Eritrėjos jūros periplas
Eritrėjos jūros periplas (lot. Periplus Maris Erythraei, sen. gr. Περίπλους τὴς Ἐρυθράς Θαλάσσης) – senovės graikų ir romėnų periplas (jūrinių kelionių žurnalas), aprašęs laivybą Eritrėjos (t. y., 'raudonojoje') jūroje. Į Eritrėjos jūros sąvoką antikos keliautojai įtraukė dabartinę Raudonąją, Arabų jūras ir Persijos įlanką. Dokumentas datuojamas tarp I ir III a. m. e. (greičiausiai I a. vid.). Nors periplo autorius nežinomas, jis buvo labai gerai susipažinęs su Indijos vandenyno geografija ir pateikė itin tikslius aprašymus.
Periplą sudaro 66 dalys, tačiau dauguma jų trumpos, maždaug pastraipos ilgumo. Aprašomi uostai, plaukimo būdai tarp jų, prekės, randamos tam tikruose uostuose. Rašoma, kad pirmasis jūrų kelią iš Raudonosios jūros į Indiją I a. pr. m. e. atradęs graikų keliautojas Hipalas. Periplo originalas nėra išlikęs, tačiau yra X a. bizantiškas jo rankraštis. Ten Eritrėjos jūros periplas priskiriamas Arianui, tačiau greičiausiai tik dėl to, kad šiam autoriui priklauso greta pateiktas Euksino jūros periplas. Periplą išgarsino 1533 m. Hieronimo Frobeno leidimas. X a. rankraštis rastas XVII a.
Iš periplo galima spręsti, kad antikos jūrininkai nuolat lankėsi Arabijos pusiasalio bei vakarų Indostano uostuose. Rašoma, kad Barigaza (dab. Bharučas, Gudžaratas) buvo labai svarbus indų-romėnų prekybos uostas. Kiti minimi indų uostai yra Muziris (šalia dab. Kočio), Naura (Kanuras), Tindis, Korkajus, Barbarikonas (dab. Karačis), Sopatma ir kt. Taip pat minimi žemyninės Indijos miestai – Bucefalo Aleksandrija, Udžainas, Minagara, Argaru (Uraijuras). Iš Indijos buvo gabenami prieskoniai, drabužiai, geležis, agatas, karneolas. Iš persų uostų minimi Oraea (dab. Ormara, Beludžistanas), Omana, Čaraks Spasinu, Apologas. Persų kraštai buvo datulių, vyno, aukso prekybos sritis. Svarbiausi minimi Arabijos uostai buvo Asichas, Moscha, Kana, Eudaimon Arabija (dab. Adenas), Muza. Iš ten buvo gabenamas vynas, ladanas, javai. Gausiai aprašyti rytinės Afrikos pakrantės uostai: Arsinas, Mioshormas (Taau), Berenikė – Egipte; Adulis, Avalitas (Zeila), Malao (dab. Berbera), Mundas, Mosilumas – Etiopijoje ir Somalyje. Šie kraštai laikyti vergų, dramblio kaulo, cinamono, prieskonių šaltiniu. Minimi ir giliau žemyne esantys Aksumo, Meroė miestai.
Remiantis Eritrėjos jūros periplu galima spręsti, kad antikos keliautojai žinojo beveik apie visą rytinę Afrikos pakrantę. Hafuno kyšulyje minimas Oponės uostas, Azanijoje (dab. Kenija) – Sarapionas ir Nikonas. Dar toliau pietuose minimas Raptos uostamiestis, kuris siejamas su dabartine Tanga, Dar es Salamu ar Panganiu. Nors toliau į pietus graikai nebuvo ištyrinėję, jie žinojo, kad ten Eritrėjos jūra jungiasi su Vakarų jūra.
Graikai kažkiek žinojo ir apie žemes į rytus nuo Gangos žiočių. Chrisu įvardinta Pietryčių Azija, kuri buvo vėžlių kiaukutų šaltinis. Minima, kad toli už kalnų, pasaulio pakraštyje yra Tyso kraštas (t. y., Kinija) su Tynų miestu, iš kur šilkas per Baktriją patenka į Barigazą. Dar toliau yra šalti, todėl sunkiai pasiekiami kraštai.