Joseph Banks

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Džozefas Banksas
angl. Joseph Banks
Joseph Banks 1773 Reynolds.jpg
Džozefas Banksas. Anglų dailininko Džošua Reinoldso portretas (1773 m.)
Gimė 1743 m. vasario 13 d.
Londonas, Anglija
Mirė 1820 m. birželio 19 d. (77 metai)
Londonas, Anglija
Tautybė anglas
Sutuoktinis (-ė) Dorothea Banks
Karališkosios draugijos prezidentas
Kelintas 21-as
Ėjo pareigas 1778 – 1820 m.
Ankstesnis Džonas Pringlas
Vėlesnis Viljamas Haidas Volastonas
Sritis botanika
Organizacijos Kju karališkieji botanikos sodai
Alma mater Kristaus Bažnyčios koledžas, Oksfordo universitetas
Žinomas (-a) už HMS Endeavour“ kelionė
Botanikos įlankos tyrinėjimas
Parašas
Joseph Banks signature.png

Džozefas Banksas (angl. Joseph Banks, 1743 m. vasario 13 d. – 1820 m. birželio 19 d.)[1] ​​– anglų gamtininkas, botanikas ir gamtos mokslų globėjas.[2]

Dž. Banksas išgarsėjo 1766 m. ekspedicijos į Niufaundlandą ir Labradorą metu. Jis taip pat dalyvavo pirmojoje kapitono Džeimso Kuko kelionėje (1768–1771 m.), aplankydamas Braziliją ir Taitį. Po 6 mėnesių Naujojoje Zelandijoje ir Australijoje, jis grįžo jau gerai žinomas. Daugiau nei 41 metus jis ėjo Karališkosios draugijos prezidento pareigas. ​​Dž. Banksas buvo karaliaus Jurgio III patarėjas Kju karališkųjų botanikos sodų klausimais, o siųsdamas botanikus rinkti augalų iš viso pasaulio, padarė Kju pirmaujančiu pasaulyje botanikos sodu. Laikoma, kad gamtininkas iš ekspedicijų su savimi namo parvežė 30 000 augalų pavyzdžių. Taip pat jis buvo pirmasis europietis, sudokumentavęs 1400 iš jų.[3]

Dž. Banksas pasisakė už britų įsikūrimą Naujajame Pietų Velse ir Australijos kolonizavimą, taip pat nuteistųjų priėmimo vietos įkūrimą Botanikos įlankoje, bei konsultavo Didžiosios Britanijos vyriausybę visais Australijos klausimais. Jis Vakarų pasauliui pristatė eukaliptą, akaciją ir jo vardu pavadintos banksijos gentį. Jo vardu pavadinta apie 80 augalų rūšių. Jis buvo pagrindinis „Afrikos asociacijos“ įkūrėjas ir Diletantų draugijos, padėjusios įkurti Karališkąją akademiją, narys.

Ankstyvasis gyvenimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1757 m. Dž. Bankso portretas su botanine iliustracija. Autorius nežinomas, tačiau paveikslas priskiriamas Lemiueliui Frensiui Ebotui arba Johanui Cofaniui[4]

Dž. Banksas gimė 1743 m. vasario 13 d. Argyll gatvėje, Soho rajone, Londone. Jis buvo Viljamo Bankso, turtingo Linkolnšyro dvarininko ir Bendruomenių rūmų nario, bei jo žmonos Saros sūnus.[2] 1743 m. vasario 20 d. jis buvo pakrikštytas Šv. Jokūbo bažnyčioje Pikadilyje.[5] Jis taip pat turėjo jaunesnę seserį Sarą Sofija Banks, gimusią 1744 m.[6]

Išsilavinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

​​Nuo devynerių metų Dž. Banksas mokėsi Harou mokykloje, o nuo 1756 m. – Itono koledže. Tarp berniukų, su kuriais jis lankė mokyklą, buvo jo būsimasis laivo įgulos narys Konstantinas Fipsas.[4]

Būdamas berniukas, Dž. Banksas mėgo tyrinėti Linkolnšyro kaimavietes ir labai domėjosi gamta, istorija ir botanika. Tačiau po ligos, kurią sukėlė raupų skiepas, būdamas 17-kos Dž. Banksas negrįžo į Itoną. 1760 m. pabaigoje jis buvo priimtas į Oksfordo universitetą. Oksforde jis įstojo į Kristaus Bažnyčios koledžą, kur daugiausia dėmesio skyrė gamtos istorijos studijoms. Nusprendęs, kad nori išmokti botanikos, jis sumokėjo Kembridžo botanikui Izraeliui Lajonsui, kad šis 1764 m. Oksforde perskaitytų botanikos paskaitų ciklą.[7]

1763 m. gruodžio mėn. Dž. Banksas iš Oksfordo išvyko į Čelsį. Iki 1764 m. jis toliau lankė universitetą, tačiau tais metais universitetą paliko taip ir neįgijęs laipsnio. Jo tėvas mirė 1761 m., taigi, kai Dž. Banksui sukako 21 metai, jis paveldėjo didelį Revesbio abatijos dvarą Linkolnšyre, tapdamas vietiniu dvarininku ir magistratu bei leido laiką tarp Linkolnšyro ir Londono. Gyvendamas savo motinos namuose Čelsyje jis ir toliau domėjosi mokslu, lankėsi Čelsio vaistininkų sode ir Britų muziejuje, kuriame susipažino su švedų gamtininku Danieliu Solanderiu. Jis pradėjo bendrauti su savo laikų mokslininkais bei susirašinėti su Karlu Linėjumi, su kuriuo susipažino per D. Solanderį. Didėjant Dž. Bankso įtakai, jis tapo karaliaus Jurgio III patarėju. Jis ragino monarchą paremti jo keliones į naujas žemes, tikėdamasis atsiduoti savo susidomėjimui botanika. Kažkada prieš 1769 m. jis tapo masonu.[8]

Niufaundlandas ir Labradoras[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1766 m. Dž. Banksas tapo Karališkosios draugijos nariu, o tais pačiais metais, būdamas 23 metų, kartu su K. Fipsu fregata „HMS Niger“ išvyko Niufaundlandą ir Labradorą, norėdamas ištirti šių kraštų gamtos istoriją. Jis išgarsėjo paskelbdamas pirmuosius Linėjaus Niufaundlando ir Labradoro augalų ir gyvūnų aprašymus.[9][10] Dž. Banksas taip pat sudokumentavo 34 paukščių rūšis, įskaitant didžiąją alką, kuri išnyko 1844 m. 1766 m. gegužės 7 d. Didžiojoje Niufaundlando bankoje jis pastebėjo daugybę „pingvinų“, plaukiojančių aplink laivą, o egzempliorius, kurį jis sugavo Šato įlankoje, Labradore, vėliau buvo identifikuotas kaip didžioji alka.[11]

Endeavour kelionė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Pirmoji Džeimso Kuko kelionė.
Danielis Solanderis, Džozefas Banksas, Džeimsas Kukas, Džonas Hoksuortas ir Džonas Montegiu (Džono Hamiltono Mortimerio paveikslas, 1771 m.)[12]

1768 m. Dž. Banksas buvo paskirtas į jungtinę Karališkojo laivyno ir Karališkosios draugijos mokslinę ekspediciją, kuri 1768–1771 m. su laivu „HMS Endeavour“ keliavo po Ramiojo vandenyno pietinę dalį. Tai buvo pirmoji Džeimso Kuko ekspedicinė kelionė tame regione. Dž. Banksas finansavo dar aštuonis keleivius, kad šie galėtų prie jo prisijungti: švedų gamtininką Danielį Solanderį, suomių gamtininką Hermaną Spioringą (kuris taip pat dirbo Dž. Bankso asmeniniu sekretoriumi ir braižytoju), menininkus Sidnį Parkinsoną ir Aleksanderį Bukeną bei keturis jo dvaro tarnus: Džeimsą Robertsą, Pyterį Briskou, Tomą Ričmondą ir Džordžą Dorltoną.[13]

Ekspedicija vyko į Braziliją, kur Dž. Banksas pirmą kartą moksliškai aprašė dabar įprastą sodo augalą bugenviliją (pavadintą Dž. Kuko kolegos prancūzų jūrininko Lui Antuano de Bugenvilio vardu), ir į kitas Pietų Amerikos dalis. Kelionė toliau tęsėsi į Taitį (kur buvo stebimas Veneros tranzitas,[14] misijos tikslas), tada į Naująją Zelandiją.

Iš ten ekspedicija patraukė į rytinę Australijos pakrantę, kurią Dž. Kukas kartografavo, ir įplaukė į Botanikos įlanką. Vėliau (1770 m. gegužės 23–25 d.) ekspedicija atkeliavo prie Apvaliosios Kalvos apylinkės, kuri dabar žinoma Seventin Sevenčio vardu, bei netoli dabartinio Kuktauno Kvynslande, kur jie beveik septynias savaites praleido krante kol buvo remontuojamas laivas po to, kai jis buvo apgadintas Didžiajame barjeriniame rife.[10] Būdami Australijoje, Dž. Banksas, D. Solanderis ir H. Spioringas sudarė pirmąją didelę Australijos floros kolekciją, kurioje buvo aprašyta daug mokslui naujų rūšių. Beveik 800 pavyzdžių iliustravo menininkas Sidnis Parkinsonas ir jie buvo įtraukti į Dž. Bankso Florilegium knygą, kuri per 35 tomus buvo išleista 1980–1990 m. Pažymėtina ir tai, kad tuo laikotarpiu, kai buvo remontuojamas „Endeavour“, Dž. Banksas pastebėjo kengūrą, kurią jis savo dienoraščio 1770 m. liepos 12 d. įraše pirmą kartą paminėjo kaip „Kanguru“.[15]

Sugrįžimas namo[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Metjaus Darlio, 1772 m. Dž. Bankso satyra pavadinimu „Botaninis makaronas“ (angl. Botanic Macaroni). „Makaronas“ buvo menkinantis terminas, XVIII a. Anglijoje apibūdinęs perdėtai madų besivaikantį jaunuolį.

1771 m. liepos 12 d. Dž. Banksas sugrįžo į Angliją, kurioje iškart išgarsėjo. Jis ketino vykti su Dž. Kuku į antrąją jo kelionę, kuri prasidėjo 1772 m. gegužės 13 d., tačiau iškilo tam tikrų sunkumų dėl Dž. Bankso mokslinių reikalavimų naujame Dž. Kuko laive „HMS Resolution“. Admiralitetas laikė Dž. Bankso reikalavimus nepagrįstais ir be išankstinio įspėjimo atšaukė jo leidimą plaukti. Dž. Banksas nedelsdamas surengė alternatyvią ekspediciją ir 1772 m. liepą kartu su Danieliu Solanderiu laivu „Sir Lawrence“ aplankė Vaito salą, Hebridus, Islandiją ir Orknio salas.[10] Islandijoje jie pakilo į Heklos ugnikalnį, aplankė Didįjį geizerį bei buvo pirmieji mokslininkai lankytojai Stafos saloje, Vidiniuose Hebriduose.[16] Lapkričio mėnesį jie grįžo į Londoną su daugybe botaninių pavyzdžių. 1773 m. kartu su menininku Polu Sendbiu keliavo po pietų Velsą.[17] Grįžęs įsikūrė Londone ir pradėjo ruošti Florilegium. Jis palaikė ryšius su dauguma to meto mokslininkų. 1773 m. gamtininkas tapo Karališkosios Švedijos mokslų akademijos nariu, o 1774 m. buvo išrinktas į Diletantų draugiją. 1778–1797 m. jis buvo šios draugijos sekretorius. 1778 m. lapkričio 30 d. jis buvo išrinktas Karališkosios draugijos prezidentu ir šias pareigas ėjo daugiau nei 41 metus.[10]

Dž. Bankso portretas (1773 m., dailininkas Bendžaminas Vestas)

1779 m. kovą Dž. Banksas vedė Dorotėją Hagesen ir su ja įsikūrė Soho aikštėje, Londone.[14] Namas buvo gamtininko Londono rezidencija visą likusį jo gyvenimą. Ten jis priimdavo savo laikotarpio mokslininkus, studentus, autorius ir daugybę garbingų užsienio svečių. Jo sesuo Sara Sofija Banks taip pat gyveno šiame name kartu su Dž. Banksu ir jo žmona. Jo bei Karališkosios draugijos bibliotekininkas ir kolekcijų kuratorius buvo D. Solanderis, kurio pareigas vėliau perėmė švedų botanikas Jonas Driujanderis bei britų botanikas Robertas Braunas.[18]

1779 m. Dž. Banksas išsinuomojo 34 akrų Spring Grove dvarą vakarų Londone, kurį jis 1808 m. galiausiai nusipirko. Jame buvo natūralus šaltinis, kuris ir sužavėjo botaniką. Šiam namui Dž. Banksas skyrė daug laiko ir pastangų. Jis nuolat tobulino savo asmeninį botanikos sodą, kuriame augo daugybė įvairių augalų rūšių, kurias jis surinko per savo keliones po pasaulį, ypač po Australiją ir Pietų jūras. Rajonas, esantis aplink dvarą, dar ir dabar vadinamas Spring Grove.[19] Dvaras buvo iš esmės išplėstas ir perstatytas vėlesnių savininkų, o dabar yra Vakarų Temzės koledžo dalis.[20]

1781 m., praėjus trejiems metams po to, kai buvo išrinktas Karališkosios draugijos prezidentu, Dž. Banksas tapo baronetu.[10][21] Didžiąją šio laiko dalį jis buvo neoficialus karaliaus Jurgio III patarėjas Kju karališkųjų botanikos sodų klausimais. Pareigos oficialiai buvo įformintos 1797 m. Dž. Banksas siuntė tyrinėtojus ir botanikus į daugelį pasaulio šalių, o dėl jo pastangų Kju sodai tapo neabejotinai iškiliausiu botanikos sodu pasaulyje. Kju sodų, Čelsio vaistininkų sodo bei jo vyriausiojo sodininko Džono Ferberno dėka, Europa sužinojo apie daugelį augalų rūšių. Jis rėmė keletą garsių kelionių, įskaitant Džordžo Vankuverio kelionę į Ramiojo vandenyno šiaurės vakarų regioną ir Viljamo Blajaus keliones (vienoje iš jų įvyko liūdnai pagarsėjęs Baunti maištas), kurių tikslas buvo į Karibų jūros salas iš Taičio salos atvežti duonmedžio sodinukų. Dž. Banksas taip pat buvo pagrindinis Viljamo Smito finansinis rėmėjas dešimtmetį trukusiose jo pastangose sukurti Anglijos geologinį žemėlapį – pirmąjį visos šalies geologinį žemėlapį. Jis taip pat rekomendavo anglų botaniką Alaną Kaningemą kelionėms į Braziliją ir Australijos šiaurinę bei šiaurės vakarinę pakrantes rinkti pavyzdžių.[22]

Naujojo Pietų Velso kolonizacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Seras Džozefas Banksas (centre), kartu su Omai (kairėje) ir Danieliu Solanderiu (dailininko Viljamo Perio paveikslas, nutapytas apie 1775–76 m.)

Praleidęs šiek tiek laiko Australijoje, Dž. Banksas ėmė domėtis britų kolonizacija šiame žemyne. Jis buvo didžiausias gyvenvietės įkūrimo Naujajame Pietų Velse šalininkas. 1779 m. Dž. Banksas, kalbėdamas prieš Bendruomenių rūmų komitetą, pareiškė, kad, jo nuomone, labiausiai tinkama vieta priimti nuteistuosius „buvo Botanikos įlanka, Naujosios Olandijos pakrantėje“. Remdamasis bendrais motyvais, jis teigė, jog „nebuvo abejonių, kad toks žemės sklypas kaip Naujoji Olandija, kuris buvo didesnis už visą Europą, suteiks naudingos grąžos“.[23]

Nors Dž. Banksas praktiškai nedalyvavo šių kolonijų kūrime, jis vis dėlto dvidešimt metų buvo generalinis vyriausybės patarėjas visais Australijos klausimais. Jis pasirūpino, kad daug naudingų medžių ir augalų būtų nugabenti į Australiją „HMS Guardian“ laivu, kuris, kaip ir kiti po jo plaukę laivai su augalais, deja, sudužo. Daugelį sodinukų iš savo daigyno Brentforde tiekė anglų sodininkas Hju Ronaldsas.[24] Kiekvienas laivas, atplaukęs iš Naujojo Pietų Velso, Dž. Banksui atgabendavo augalų, gyvūnų arba geologinių pavyzdžių. Jis nuolat buvo kviečiamas padėti vystyti kolonijos žemės ūkį ir prekybą. Jis taip pat padėjo į Australiją išsiųsti pirmuosius laisvus naujakurius, kurių vienas, jaunas sodininkas Džordžas Sutoras, vėliau užrašė Bankso memuarus. Trys pirmieji kolonijos gubernatoriai – Arturas Filipas, Džonas Hanteris ir Filipas Gidlis Kingas, nuolat su juo susirašinėjo. V. Blajus, pagal Dž. Bankso rekomendaciją, taip pat buvo paskirtas Naujojo Pietų Velso gubernatoriumi. Dž. Banksas stebėjo Metju Flinderso, Džordžo Baso ir leitenanto Džeimso Granto tyrinėjimus. Tarp jo pagalbininkų buvo Džordžas Keilis, Robertas Braunas ir Alanas Kaningemas.[18]

Vėlesnis gyvenimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1795 m. karikatūroje Džeimsas Gilrėjus šaiposi, kad dėl jo ekspedicijos, Dž. Banksui buvo suteiktas Bato ordinas.

1790 m., kai Dž. Banksas jau buvo Karališkosios draugijos prezidentas, jis susipažino su Aleksanderiu fon Humboltu.[25] Prieš A. Humboltui ir jo kelionės draugui bei bendradarbiui Emė Bonplanui išvykstant į penkerių metų tyrinėjimų ir atradimų ekspediciją, A. Humboltas paprašė suteikti E. Bonplanui britišką pasą, tuo atveju, jei jiedu susidurtų su kariniais britų laivais.[26] Keliaudamas A. Humboltas pasirūpino, kad tuo atveju, jei jų rastus pavyzdžius konfiskuotų britų laivai, jie būtų išsiųsti Dž. Banksui.[27] Dž. Banksas ir A. Humboltas palaikė ryšius iki pat Dž. Bankso mirties. Dž. Banksas padėjo A. Humboltui susipažinti su to meto mokslininkais, kad šie galėtų jam perduoti sukauptas žinias.[28] Abu vyrai tikėjo mokslo internacionalizmu.

Šioje 1812 m. graviūroje Dž. Banksas pavaizduotas kaip Karališkosios draugijos prezidentas, dėvintis Bato ordino skiriamuosius ženklus.

1787 m. Dž. Banksas tapo Amerikos filosofijos draugijos nariu,[29] o 1788 m. – Amerikos menų ir mokslų akademijos garbės nariu.[30] Be kitų veiklų, Dž. Banksas 42 metus ėjo Britų muziejaus kontrolės grupės nario pareigas.[31] ​​1794 m. jis buvo Linkolnšyro vyriausiasis šerifas.

Rengdamas oficialią Didžiosios Britanijos misijos į Kinijos imperatoriaus rūmus ataskaitą, jis dirbo su airių botaniku Džordžu Stauntonu. Šiai diplomatinei ir prekybinei misijai vadovavo diplomatas Džordžas Makartnis. Nors Dž. Makartnio misija grįžo į Londoną taip ir negavusi iš Kinijos jokių prekybinių teisių, misiją galima būtų pavadinti sėkminga, nes Dž. Makartnis parsivežė išsamių stebėjimų. Šis kelių tomų darbas daugiausia buvo sudarytas iš lordo Makartnio ir sero Erazmo Goverio, kuris buvo ekspedicijos vadas, misijos metu sukauptų dokumentų. Dž. Banksas buvo atsakingas už šio oficialaus įrašo iliustracijų parinkimą ir išgraviravimą.[32]

1795 m. liepos 1 d. Dž. Banksas buvo įšventintas į Bato ordino riterius.[33] Ordinas, jį pertvarkant 1815 m., tapo Didžiojo Kryžiaus ordinu.[34]

XIX a. pradžioje Dž. Bankso sveikata ėmė silpti ir kiekvieną žiemą jis susirgdavo podagra.[10] Nuo 1805 m. jis praktiškai nebevaikščiojo, o į susitikimus turėjo būti atvežamas vežimėliu. Vis dėlto, jo protas išliko kaip niekad aštrus. Beveik visą savo gyvenimą jis buvo Antikvarų draugijos narys, o vėlesniais metais susidomėjo archeologija. 1808 m. Dž. Banksas tapo Edinburgo Vernerio gamtos istorijos draugijos garbės nariu. 1809 m. jis tapo Nyderlandų karališkojo instituto asocijuotu nariu.[35] 1809 m. jo draugas amerikiečių keliautojas Aleksanderis Henris paskyrė jam savo kelionių knygą. 1819 m. Fadėjus Belingshauzenas savo pirmosios Rusijos Antarkties ekspedicijos metu trumpam sustojo Anglijoje, kur jis susitiko su Džozefu Banksu. Dž. Banksas aprūpino rusus knygomis ir diagramomis, reikalingoms jų ekspedicijai.[36] 1820 m. gegužę jis padavė pareiškimą dėl atsistatydinimo iš Karališkosios draugijos prezidento pareigų, bet tarybos prašymu jį atsiėmė. Jis mirė 1820 m. birželio 19 d. Spring Grove dvare, Londone, ir buvo palaidotas Šv. Leonardo bažnyčioje, Hestone. Kartu su žmona Dorotėja, Dž. Banksas vaikų neturėjo.[10]

Palikimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dž. Bankso name buvo įsikūrę Londono zoologijos draugijos biurai.

Dž. Banksas buvo tarptautinio mokslo šalininkas, aktyviai įsitraukęs tiek palaikant ryšius su žemyninės Europos mokslininkais Napoleono karų metu, tiek supažindindamas britus su platesnio pasaulio stebuklais. Jis buvo pagerbtas daugeliu vietovardžių Ramiojo vandenyno pietuose: Bankso pusiasalis Pietų saloje, Naujojoje Zelandijoje; Bankso salos dabartiniame Vanuatu; Bankso sąsiauris tarp Tasmanijos ir Ferno salų; Bankso sala Šiaurės Vakarų teritorijose, Kanadoje; ir Sero Džozefo Bankso salos Pietų Australijoje.[37]

Kanberos Bankso priemiestis, Bankso rinkimų apygarda ir Sidnėjaus priemiesčiai Bankstaunas, Banksija ir Banksmedou yra pavadinti jo vardu. Jo vardu taip pat pavadintas šiaurinis Botanikos įlankos kyšulys.

Dž. Bankso atvaizdas buvo pavaizduotas ant popierinio 5 Australijos dolerių banknoto nuo jo įvedimo 1967 m. iki 2001 m., kai banknotas buvo pakeistas nauja polimerine medžiaga.[38]

1986 m. Dž. Bankso portretas buvo pavaizduotas ant Australijos pašto išleisto pašto ženklo.[39]

1989 m. Linkolne, Anglijoje, buvo atidaryta Sero Džozefo Bankso oranžerija. Jos šiltnamyje buvo auginama daug augalų iš viso pasaulio, susijusių su Dž. Bankso kelionėmis, įskaitant ir kelionę į Australiją. 2016 m. oranžerija buvo perkelta į Vudsaido laukinės gamtos parką ir pavadinta „Endeavour“. Linkolno katedroje jo garbei buvo pakabinta atminimo lentelė. Dž. Banksas taip pat buvo Bostono miesto, Linkolnšyro grafystėje, registratorius. Jo portretas, kurį 1814 m. nutapė anglų dailininkas Tomas Filipsas, buvo užsakytas Bostono korporacijos, kaip duoklė žmogui, kurio „protingas ir aktyvus darbas pagerino ir praturtino šį rajoną ir kaimynystę“. Komisijai tai kainavo 100 ginėjų. Portretas šiuo metu kabo Bostono Gildijos muziejuje.[40]

Siekiant paminėti Dž. Bankso gyvenimą, Hornkaslo miestelyje, Linkolnšyre, buvo įkurtas Sero Džozefo Bankso centras. Hornkaslas yra už kelių mylių nuo Dž. Bankso Revesbio dvaro. Centre laikomi gamtininko tyrimų įrenginiai, taip pat yra sodas, kuriame galima apžiūrėti ir įsigyti retų augalų.

Sidnėjaus priemiestyje Revesbyje yra įsikūrusi Sero Džozefo Bankso vidurinė mokykla.

2011 m., Čelsio gėlių parado metu, Melburno karališkieji botanikos sodai paminėjo istorinį ryšį tarp Dž. Bankso ir botaninių floros bei faunos atradimų jo kelionėje į Pietų Ameriką, Taitį, Naująją Zelandiją ir Australiją metu. Parado metu Melburno sodai pasirinko Australijos temą. Dizainas laimėjo aukso medalį.[41]

1911 m. Londono grafystės taryba Dž. Bankso namą Soho aikštėje pažymėjo mėlyna atminimo lentele. 1938 m. ji buvo pakeista stačiakampe akmenine atminimo lentele, vaizduojančia Dž. Banksą ir škotų botanikus Deividą Doną, Robertą Brauną bei Linėjaus draugijos susitikimus.[42]

Dž. Banksas figūruoja istoriniame Čarlzo Nordhofo ir Džeimso Normano Holo romane „Baunti maištas“ (angl. Mutiny on the Bounty). Jis trumpai pasirodo istoriniame Patriko O'Brajano romane „Post Captain“. Jis taip pat vaizduojamas 2013 m. bestseleriu tapusiame Elizabet Gilbert romane „Visų daiktų parašas“ (angl. The Signature of All Things) ir yra pagrindinis veikėjas 2005 m. Martino Deviso romane „Burtininko paukštis“ (angl. The Conjuror's Bird).

2015 m. Perte, Vakarų Australijoje, atidaryta vidurinė mokykla, pavadinta Džozefo Bankso vardu.[43]