Pirmoji Džeimso Kuko kelionė

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Pirmosios Džeimso Kuko kelionės maršrutas

Pirmoji Džeimso Kuko kelionė – Jungtinės Karalystės karališkojo jūrų laivyno ir Londono karališkosios draugijos organizuota ekspedicija į Ramiojo vandenyno pietinę dalį „Endeavour” laivu 1768–1771 m. Pirmoji iš trijų anglų jūrininko Džeimso Kuko vadovaujamų ekspedicijų į Ramųjį vandenyną. Ekspedicija surengta Veneros slinkimui pro Saulės diską stebėti (1769 m. birželio 3–4 dienomis) ir legendinei „Pietų žemei” (Terra Australis Incognita) ieškoti.

Ekspedicijos vadovas Džeimsas Kukas

Ekspediciją užsakė karalius Jurgis III, o jai vadovauti paskirtas leitenantas Džeimsas Kukas, jaunesnysis karinio jūrų laivyno karininkas, turėjęs gerų kartografijos ir matematikos įgūdžių. Ekspedicija 1768 m. rugpjūtį paliko Plimuto uostą, kirto Atlanto vandenyną, apiplaukė Horno kyšulį ir numatytu laiku pasiekė Taitį, kur galėjo stebėti Veneros tranzitą. Po to Dž. Kukas išvyko į tuomet dar nežinomą Ramiojo vandenyno pietinę dalį, aplankė ir paskelbė Didžiosios Britanijos nuosavybe Huahinės, Bora Boros ir Rajatėjos salas.[1] 1769 m. spalį ekspedicijos dalyviai pasiekė Naująją Zelandiją, kurią prieš 127 metus buvo atradęs olandų keliautojas Abelis Tasmanas, ir šešis mėnesius tyrinėjo ir kartografavo jos krantus. Po to pasuko į vakarus ir 1770 m. balandį ties Hikso kyšuliu atvyko į Australijos žemyną, tapdami pirmaisiais europiečiais, pasiekusiais Australijos rytinį krantą. Ekspedicija tęsė kelionę žemyno rytine pakrante į šiaurę, išsilaipino Botanikos įlankoje ir kitose vietose, o prie Didžiojo Barjerinio rifo beveik patyrė katastrofą.

1770 m. spalį apgadintu laivu ekspedicija atvyko į Bataviją Nyderlandų Indijoje. Išlaikę paslaptį apie naujai atrastas žemes, ekspedicijos dalyviai gruodžio 26 d. pradėjo kelionę namo, 1771 m. kovo 13 d. apiplaukė Gerosios Vilties kyšulį, o liepos 12 d. beveik po trijų metų kelionės grįžo į Angliją, Dilio uostą.

Praėjus metams po sugrįžimo, Dž. Kukas išvyko į antrąją Ramiojo vandenyno kelionę, kuri tęsėsi nuo 1772 iki 1775 m. Dž. Kuko trečioji ir paskutinė kelionė vyko 1776–1779 m.

Sumanymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Karališkosios draugijos rūmai Londone

1768 m. vasario 16 d. Londono karališkoji draugija kreipėsi į karalių Jurgį III su prašymu finansuoti ekspediciją į Ramųjį vandenyną Veneros slinkimui pro Saulės diską stebėti. Stebėjimų rezultatai buvo reikalingi atstumui tarp Žemės ir Saulės apskaičiuoti.[2] Karalius leidimą davė, o Admiralitetas nusprendė greta mokslinių tikslų pavesti ekspedicijai dar ir slaptą misiją – ieškoti legendinės „Pietų žemės” Ramiojo vandenyno pietinėje dalyje. Ekspedicijai vadovauti Karališkoji draugija pasiūlė škotų geografą Aleksandrą Dalrimplą (Alexander Dalrymple), vieną iš pagrindinių nežinomos Pietų žemės egzistavimo teorijos šalininkų. A. Dalrimplas sutiko tik su sąlyga, kad bus priimtas į Karališkąjį jūrų laivyną kapitonu, tačiau pirmasis Admiraliteto lordas Edvardas Hokas šią sąlygą atmetė, nenorėdamas, kad karo laivui vadovautų jūrinio išsilavinimo neturintis žmogus.[3] Vietoj A. Dalrimplo Admiralitetas pasiūlė karinio jūrų laivyno karininką Džeimsą Kuką, turėjusį matematikos ir kartografijos žinių.[4] Karališkoji draugija sutiko, ir Dž. Kukas, paaukštintas leitenantu, pradėjo eiti ekspedicijos vadovo pareigas.[5]

Pasiruošimas ir įgula[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Laivas ir jo atsargos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

„Earl of Pembroke”, vėliau „Endeavour”, palieka Vitbio uostą 1768 m. T. Lunio paveikslas, 1790 m.

Admiralitetas ekspedicijai parinko prekybinį anglims vežioti skirtą laivą „Earl of Pembroke”, nuleistą į vandenį 1764 m. Vitbio uoste, Šiaurės Jorkšyre.[6] Tai buvo tristiebis burlaivis su tiesiosiomis burėmis, plačiu, plokščiu priekigaliu, keturkampe užpakaline dalimi ir ilgu dėžės pavidalo korpusu su giliu triumu.[7] Laivo dugnas buvo plokščias, pritaikytas plaukiojimui sekliuose vandenyse ir laivui į krantą ištraukti, jei prireiktų nedidelio remonto ar kroviniui pakrauti. Laivas buvo 106 pėdų (32 m) ilgio, 29 pėdų ir 3 colių (8,92 m) pločio ir apie 369 tonų talpos.[6][8]

Laivą „Earl of Pembroke” Admiralitetas nusipirko 1768 m. gegužę ir atplukdė į Detfordą prie Temzės kelionei paruošti. Laivo korpusas apkaltas ir sandariai užkamšytas, laive įrengtas trečiasis vidinis denis su kajutėmis, parako ir atsargų sandėliais.[9] Laivas aprūpintas trimis valtimis ir 28 pėdų (8,5 m) ilgio irklais, skirtais laivui irkluoti per štilį, ar nulūžus stiebams.[10] Po to, kai kelionei paruoštas laivas įtrauktas į Karališkojo laivyno sudėtį kaip Jo Didenybės barkas „Endeavour”, pasirūpinta jo gynyba: į laivo denį pakrauta dešimt 4 svarų pabūklų ir dvylika sukiojamųjų patrankų, skirtų apsisaugoti nuo Ramiojo vandenyno čiabuvių galimų antpuolių.[11]

Karališkoji draugija skyrė instrumentus astronominiams stebėjimams, tarp kurių buvo du matematiko Džeimso Šorto (James Short) pagaminti veidrodiniai teleskopai, du laikrodžiai ir sekstantas. Laive buvo dar du teleskopai: asmeninis švedų gamtininko Danielio Solanderio ir Karališkojo laivyno.[12]

Prieš kelionės pradžią į laivą pakrauta 6000 gabalų kiaulienos, 4000 jautienos, devynios tonos duonos, penkios tonos miltų, trys tonos raugintų kopūstų, viena tona razinų ir įvairūs sūrio, druskos, žirnių, aliejaus, cukraus ir avižinių dribsnių kiekiai. Alkoholio atsargas sudarė 250 statinių alaus, 44 statinės brendžio ir 17 statinių romo.[13]

Admiraliteto instrukcijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Admiraliteto instrukcijos Dž. Kukui buvo sudarytos iš dviejų dalių, abi buvo pažymėtos kaip slaptos. Pirmojoje dalyje buvo nurodymai kelionei į Taitį, antrojoje – kelionės tęsiniui po Veneros stebėjimo. Iš Taičio Dž. Kukui buvo nurodyta plaukti tiesiai į pietus ieškoti įsivaizduojamojo šeštojo žemyno, dokumente vadinamo „Pietų žemynu”. Po to Dž. Kukas turėjo pasukti į vakarus ir plaukti iki Naujosios Zelandijos, iš kurios jau laisvai galėjo pasirinkti kelią atgal. Admiraliteto instrukcijose nieko nepasakyta apie tuomet dar iš dalies kartografuotą penktąjį, Naujosios Olandijos, t. y., dabartinės Australijos, žemyną.[13]

Iš kairės į dešinę: Danielis Solanderis, Džozefas Banksas (sėdi), Džeimsas Kukas, Džonas Hoksvertas ir Džonas Montagju. Dž. H. Mortimerio paveikslas, 1771 m.

Įgula[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1768 m. liepos 30 d. Admiralitetas patvirtino laivo įgulą, sudarytą iš 73 jūreivių ir 12 kariškių.[14] Ekspedicijos vadovu paskirtas 40 metų amžiaus leitenantas Džeimsas Kukas, antruoju leitenantu – 29 metų amžiaus Zakaris Hiksas (Zachary Hicks) iš Stepnio (Londono rajonas), turėjęs vadovavimo 16 pabūklų tenderiui „Hornet” patirties,[15] trečiuoju – Džonas Goras (John Gore), karinio jūrų laivyno veteranas, išbuvęs tarnyboje 16 metų ir 1766 m. laivu „Dolphin” apiplaukęs pasaulį šturmano padėjėjo pareigose.[16]

Ekspedicijos mokslininkų ir jų padėjėjų grupę sudarė astronomas Čarlzas Grinas (Charles Green), botanikas Džozefas Banksas ir septyni jo finansuoti ekspedicijos dalyviai: švedų gamtininkas Danielis Solanderis (Daniel Solander), suomių gamtininkas Hermanas Spioringas (Herman Spöring), dailininkai Aleksandras Bjukanas (Alexander Buchan) ir Sidnis Parkinsonas (Sydney Parkinson), mokslinis sekretorius ir du juodaodžiai Dž. Bankso tarnai.[17]

Kelionė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iš Plimuto į Taitį[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

„Endeavour” įgula pasipildo vandens atsargomis Gerosios Sėkmės įlankoje, Ugnies Žemėje. A. Bjukano paveikslas, 1769 m.

1768 m. rugpjūčio 26 d. „Endeavour” su 94 ekspedicijos nariais ir 18 mėnesių maisto atsargomis išvyko iš Plimuto.[18] Lapkričio 15 d. ekspedicija atvyko į Rio de Žaneirą ir liko ten iki gruodžio 2 d. atsargų papildymui ir laivo remontui. Brazilijos vicekaralius, perspėtas Portugalijos vyriausybės, kad Didžioji Britanija siekia išplėsti savo pasaulinę galią ir įtaką po pergalės Septynerių metų kare, įtarė, kad ekspedicija turi ir kitų tikslų, o ne vien tik Veneros tranzito stebėjimą ir gamtos istorijos tyrimus, kaip jam tvirtino Dž. Kukas. Įsižeidęs dėl tokio vicekaraliaus požiūrio[19] Dž. Kukas savo dienoraštyje aprašė Gvanabaros įlanką su visais gynybiniais įrengimais, pažymėdamas, kad miestą galima užimti šešių linijinių laivų pajėgomis.[20] Iš Rio de Žaneiro ekspedicija tęsė kelionę į pietus, apiplaukė Horno kyšulį ir per Ramųjį vandenyną 1769 m. balandžio 13 d. atvyko į Taitį, Matavajo įlanką. Veneros tranzitas turėjo vykti birželio 3 d., iki to laiko Dž. Kukas į vandenyną išsikišusioje sausumos dalyje, kurią pavadino Veneros kyšuliu, liepė pastatyti nedidelį fortą ir observatoriją stebėjimams.[21]

Veneros tranzitas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Veneros stebėjimus turėjo atlikti ekspedicijos astronomas Čarlzas Grinas, karališkojo astronomo Nevilio Maskelino („Nevil Maskelyn“) padėjėjas. Surinkti duomenys turėjo būti panaudoti tikslesniam atstumui tarp Veneros ir Saulės, o vėliau ir tarp kitų planetų apskaičiuoti. Šių duomenų dėka būtų galima nustatyti tikslų atstumą tarp bet kurių dviejų Žemės taškų, taip išsprendžiant įsisenėjusią tikslios ilgumos nustatymo problemą.[22][23] Stebėjimų dieną Dž. Kukas rašė:

Šeštadienis, 3 d. Ši diena buvo tokia palanki mūsų tikslams, kiek galėjome norėti; visą dieną nebuvo matyti nė debesies, o oras buvo visiškai skaidrus, todėl turėjome visus privalumus, kokių tik norėjome visam Veneros slinkimui pro Saulės diską stebėti: mes labai aiškiai matėme atmosferą arba tamsų šešėlį apie planetos kūną, kuris labai sutrikdė [nustatyti] kontaktų, ypač dviejų vidinių, laiką. Dr. Solanderis stebėjo, kaip ir p. Grinas bei aš, ir mūsų stebėtų kontaktų laikai skyrėsi vienas nuo kito daug labiau, nei buvo galima tikėtis.[24]

Stebėtojų apmaudui, Č. Grino, Dž. Kuko ir D. Solanderio matavimai skyrėsi daugiau už leistiną paklaidą. Jų įranga pagal to meto standartus buvo tinkama, bet instrumentų raiška vis dar nebuvo pakankama klaidų eliminavimui. Kai vėliau jų rezultatai buvo lyginami su kitur atliktų to paties įvykio stebėjimų rezultatais, pasirodė, kad jie nebuvo tokie svarūs ir tikslūs, kaip tikėtasi. Šiais laikais manoma, kad Č. Grino, Dž. Kuko ir D. Solanderio matavimus galėjo paveikti įvairūs optiniai reiškiniai (pvz., juodojo lašo efektas).[25][26]

Draugijos salos ir Pietų žemynas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kai stebėjimai buvo baigti, Dž. Kukas atidarė užantspauduotus nurodymus antrajai ekspedicijos daliai: ieškoti Ramiojo vandenyno pietuose legendinio Terra Australis žemyno žymių.[27] Karališkoji draugija, o ypač Aleksandras Dalrimplas, manė, kad toks žemynas egzistuoja ir kad Didžioji Britanija turi galimybę pasinaudoti Dž. Kuko „Veneros tranzito” misija jam surasti ir pareikšti pretenzijas į jį.[28]

Tačiau Dž. Kukas nusprendė pirmiausia ištirti kitas netoliese esančias salas. Vietinis polineziečių žynys ir jūrininkas, vardu Tupaja, savanoriškai prisijungė prie ekspedicijos ir tapo neįkainojamu navigatoriumi, vertėju ir tarpininku tarp „Endeavour” įgulos ir vietinių gyventojų.[29] „Endeavour” liepos 13 d. paliko Taitį ir liepos 16 d. atvyko į Huahinę. Iš Huahinės Dž. Kukas nuplaukė į kaimyninę Rajatėjos salą, kur liepos 20 d. iškėlė vėliavą ir paskelbė Britanijos nuosavybe Rajatėjos, Tahaa ir „gretimas” Huahinės, Bora Boros, Tupai ir Maupiti salas, pavadindamas jas Draugijos salomis, „kadangi jos išsidėsčiusios greta viena kitos”.[1]

Rugpjūčio 9 d. Dž. Kukas, vadovaudamasis Admiraliteto nurodymais, išplaukė į pietus ieškoti Pietų žemyno. Rugsėjo pradžioje po maždaug 2400 km kelionės ekspedicija pasiekė 40º pietų platumą, nepastebėdama tariamo žemyno.[30] Toliau vykdydamas Admiraliteto nurodymus, Dž. Kukas pasuko į vakarus ir patraukė link Naujosios Zelandijos krantų, laikydamasis kurso maždaug tarp 29 ir 40º pietų platumos.[31]

Naujoji Zelandija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmieji kontaktai su maoriais[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dž. Kuko braižytas Naujosios Zelandijos žemėlapis

1769 m. spalio 6 d. Dž. Kukas pasiekė Naująją Zelandiją, praėjus daugiau nei šimtui metų po pirmųjų, olandų keliautojo Abelio Tasmano vadovaujamų, europiečių apsilankymo šiose salose (1642 m.). Dž. Kukas su grupe ekspedicijos dalyvių spalio 7 d. išsilaipino Skurdo įlankos (Poverty Bay) pakrantėje Šiaurės salos šiaurės rytinėje dalyje. Per pirmąsias dvi dienas nuo atvykimo pirmieji susitikimai su maoriais baigėsi keturių ar penkių vietinių mirtimi.[32] Dar trys maoriai žuvo spalio 15 d. per susidūrimą toliau į pietus nuo Pagrobėjų kyšulio (Cape Kidnappers).[33] Aprašydamas šiuos įvykius savo dienoraštyje, Dž. Kukas apgailestavo, kad nepavyko įvykdyti Admiraliteto nurodymų nenaudoti agresijos prieš čiabuvius.[34] Vėlesni susitikimai su maoriais Anauros ir Tolagos įlankose buvo taikesni, abiems pusėms susitarti padėjo Tupaja, mokėjęs maorių kalbą. Maoriai laisvai prekiavo su europiečiais ir leido jiems papildyti vandens atsargas bei rinkti laukinius salierus ir lepidium pleraceum žolę skorbuto profilaktikai.[35][36]

Merkurijaus įlanka[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Toliau į šiaurę, Merkurijaus įlankoje (Mercury Bay), lapkričio 9 d. ekspedicija stebėjo Merkurijaus tranzitą. Santykiai su maoriais buvo gana taikūs, tačiau vienas maoris žuvo per prekybinį ginčą. Vis dėlto tai buvo paskutinis ekspedicijos dalyvių nužudytas maoris – vėliau fatalinių susirėmimų su maoriais ekspedicijai pavyko išvengti. Iškėlęs vėliavą ir oficialiai paskelbęs Merkurijaus įlanką Didžiosios Britanijos nuosavybe, Dž. Kukas lapkričio 15 d. išplaukė iš įlankos.[37][38]

Aplink Šiaurės salą[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Maorių karo kanoja su trikampe bure. H. Spioringo piešinys, 1769 m.

Tęsdama kelionę Šiaurės salos pakrante, ekspedicija sustojo prie Brimo kyšulio (Bream Head) ir Salų įlankoje (Bay of Islands), siaučiant audrai apiplaukė Šiaurės kyšulį ir vos nesusitiko su Žano Fransua de Survilio (Jean-François de Surville) vadovaujama prancūzų ekspedicija, kuri apiplaukė kyšulį „St Jean Baptiste” laivu maždaug tuo pačiu metu, tik priešinga kryptimi.[39] 1770 m. sausio 6 d. audros aprimo, ir Dž. Kukui pavyko be sustojimų įveikti nemažą atstumą vakarine Šiaurės salos pakrante. Iki sausio vidurio Dž. Kukas atvyko į Karalienės Karolinos įlanką (Queen Charlotte Sound) Pietų salos šiaurinėje pakrantėje – vietą, kurią pamėgo savo antrojoje ir trečiojoje kelionėje.[40]

Sausio 22 d. Dž. Kuko vadovaujama grupė užkopė į Kaitapehos viršūnę gretimoje Arapavos saloje (Arapawa Island), nuo kurios atsivėrė vaizdas į sąsiaurį (kurį Dž. Banksas pavadino Kuko sąsiauriu),[41] skiriantį Šiaurės ir Pietų salą. Sąsiaurio egzistavimas įrodė, kad sala nėra tariamo Pietų žemyno dalis.[42][43]

Sausio 31 d. Dž. Kukas karaliaus Jurgio III vardu pareiškė Didžiosios Britanijos pretenzijas į Karalienės Karolinos įlanką „ir gretimas žemes”. Tai buvo paskutinis iš Dž. Kuko pareiškimų dėl pretenzijų į Naująją Zelandiją. Vasario 5 d. „Endeavour” išplaukė iš įlankos ir, praplaukęs Kuko sąsiaurį, pasuko į šiaurę užbaigti katrografuoti Šiaurės salos pakrantės.[44]

Aplink Pietų salą[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Prie Apsigręžimo kyšulio (Cape Turnagain) pasukęs atgal, Dž. Kukas tęsė kelionę į pietus, ieškodamas Pietų žemyno ir braižydamas Pietų salos rytinės pakrantės žemėlapį. Kovo 10 d. „Endeavour” apiplaukė Pietų kyšulį, įrodydamas net ir tokiems užkietėjusiems Pietų žemyno egzistavimo šalininkams, kaip Džozefas Banksas, kad Pietų sala nėra ieškomojo šeštojo žemyno dalis.[45][46] Toliau laivas plaukė vakarine Pietų salos pakrante į šiaurę, niekur nesustodamas. Kovo 27 d. ekspedicija pasiekė Admiraliteto įlanką (Admiralty Bay) ir baigė kelionę aplink Pietų salą.[47]

Fovo sąsiauris[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rūpestingai kartografuodamas Naujosios Zellandijos pakrantę, Dž. Kukas padarė tik dvi esmines klaidas: dėl laiko trūkumo jis Bankso pusiasalį palaikė sala, o Stiuarto salą – pusiasaliu.[48] Tačiau Australų istorikės Margaretės Kameron-Aš (Margaret Cameron-Ash) nuomone, Dž. Kukas žinojo apie sąsiaurį tarp Stiuarto ir Pietų salos, bet dėl karinių ir politinių priežasčių laikė savo atradimą paslaptyje.[49] Su M. Kameron-Aš nesutinka kiti istorikai – Granvilis Alenas Moeris (Granville Allen Mawer) ir Džefris Bleinis (Geoffrey Blainey), kurie mano, kad Dž. Kukas paprasčiausiai suklydo, nes daugiausia dėmesio skyrė Naujosios Zelandijos pietinės dalies paieškai, o galimam sąsiauriui ištirti neturėjo palankių sąlygų.[50]

Šiaurės salos rankraštinis jūrinis žemėlapis
Pietų salos rankraštinis jūrinis žemėlapis

Nurodymai įvykdyti[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1770 m. kovo 31 d. Dž. Kukas savo dienoraštyje rašė, kad „Endeavour” kelionė parodė, jog šiauriau 40º pietų platumos Pietų žemynas, kurį įvairūs autoriai stengėsi įrodyti esant, greičiausiai neegzistuoja. Manydamas, kad įvykdė visus Admiraliteto nurodymus, Dž. Kukas nusprendė grįžti namo. Tam, kad pašalintų visas abejones dėl žemyno egzistavimo ar neegzistavimo, Dž. Kukas norėjo grįžti pro Horno kyšulį, ieškodamas žemyno šaltesnėse platumose. Tačiau, pasitaręs su kitais ekspedicijos dalyviais Dž. Kukas nusprendė, kad dėl Pietų pusrutulio žiemos ir laivo būklės tokia kelionė būtų pavojinga. Dėl tų pačių priežasčių netiko ir kelionė tiesiai pro Gerosios Vilties kyšulį; be to, šiuo maršrutu buvo mažai tikėtina rasti ką naujo. Todėl nuspręsta grįžti namo tuomet dar neištirta Naujosios Olandijos (dabartinės Australijos) rytine pakrante ir toliau pro Nyderlandų Indiją.[51][52]

Ištirti Naujosios Olandijos rytinį krantą ir įvertinti jo tinkamumą britų kolonizacijai siūlė ir Džonas Harisas (John Harris) knygoje Navigantium atque Itinerantium Bibliotheca, or Voyages and Travels, kurią Dž. Kukas turėjo pasiėmęs kelionėje.[53]

Australijos pakrantė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dž. Kuko braižytas Naujosios Olandijos rytinės pakrantės žemėlapis tarp Mortono ir Palmerstono kyšulių dabartinėje Naujojo Pietų Velso valstijoje

Dž. Kukas iš Naujosios Zelandijos išvyko vakarų kryptimi link Van Dimeno Žemės (dabartinė Tasmanija) nustatyti, ar ji nėra legendinio Pietų žemyno dalis. Tačiau dėl audrų jis buvo priverstas laikytis kurso labiau į šiaurę ir Van Dimeno Žemės nepasiekė. 1770 m. balandžio 19 d. ekspedicija pamatė žemę, kurią Dž. Kukas pavadino Hikso kyšuliu (Hicks Point) – ją pastebėjusio karininko, leitenanto Z. Hikso, vardu.[54] Tai buvo Australijos žemyno dalis, ir „Endeavour” ekspedicijos dalyviai tapo pirmaisiais europiečiais, atvykusiais į Australijos rytinę pakrantę. Savo dienoraštyje Dž. Kukas apie tai rašė:

Piečiausias mūsų matomas sausumos taškas, nutolęs nuo mūsų W1/4S, mano nuomone, yra 38º ..0' pietų platumos ir 211º ..07' vakarų ilgumos nuo Grinvičo dienovidinio. Pavadinau jį Point Hiksu, nes leit. Hiksas buvo pirmasis, kuris atrado šią žemę.[55]

Dž. Kukas apskaičiavo, kad Van Dimeno žemė turėtų būti į pietus nuo laivo padėties, tačiau, pamatęs, kad kranto linija krypsta į pietvakarius, suabejojo, ar jų atrastas krantas susijęs su Van Dimeno žeme.[54]

Botanikos įlanka ir pirmieji kontaktai su Australijos aborigenais[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dž. Kuko išsilaipinimas Botanikos įlankoje 1770 m. E. F. Fokso paveikslas, 1902 m.
Ietimis ginkluoti aborigenų vyrai trukdo Dž. Kukui išlipti į krantą. E. Garano piešinys, 1886 m.

„Endeavour” toliau judėjo į šiaurę Australijos pakrante, o Dž. Kukas braižė pakrantės žemėlapį ir davė pavadinimus geografiniams orientyrams. Po kiek daugiau nei savaitės ekspedicija aptiko plačią, bet seklią įlanką, į kurią įplaukė ir prisišvartavo šalia žemo kyšulio su smėlio kopomis. Balandžio 29 d. Dž. Kukas ir jo įgula pirmą kartą išsilaipino Australijos žemyne – Botanikos įlankos pakrantėje, dabar vadinamoje Sidabriniu paplūdimiu (Silver Beach). Netoliese stovėjo kelios čiabuvių trobelės; du čiabuviai atėjo prie valties, kad atsikratytų, jų manymu, mirusiųjų dvasių. Jie šaukė savo kalba „jūs visi esate mirę” ir gestikuliavo ietimis.[56] Ekspedicijos grupė bandė parodyti, kad nori geriamo vandens, ir išmetė į krantą dovanų: karoliukų ir vinių. Abu aborigenai toliau priešinosi ekspedicijos dalyvių išsilaipinimui, todėl Dž. Kukas įsakė nubaidyti juos muškietų šūviais – vienas iš čiabuvių buvo sužeistas į koją. Abu aborigenai atsitraukė, bet netrukus grįžo su kitais ir ėmė svaidyti į ekspedicijos dalyvius ietis ir akmenis.[57] Galiausiai pavyko juos nubaidyti šūviais, ir įgula galėjo išlipti į krantą. Aborigenų trobelėse Dž. Kukas rado kelis vaikus ir paliko prie jų karoliukų ir kitų dovanų bei susirinko 40–50 iečių ir kitų daiktų.[58][59][60] Vėliau Dž. Kukas savo dienoraštyje rašė, kad kitą dieną jie rado karoliukus išmėtytus ant žemės – aborigenai bijojo priimti dovanų iš svetimšalių keistais veidais, drabužiais ir ginklais.[61]

Dž. Kukas ir jo įgula Botanikos įlankoje praleido savaitę, tyrinėjo apylinkes, pasipildė vandens atsargomis, rinko medieną, pašarą ir botaninius pavyzdžius. Vietiniai gyventojai atidžiai stebėjo europiečius, bet dažniausiai atsitraukdavo, kai jie prisiartindavo. Ekspedicijos nariai keletą kartų bandė užmegzti ryšį su čiabuviais, tačiau aborigenai nesidomėjo europiečių siūlomu maistu ir dovanomis ir retkarčiais perspėdami mesdavo į juos savo ietis.[62][63]

Iš pradžių Dž. Kukas pavadino įlanką Dygliauodegių Rajų Uostu (Sting-Ray Harbour), bet vėliau, botanikams Dž. Banksui ir D. Solanderiui radus gausybę naujų augalų rūšių, persigalvojo ir pakeitė pavadinimą iš pradžių į „Botanikų įlanką”, paskui – į „Botanikos įlanką”.[64] Įlankos pakrantė vėliau buvo siūloma (ypač aktyviai siūlė Dž. Banksas) kaip tinkama vieta pirmąjai britų kolonijai žemyne įkurti.[65]

Džeksono Uostas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1770 m. gegužės 6 d. „Endeavour” išvyko iš Botanikos įlankos ir netrukus praplaukė kitą įlanką, „kuri atrodė saugi inkarui nuleisti”. Dž. Kukas pavadino ją Džeksono Uostu, šiais laikais ji labiau žinoma kaip Sidnėjaus Uostas.[66] Niekas laive neužregistravo, kad būtų matęs kurią nors iš daugelio įlankos salų, nes jas užstojo aukšti Pietų ir Bradlio kyšuliai įlankos žiotyse. Vis dėlto, panašu, kad 1787 m., prieš išvykdamas iš Anglijos, apie jas jau žinojo kapitonas Artūras Filipas (Arthur Phillip), laivų flotilės, atvežusios į Naujojo Pietų Velso koloniją pirmuosius kolonistus, vadovas.[67]

Endevoro upė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kengūra prie Endevoro upės. S. Parkinsono paveikslas, 1770 m.

Dž. Kukas tęsė kelionę į šiaurę, kartografuodamas Australijos krantus. Gegužės 23 d. ekspedicija sustojo Einių įlankoje (Bustard Bay) ir išsilaipino vietoje, kur dabar įsikūrusi Seventin Sevenčio gyvenvietė.[68] Birželio 11 d. „Endeavour” užplaukė ant Didžiojo Barjerinio rifo seklumos. Laivas buvo rimtai apgadintas ir turėjo būti suremontuotas. Paplūdimyje prie Endevoro upės žiočių, šalia dabartinio Kuktauno miesto, ekspedicija praleido beveik septynias savaites, kol sutvarkė laivą tolesnei kelionei. Per tą laiką Dž. Kukas stengėsi papildyti ekspedicijos maisto atsargas, o Dž. Banksas, H. Spioringas ir D. Solanderis tyrinėjo Australijos gamtą ir rinko pavyzdžius. Ekspedicijos dalyviai šioje vietoje pirmąkart pamatė iki tol europiečiams nepažįstamą žvėrį – kengūrą.[69]

Ekspedicijos dalyvių santykiai su vietiniais buvo gana taikūs, išskyrus vieną atvejį, kai kilo ginčas dėl vėžlių. Dž. Kukas įsakė šauti į čiabuvius, ir vienas iš jų buvo lengvai sužeistas.[70]

Nuosavybės sala[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dž. Kukas Nuosavybės saloje skelbia Australiją D. Britanijos teritorija. S. Kalverto paveikslas.

Po remonto „Endeavour” plaukė toliau į šiaurę ir rugpjūčio 22 d. pasiekė šiauriausią žemyno tašką, kurį Dž. Kukas pavadino Jorko kyšuliu. Pasukęs laivą į vakarus, Dž. Kukas išsilaipino netoliese esančioje saloje su stačia kalva, ant kurios užlipęs tikėjosi pamatyti „kelią į Indijos jūras”. Šioje saloje, kurią jis pavadino Nuosavybės sala (Possession Island), Dž. Kukas paskelbė visą jo ekspedicijos ištirtą Naujosios Olandijos rytinę pakrantę Didžiosios Britanijos teritorija.[71]

Įveikęs Toreso sąsiaurį, Dž. Kukas nutraukė visas spėliones, kad Naujoji Gvinėja ir Naujoji Olandija yra tos pačios sausumos dalys.[72] Taip pat jau anksčiau Dž. Kukas nustatė, kad salos, vėliau pavadintos Naujaisiais Hebridais, nesijungia su Australijos žemynu, kaip buvo manyta anksčiau.[73][74]

Skorbuto profilaktika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dž. Kuko dienoraščio fragmentas: 1770 m. birželio 13 d. įrašas

Iki tol savo kelionėje Dž. Kukas nebuvo praradęs nė vieno žmogaus dėl skorbuto – tai buvo žymus ir negirdėtas pasiekimas XVIII a. tolimųjų plaukiojimų istorijoje. Laikydamasis 1747 m. įvestos Karališkojo laivyno politikos, Dž. Kukas įtikino savo vyrus valgyti tokius maisto produktus kaip citrusiniai vaisiai ir rauginti kopūstai. Tuo metu buvo žinoma, kad skorbutą sukelia netinkama mityba, tačiau ligos priežastis dar nebuvo atrasta. Dž. Kukas rėmėsi savo patirtimi ir sugebėjo apsaugoti nuo skorbuto savo įgulą, nors tiksliai nežinojo, kad ligos priežastis yra vitamino C trūkumas.[75] Tikėtina, kad jis žinojo apie Džeimso Lindo (James Lind) 1753 m. „Skorbuto traktatą” (A treatise of the scurvy), kurį mokslininkas buvo pateikęs Admiralitetui.[76]

„Endevour” įgula, kaip ir kiti tų laikų jūreiviai, buvo nusiteikusi prieš naujoves ir iš pradžių nenorėjo valgyti Dž. Kuko peršamų raugintų kopūstų. Dž. Kukas prievarta jų valgyti nevertė, o naudojo metodą, kuris, kaip pats teigė, visada suveikdavo. Jis liepė patiekti raugintus kopūstus sau ir karininkams, o įgulai leido pačiai pasirinkti, valgyti ar ne. Po savaitės kopūstų paklausa taip išaugo, kad teko normuoti porcijas.[77] Tačiau kitais atvejais Dž. Kukui tekdavo griebtis tradicinės disciplinos: kartą jis skyrė dviems jūreiviams 12 rykščių už tai, kad jie atsisakė priimti šviežios jautienos davinį.[78]

Visgi du ekspedicijos nariai – astronomas Č. Grinas ir taitietis Tupaja – skorbutu susirgo, bet pasveiko, ir Dž. Kukas galėjo išdidžiai įrašyti į savo dienoraštį, kad pasiekęs Bataviją, jis neturėjo laive nei vieno sergančio žmogaus – retas atvejis tų laikų laivyboje.[79]

Kelionė namo[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

„Endeavour” maršrutas iš Toreso sąsiaurio į Javą, 1770 m. rugpjūtį–rugsėjį

Pakeliui į Bataviją, kur ruošėsi suremontuoti laivą, Dž. Kukas trims dienoms sustojo Savu saloje. Šio sustojimo metu jis atėmė iš ekspedicijos narių visus užrašus ir liepė visiems laikyti paslaptyje žinias apie kelionės metu padarytus atradimus.[80] Spalio 10 d. laivas atvyko į Nyderlandų Indijos sostinę. Batavija tuo metu garsėjo prasta higiena ir epidemijų protrūkiais, ir 30 ekspedicijos dalyvių,[81] laukdami grįžimo namo, susirgo maliarija, dizenterija ir kitomis ligomis. Tarp susirgusiųjų buvo ir taitietis Tupaja, Dž. Bankso sekretorius ir kolega gamtininkas H. Spioringas, astronomas Č. Grinas, iliustratorius S. Parkinsonas. Visi jie mirė 1770 m. gruodžio – 1771 m. sausio mėnesiais. Gegužės 26 d. mirė ir „Endeavour” antrasis leitenantas Z. Hiksas. Savo dienoraštyje Dž. Kukas rašė, kad vyras galbūt jau sirgo dar prieš ekspedicijos pradžią.[82]

Apiplaukęs Gerosios Vilties kyšulį, Dž. Kukas apsilankė Šv. Elenos saloje. 1771 m. liepos 10 d. Nikolas Jangas (Nicholas Young), laivo junga, kuris pirmasis pastebėjo Naująją Zelandiją, pirmasis pamatė ir Anglijos krantus (Lizardo kyšulį). Liepos 12 d. „Endeavour” prisišvartavo Daunse, o Dž. Kukas išlipo į krantą Dilyje. Jo sugrįžimas buvo netikėtas, nes laikraščiuose ir žurnaluose vyravo nuomonė, kad „Endeavour” dingo jūroje, arba buvo sunaikintas kovoje su prancūzais.[83]

Ekspedicijos dienoraščių publikavimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Džonas Hoksvertas (~1715–1773)

Dž. Kuko ir Dž. Bankso dienoraščiai buvo perduoti Admiralitetui jų publikavimui. Džonas Montagju (John Montagu), pirmasis Admiraliteto lordas, už 6 tūkst. svarų sterlingų pasamdė Džoną Hoksvertą (John Hawksworth), literatūros kritiką, eseistą ir žurnalo „The Gentleman’s Magazine” redaktorių, išsamios Ramiojo vandenyno tyrinėjimų ataskaitos publikavimui: numatyta išleisti ne tik Dž. Kuko, bet ir Samjuelio Voliso (Samue Wallis), Džono Bairono ir Filipo Kartereto (Philip Carteret) kelionių aprašymus. Pirmajame tome Dž. Hoksvertas atskirai aprašė S. Voliso, Dž. Bairono ir F. Kartereto keliones, o antrajame sujungė Dž. Kuko ir Dž. Bankso užrašus, pridėjo savo minčių ir parašė pirmuoju asmeniu kaip Dž. Kuko pasakojimą. 1773 m. išleista trijų tomų knyga šiuo pavadinimu:

KELIONIŲ, įsipareigotų įvykdyti dabartinės Jo Didenybės įsakymu naujoms žemėms Pietų pusrutulyje rasti ir sėkmingai atliktų komodoro Bairono, kapitono Voliso, kapitono Kartereto ir kapitono Kuko „Dolphin”, „Swallow” ir „Endeavour” laivais, APRAŠYMAS: surašyta teisės mokslų dr. Džono Hoksverto, trijuose tomuose, iš dienoraščių, kuriuos rašė atskiri vadai, ir iš p. Džozefo Bankso dokumentų. Iliustruotas graviūromis bei daugybe įvairių jūrinių ir sausumos žemėlapių, susijusių su dabar pirmąkart atrastomis, arba iki šiol nepilnai pažintomis šalimis.

Knyga iškart sukritikuota daugelio kritikų. Apžvalgininkai rašė, kad skaitytojui neįmanoma atskirti, kur Dž. Kuko, kur Dž. Bankso, kur Dž. Hoksverto indėlis; kiti piktinosi keliautojų seksualinių santykių su taitietėmis aprašymais.[84][85] Prieš knygos publikaciją Dž. Kukas vėl išvyko į kelionę, o grįžęs buvo labai nepatenkintas dėl kai kurių jam Dž. Hoksverto priskirtų minčių. Jis nusprendė ateityje pats redaguoti savo dienoraščius.

Pakeliui į Angliją mirusio ekspedicijos iliustratoriaus S. Parkinsono užrašus išleido jo brolis Stanfildas knygoje „Kelionės į pietų jūras dienoraštis” (A Journal of a Voyage to the Southy Seas). Dėl teisinių priežasčių knyga išleista dvi dienas vėliau nei Dž. Hoksverto leidinys.[86]

Rekonstrukcijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

„Endevour” laivo kopija Sidnėjuje, 2017 m.

Nuo 1959 m. Kuktaune, Australijoje, kasmet rengiamos „Endeavour” ekspedicijos 1770 m. išsilaipinimo rekonstrukcijos. Renginį remia ir jame dalyvauja Australijos aborigenų vietinė bendruomenė; renginys skirtas pirmajam susitaikymo aktui tarp europiečių ir vietinių gyventojų atminti: 1770 m. Endevoro žiočių krante išsilaipinusi ekspedicija užmezgė draugiškus santykius su vietiniais žmonėmis, dokumentavo daugiau kaip 130 jų kalbos žodžių. Tačiau, kai ekspedicijos nariai sugavo 12 vėžlių ir atsisakė jais pasidalinti, taip pažeisdami vietinius papročius, kilo incidentas, kurį išsprendė vietinių vyresnysis, įteikdamas Dž. Kukui sulaužytą ietį kaip taikos ženklą. Taip buvo išvengta kraujo praliejimo.[87][88]

1970 m. austrų biologas ir okeanologas Hansas Hasas (Hans Hass) sukūrė dokumentinį filmą „Mūsų kelionė su Džeimsu Kuku” (Unsere Reise mit James Cook), kuriame pagal Dž. Kuko dienoraštį atkūrė jo kelionę per Didįjį Barjerinį rifą.

2001 m. BBC sukūrė dokumentinį serialą „Laivas: Kuko „Endeavour” kelionės rekonstrukcija” (The Ship: Retracing Cook’s Endeavour Voyage), kurio dalyviai – filmavimo grupė, savanoriai, istorikai – „Edveavour” laivo kopija stengėsi pakartoti Dž. Kuko kelionę nuo Kernso iki Džakartos. Vienas iš filmavime dalyvavusių istorikų, Aleksandras Kukas (Alexander Cook), 2004 m. aprašė savo kelionę straipsnyje „Sailing on The Ship: Re-enactment and the Quest for Popular History”.[89]

1988 m., Australijos kolonizacijos 200-ųjų metinių proga, Frimantle, Vakarų Australijoje, pradėta gaminti ir 1994 m. baigta „Endeavour” laivo kopija. Po 11 metų trukusių kelionių aplink pasaulį laivas 2005 m. perleistas Australijos jūrų muziejui ir prišvartuotas Darlingo Uosto prieplaukoje Sidnėjuje.[90] Kita originalaus dydžio „Endeavour” kopija pagaminta Anglijoje ir stovi Vitbyje. Kopija pagaminta iš plieninio karkaso ir turi vienu deniu mažiau nei originalus laivas.[91]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ 1,0 1,1 J. C. Beaglehole, The Life of Captain James Cook. London, Adam and Charles Black, 1974, p. 193–194.
  2. ↑ Rigby & van der Merwe 2002, p. 24
  3. ↑ Robert Kerr, A General History and Collection of Voyages and Travels, t. 12, III išnaša įžanginėje dalyje. Iš Gutenbergo projekto. Nuoroda tikrinta 2022-09-29.
  4. ↑ Peter McDermott, Pacific Exploration, The Brisbane Courier, p. 5, 1878-11-06. Nuoroda tikrinta 2022-09-29.
  5. ↑ Rigby & van der Merwe 2002, p. 30
  6. ↑ 6,0 6,1 A. H. McLintock, Ships, Famous. Endeavour, An Encyclopedia of New Zealand, 1966. Nuoroda tikrinta 2022-09-29.
  7. ↑ Hosty & Hundley 2003, p. 41
  8. ↑ Blainey 2008, p. 17
  9. ↑ Hosty & Hundley 2003, p. 61
  10. ↑ Marquardt 1995, p. 18
  11. ↑ Marquardt 1995, p. 13
  12. ↑ Wayne Orchiston, James Cook’s 1769 transit of Venus expedition to Tahiti, International Astronomical Union, 2004, p. 52-66.
  13. ↑ 13,0 13,1 Beaglehole 1968, p. 613
  14. ↑ Beaglehole 1968, p. 588
  15. ↑ Beaglehole 1968, p. cxxx
  16. ↑ Hough 1995, p. 63–64
  17. ↑ Richard Holmes, The Age of Wonder. HarperPress, 2009, p. 10. R. Holmsas nurodo neteisingą Čarlzo Grino vardą (Viljamas).
  18. ↑ Beaglehole 1968, p. 4
  19. ↑ Antonio Camillo de Oliveira, Bicentenârio da Passâgem do Capitão Cook pelo Rio de Janeiro, Revista do Instituto Histôrico e Geogrâfico Brasileiro, t. 290, 1971 m. sausis–kovas, p. 93–120.
  20. ↑ James Cook, Description of the Bay or River of Rio de Janeiro; cituota Pedro da Cunha e Menezes e Júlio Bandeira, O Rio de Janeiro na Rota dos Mares do Sul, Rio de Janeiro, 2004, p. 44.
  21. ↑ John Molony, Captain James Cook, claiming the Great South Land. Conor Cour, 2016, p. 40–43. ISBN 9781925501285.
  22. ↑ Geoffrey Blainey, Captain Cook’s Epic Voyage: the strange quest for a missing continent. Viking (Australija), 2020, p. 33–35. ISBN 978-1-76089-509-9.
  23. ↑ John Molony 2016, p. 21.
  24. ↑ Cook’s Journal: Daily Entries : 3 June 1769, National Library of Australia. Nuoroda tikrinta 2018-08-26.
  25. ↑ A. Wright, Captain Cook and the black drop, Nature, Nr. 429 (6989), p. 257, 2004. Nuoroda tikrinta 2020-10-17.
  26. ↑ Geoffrey Blainey 2020, p. 35.
  27. ↑ Secret Instructions to Captain Cook, 30 June 1768, National Archives of Australia. Nuoroda tikrinta 2022-10-01.
  28. ↑ Geoffrey Blainey 2020, p. 38-43.
  29. ↑ Geoffrey Blainey 2020, p. 46-49.
  30. ↑ John Molony 2016, p. 52.
  31. ↑ J. C. Beaglehole 1974, p. 197.
  32. ↑ J. C. Beaglehole 1974. p. 198–200.
  33. ↑ J. C. Beaglehole 1974. p. 202.
  34. ↑ William Frame, Laura Walker, James Cook, MQUP, 2018 m. gegužės 31 d. ISBN 9780773554047.
  35. ↑ J. C. Beaglehole 1974. p. 202–204.
  36. ↑ John Molony 2016, p. 57-58.
  37. ↑ J. C. Beaglehole 1974, p. 205–207.
  38. ↑ Cook’s Journal: Daily Entries, 31 January 1770, South Seas. Nuoroda tikrinta 2019-10-24.
  39. ↑ Geoffrey Blainey 2020, p. 99-102.
  40. ↑ J. C. Beaglehole 1974, p. 210–211.
  41. ↑ Deed of settlement: documents schedule, Te Atiawa o Te Waka-a-Maui, Te Atiawa o Te Waka-a-Maui Trust and The Crown, p. 82. Nuoroda tikrinta 2022-10-03.
  42. ↑ M. Cameron-Ash, Lying for the Admiralty. Sydney: Rosenberg, 2018. p. 137. ISBN 9780648043966.
  43. ↑ Geoffrey Blainey 2020, p. 113–115.
  44. ↑ J. C. Beaglehole 1974, p. 215.
  45. ↑ J. C. Beaglehole 1974, p. 218.
  46. ↑ Geoffrey Blainey 2020, p. 117–118.
  47. ↑ Geoffrey Blainey 2020, p. 120–121.
  48. ↑ Geoffrey Blainey 2020, p. 122.
  49. ↑ M.Cameron-Ash, Lying for the Admiralty. Sydney: Rosenberg, 2018, p. 139–145. ISBN 9780648043966.
  50. ↑ G. A. Mawer, (2018). Lying for the Admiralty: Captain Cook’s Endeavour voyage (knygos recenzija), The Globe. 84: 59–61.
  51. ↑ W. J. L. Wharton, Captain Cook’s Journal During the First Voyage Round the World, London, 1893. Iš Gutenbergo projekto. Nuoroda tikrinta 2022-10-04.
  52. ↑ J. C. Beaglehole, R. A. Skelton, The Journals of Captain James Cook on His Voyages of Discovery, t. 1, The Voyage of the Endeavor, 1768–1771, Cambridge University Press for the Hakluyt Society, 1955, p. 272–273, 290.
  53. ↑ J. C. Beaglehole, R. A. Skelton, The Journals of Captain James Cook on His Voyages of Discovery, t. 1, The Voyage of the Endeavor, 1768–1771, Cambridge University Press for the Hakluyt Society, 1955, p. lxxvi.
  54. ↑ 54,0 54,1 J. C.Beaglehole 1974, p. 226–228.
  55. ↑ Cook’s Journal: Daily Entries, National Library of Australia, South Seas Collection. Nuoroda tikrinta 2020-10-18.
  56. ↑ Voices heard but not understood, Gujaga Foundation. Nuoroda tikrinta 2022-05-28.
  57. ↑ AA. VV., Australia, The Lonely Planet, 2012, p. 1170. ISBN 978-88-6040-966-9.
  58. ↑ Cook’s Journal: Daily Entries, 29 April 1770, South Seas. Nuoroda tikrinta 2019-10-25.
  59. ↑ Blainey 2020, p. 141–143.
  60. ↑ Keith Vincent Smith, Confronting Cook, Electronic British Library Journal, 2009. Nuoroda tikrinta 2022-10-04.
  61. ↑ Carlo Benetti, Storia di un incontro, Swiss & Global, 2014-02-24. Archyvuota 2014-10-24. Nuoroda tikrinta 2022-10-05.
  62. ↑ Peter FitzSimons, James Cook: the story behind the man who mapped the world, Hachette Australia, Sydney, NSW, 2019. ISBN=978-0-7336-4127-5.
  63. ↑ Blainey 2020, p. 146–157.
  64. ↑ Beaglehole 1974, p. 230.
  65. ↑ Blainey 2020, p. 287.
  66. ↑ Beaglehole 1968, p. 312–313.
  67. ↑ Arthur Phillip, Comments on a draft of his instructions, 1787-04-11. TNA CO 201/2, f.128-131.
  68. ↑ Cook’s Journal: Daily Entries, 22 May 1770, South Seas. Nuoroda tikrinta 2017-12-13.
  69. ↑ Cook’s Landing – Fast Facts, Cook Shire Council. Nuoroda tikrinta 2022-10-04.
  70. ↑ Geoffrey Blainey 2020, p. 220–221.
  71. ↑ James Cook, Journal of the HMS Endeavour, 1768–1771, National Library of Australia, Manuscripts Collection, MS 1, 1770-08-22.
  72. ↑ Williams 2004, p. 252.
  73. ↑ W. J. L. Wharton, Captain Cook’s Journal during his First Voyage Round the World, made in H.M. Bark Endeavour, 1768–1771, London, Elliot Stock, 1893, p. 274, 1770-06-11.
  74. ↑ Damian Cole, “Bel et utile”, David Pool, Mapping Our World: Terra Incognita to Australia, Canberra, National Library of Australia, 2013, p. 181. Didier Robert de Vaugondy. Carte Réduite de l’Australasie.
  75. ↑ Sabina Marchesi, James Cook alla scoperta della Terra Australe Archyvuota kopija 2022-10-06 iš Wayback Machine projekto., guide.supereva.it. Nuoroda tikrinta 2022-10-04.
  76. ↑ Louis H. Roddis, James Lind Founder of Nautical Medicine, London, WM. Heinemann, Medical Books LTD, 1951, p. 80.
  77. ↑ Beaglehole 1968, p. 74.
  78. ↑ Desmond Wilcox, Ten Who Dared. Boston: Little, Brown & Co., 1977. ISBN 0-913948-09-8.
  79. ↑ Wharton 2014, p. xxi-xxiv.
  80. ↑ Beaglehole 1968, p. 426.
  81. ↑ James Cook, Britannica.com. Nuoroda tikrinta 2022-10-05.
  82. ↑ Beaglehole 1968, p. 471.
  83. ↑ Beaglehole 1968, p. clxvi
  84. ↑ Ronald L. Ravneberg, The Hawkesworth Copy, The Captain Cook Society. Nuoroda tikrinta 2022-10-05.
  85. ↑ Anne Salmond, Aphrodite’s Island: The European Discovery of Tahiti. University of California Press, 2009. ISBN 9780520261143.
  86. ↑ J. C. Beaglehole 1974, p. 459.
  87. ↑ Sharnie Kim, Adam Stephen, Cooktown’s Indigenous people help commemorate 250 years since Captain Cook’s landing with re-enactment. ABC News. Australian Broadcasting Corporation, 2020-06-19. Nuoroda tikrinta 2020-07-06.
  88. ↑ Joseph Banks, Banks’s Journal: Daily Entries, National Library of Australia, 2020-07-08.
  89. ↑ Alexander Cook, (Spring 2004). Sailing on the Ship: Re-enactment and the Quest for Popular History. History Workshop Journal. 57 (57): p. 247–255.
  90. ↑ HMB Endeavour Replica, Australian Maritime Museum. Archyvuota 2008-08-22. Nuoroda tikrinta 2022-10-05.
  91. ↑ Keith Kellett, Cook’s Tour: Exploring „Captain Cook” Country, Time Travel–Britain.com, 2006. Nuoroda tikrinta 2022-10-05.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • J. C. Beaglehole, The Journals of Captain James Cook on His Voyages of Discovery, t. 1: The Voyage of the Endeavour 1768–1771. Cambridge University Press, 1968. OCLC 223185477
  • J. C. Beaglehole, The Life of Captain James Cook, Adam and Charles Black, London, 1974.
  • Geoffrey Blainey, Sea of Dangers: Captain Cook and his rivals. Penguin Group, Australija, 2008. ISBN 978-0-670-07223-1.
  • Geoffrey Blainey, Captain Cook’s Epic Voyage: the strange quest for a missing continent, Viking (Australija), 2020.
  • Kieran Hosty, Paul Hundley, Preliminary Report on the Australian National Maritime Museum’s participation in the Rhode Island Marine Archaeology Project’s search for HMB Endeavour, Australian National Maritime Museum, 2003 m. birželis. Archyvuota 2009-07-22. Nuoroda tikrinta 2022-09-29.
  • Richard Hough, Captain James Cook. Hodder and Stoughton, 1995. ISBN 0-340-82556-1.
  • K. H. Marquardt, Captain Cook’s Endeavour. Naval Institute Press, 1995. ISBN 1-55750-118-1.
  • John Molony, Captain James Cook: claiming the Great South Land, Connor Court Publishing, 2016. ISBN 9781925501285.
  • Nigel Rigby; Pieter van der Merwe, Captain Cook in the Pacific. National Maritime Museum, 2002. ISBN 0-948065-43-5.
  • Glyndwr Williams, Captain Cook: Explorations and Reassessments, Boydell Press, 2004, ISBN 978-1-84383-100-6.
  • William James Lloyd Wharton, Captain Cook’s Journal during his First Voyage round the World, made in H.M. Bark Endeavour, 1768–71, Cambridge University Press, 2014, ISBN 978-1-108-07050-8.


Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Pirmoji_Džeimso_Kuko_kelionė&oldid=7151150"