įskaitant Arktikos klubo narius.[25] F.Kuko šlovės akivaidoje R.Pirio pasiekimai pradžioje buvo menkai įvertinti.

Rugsėjo 24 d. su F. Kuku susisiekė Garis Vitnis, kuris pranešė, jog jo visa kelionės manta liko Anoatoke. F.Kukas neturėjo nieko priešpastatyti R.Pirio puolimui ir skeptikų klausimams.[25] Bartletas ir G.Vitnis 1910 m. nuvyko į Anoatoką ir tarp daiktų nerado jokių F.Kuko užrašų. Buvo išlikę tik keletas drabužių. Klausimas, ar išliko F.Kuko užrašai, liko neišspręstas. Kuko šalininkai vėliau pareiškė, jog šie užrašai buvo pavogti. Dokumentų taip niekas niekada ir nepamatė.[25]

Netrukus buvo nuspręsta suburti vieną komisiją iš Nacionalinės mokslų akademijos, Amerikos geografų draugijos, Gamtos istorijos muziejaus ir Nacionalinės geografijos draugijos atstovų, kurie peržiūrėtų R.Pirio ir F.Kuko medžiagą. Nacionalinė geografijos draugija iš pradžių nenorėjo dalyvauti, tačiau po to, kai R.Piris pateikė savo užrašų originalus, sutiko. F.Kukas pareiškė, jog savo medžiagą pateiks tik Kopenhagos universiteto komisijai.[26]

Nacionalinė geografijos draugija 1909 m. kruopščiai ištyrusi R.Pirio įrašus, patvirtino R.Pirio rezultatus ir paskelbė jį pirmuoju žmogumi, atradusiu Šiaurės ašigalį. Ši draugija buvo pagrindinis jo ekspedicijos rėmėjas. Tai buvo padaryta po kelių savaičių, kai Danijos tyrinėtojų ir navigacijos ekspertų grupė atmetė F.Kuko pretenziją.[27]

Nacionalinė geografijos draugija apribojo prieigą prie R.Pirio įrašų.[27]

Abiejų ašigalių atradėjų Pirio ir Amundseno pagerbimo šventė 1913 m. sausio 11 d.

Londono karališkoji geografijos draugija 1910 m. Piriui įteikė aukso medalį,[3] nepaisant vidinio tarybos susiskaldymo, apie ką tapo žinoma tik aštuntajame XX a. dešimtmetyje. Londono karališkoji geografijos draugija savo sprendimą grindė įsitikinimu, kad Nacionalinė geografijos draugija atliko rimtą „įrodymų“ patikrinimą. Robertas Piris pasirašė kontraktą su Federiko Stokso leidykla dėl ekspedicijos ataskaitos publikavimo.

Rugsėjo mėnesį pasirodė Nacionalinės geografijos draugijos žurnalas su redakcine skiltimi, kurioje pabrėžė, kad abu poliariniai tyrinėtojai pasiekė Šiaurės ašigalį. Tačiau spalio 13 d. „Piri Arctic Club“ daugelyje periodinių leidinių paskelbė pasipiktinimą.[25]

1909 m. pabaigoje Kopenhagos universiteto komisija, išanalizavusi Kuko medžiagą, paskelbė, jog nėra jokių įrodymų, kad Kukas pasiekė Šiaurės ašigalį.[25] Kukas nebuvo įtrauktas į Danijos karališkosios geografų draugijos apdovanotojų sąrašą, nors medalį jam įteikė dar rugsėjo mėn.[28] Iki 1911 m. Kukas negalėjo susitaikyti su pralaimėjimu. Kuko bičiuliai netgi kreipėsi į JAV Kongresą. Visgi R.Pirio ryšiai su žiniasklaida ir Nacionaline Geografijos draugija lėmė tai, kad R.Piris gavo vis daugiau dėmesio. Kongreso nutarimu pirmuoju žmogumi, pasiekusiu Šiaurės ašigalį, buvo pripažintas Robertas Piris.[2] Iki šiol JAV jis laikomas Šiaurės ašigalio atradėju.

Laikui bėgant dėl R.Pirio pasiekimo atsirado daug abejonių:[29]

  • Svarbiame ekspedicijos žurnale nėra minimas nei kelias į priekį, nei atgal. Balandžio 7 d. puslapis – pirmoji diena, kurią R.Piris turėjo praleisti Šiaurės ašigalyje – yra visiškai tuščias. Džiaugsmingi pasažai apie tikslo pasiekimą yra palaiduose puslapiuose, kurie galėjo būti parašyti ir vėliau.
  • Dienoraštyje taip pat nėra jokių užuominų apie Šiaurės ašigalio pasiekimo momentą. Tai labai keista, nes R.Piris kruopščiai užrašinėjo visas savo mintis.
  • Be to, nėra aišku, kodėl R.Piris į paskutines savo kelionės mylias pasiėmė tik tuos savo palydovus, kurie negalėjo patvirtinti jo matavimų. Fiziškai stiprus ir patyręs keliautojas ir ekspedicijos navigatorius Barletas, nepaisant ankstesnių susitarimų, buvo priverstas grįžti iki ašigalio likus apie 240 km.
  • Daugiausia kritikos susilaukė tai, kad ašigalio pasiekimui per paskutines dienas reikėjo įveikti milžiniškus atstumus. Iki tol per dieną buvo įveikiama apie 20 km. Paskutinieji 250 kilometrų buvo įveikti į priekį per 4 dienas. Per paskutines 8 grįžimo dienas R.Piris vidutiniškai įveikė po 70 km; kai kuriomis dienomis turėjo būti įveikta net virš 100 km per dieną, nors net šiuolaikiniai tyrinėtojai su moderniomis slidėmis per dieną nuvyksta ne daugiau 35 km. Šiuos duomenis sunku paaiškinti netgi ledo dreifu ar kitomis palankiomis aplinkybėmis.

Savo kelionę Robertas Edvinas Piris aprašė knygoje „Šiaurės ašigalis“ (lietuviškas vertimas išleistas 1988 m. Vilniuje, „Vyturio“ leidykloje).

Įamžinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirio vardu pavadinti geografiniai objektai: Pirio Žemė, Pirio ledynas, Pirio nunatakas, Pirio kyšulys Grenlandijoje, Pirio įlanka ir Pirio sąsiauris Kanados arktiniame salyne, Pirio kalnas Antarktidoje. Pirio vardu pavadintas Mėnulio šiaurės ašigaliui artimiausias krateris.[30]

Pirio vardu pavadinti trys buvę ir vienas esantis Jungtinių Valstijų Karinio jūrų laivyno laivai bei poliariniams regionams skirtas Maersk Peary tanklaivis. Boudino koledžo Arkties muziejus pavadintas Pirio ir kito Arkties tyrinėtojo Donaldo Baksterio Makmilano vardu. Pirio ir Hensono garbei Jungtinėse valstijose išleista pašto ženklų.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Bryce, Robert M. Cook & Peary: the polar controversy, resolved. – Mechanicsburg, PA : Stackpole Books, 1997. – 1152 p. – ISBN 0-689-12034-6.
  2. 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 Mills, William James. Exploring polar frontiers: a historical encyclopedia / With contributions by David Clammer, Sir Ranulph Fiennes, Jenny Mai Handford, Rear Admiral John Myres, Geoff Renner and David Stam. – ABC-CLIO, Inc., 2003. – 844 p. – ISBN 1-57607-422-6.
  3. 3,0 3,1 „Nations Hail Peary as Pole Discoverer“. The New York Times. December 16, 1909.
  4. 4,0 4,1 4,2 4,3 Трёшников А. Ф. Роберт Пири и покорение Северного полюса // Пири Р. Северный полюс. Амундсен Р. Южный полюс. – М. : Мысль, 1972. – С. 225–242.
  5. Райт Т. Большой гвоздь/ Пер. с англ.. – Л. : Гидрометеоиздат, 1973, 288 с.
  6. Корякин В. Достижение Северного полюса – интригующий детектив XX века. Наука и жизнь, №7, 2007.[1]
  7. Wilford, John N. (August 22, 1988). „Doubts cast on Peary’s claim to Pole“. The New York Times. 2019. [2]
  8. 8,0 8,1 8,2 8,3 8,4 Mills, W. J. (2003). Exploring Polar Frontiers: A Historical Encyclopedia. ABC-CLIO. ISBN 9781576074220.
  9. Bryce, Robert M. Cook & Peary: the polar controversy, resolved. – Mechanicsburg, PA : Stackpole Books, 1997. – 1152 p. – ISBN 0-689-12034-6.
  10. Who Belongs To Phi Beta Kappa, Phi Beta Kappa website, accessed Oct 4, 2009. [3]
  11. „Rear Admiral Robert E. Peary, US Navy 1856–1920". Biographies in Naval History. Naval History & Heritage Command, US Navy, 2012.
  12. 12,0 12,1 Bryce, Robert M. Cook & Peary: the polar controversy, resolved. Mechanicsburg, PA: Stackpole Books, 1997, 1152 p. ISBN 0-689-12034-6.
  13. Mills, W. J. (2003). Exploring Polar Frontiers: A Historical Encyclopedia. ABC-CLIO.ISBN 9781576074220.
  14. Глушков В. В. Дороги, которые мы выбираем //Пири Р. Северный полюс. – М.: Дрофа, 2007, С. 9—37. ISBN 978-5-358-01562-3.
  15. 15,0 15,1 Nuttall, M. (2012). Encyclopedia of the Arctic. Routledge. ISBN 9781579584368
  16. Conefrey, Mick (2011). How to Climb Mt. Blanc in a Skirt: A Handbook for the Lady Adventurer. Palgrave Macmillan. p. 103. ISBN 9780230112421.
  17. Peary, Josephine Diebitsch (1894). My Arctic Journal: A Year among Ice-fields and Eskimos. Longmans Green. p. 24.
  18. Peary, Josephine Diebitsch (1894). My Arctic Journal: A Year among Ice-fields and Eskimos. Longmans Green.
  19. William Herbert Hobbs (1937). „The Progress of Discovery and Exploration Within the Arctic Region“. Annals of the Association of American Geographers. [4]
  20. Harold Horwood (2010). Bartlett: The Great Explorer. Doubleday Canada. p. 56. ISBN 9780385674355.
  21. Register of Commissioned Officers of the United States Navy. Editions of 1902 and 1903.
  22. Peary Gets $50,000; M.K. Jesup Gives $25,000". New York Times. July 13, 1905. p. 7.
  23. 23,0 23,1 23,2 Пири, Р. Северный полюс / Роберт Пири ; пер. с англ. В. А. Смирнова. Южный полюс / Руаль Амундсен ; пер. с норв. Л. Л. Жданова. М. : Дрофа, 2007., 750 с. ISBN 978-5-358-01562-3.
  24. Encyclopaedia Britannica
  25. 25,0 25,1 25,2 25,3 25,4 25,5 25,6 Корякин В. С. Фредерик Альберт Кук, 1865–1940. – М. : Наука, 2002,248 с. – (Науч.-биогр. лит.) ISBN 5-02-022730-7.
  26. Bryce, Robert M. Cook & Peary: the polar controversy, resolved. – Mechanicsburg, PA : Stackpole Books, 1997,1152 p. ISBN 0-689-12034-6.
  27. 27,0 27,1 Henderson, Bruce (April 2009). "Who Discovered the North Pole? „. Smithsonian Magazine. [5]
  28. The Copenhagen Decision. From Hero to Humbug. Robert M. Bryce. Дата обращения 29 октября 2016. [6]
  29. Christian Krug: Ewiges Eis, ewige Fragen. Straipsnis žurnale Magazin der Süddeutschen Zeitung, Nr. 14/2009, P. 29–33.
  30. Peary, Gazetteer of Planetary Nomenclature, 2010 m. spalio 18 d. Nuoroda tikrinta 2020-02-26.
Wikimedia alt gold.svg

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedia alt gold.svg Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.