Panerių žudynės
Panerių žudynės – masinės žudynės, kuriose mirė iki 100 000 žmonių – daugiausiai žydai, lenkai ir rusai. Šias žudynes, kurios vyko per Antrąjį pasaulinį karą nuo liepos 1941 m. iki rugpjūčio 1944 m. netoli Panerių geležinkelio, surengė ir įvykdė Trečiojo Reicho saugumo departamentas (SD), apsaugos rinktinė (SS) ir atitinkami lietuvių kolaboratoriai, kaip Ypatingasis būrys. Žudynėse mirė apie 70 000 žydų, 20 000 lenkų[1][2] ir 8000 sovietų karo belaisvių, daugelis jų iš aplinkinio Vilniaus ir Vilniaus geto.
Lietuva tapo viena iš pirmųjų vietų be Lenkijos, kurioje naciai žudydavo žydus.
Kontekstas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Po Želigovskio maišto, sukūrus trumpalaikę Vidurio Lietuvos valstybę, pagal 1923 m. Tautų Sąjungos susitarimus, Panerių miestas tapo Antrosios Lenkijos Respublikos Vilno vaivadijos dalimi. Vietoje vyravo lenkų ir jidiš kalbos.
Po jungtinio Trečiojo Reicho ir Tarybų Sąjungos Lenkijos pasidalinimo 1939 m. rugsėjo mėnesį, regionas buvo aneksuotas Tarybų Sąjungos ir spalio 10 tais pačiais metais regionas buvo atiduotas aneksuotai Lietuvai.
1940 m. birželį sovietams aneksavus Lietuvą ir Baltijos šalis, šalia Panerių pradėta statyti naftos saugyklą kartu su būsimu sovietų kariniu aerodromu. Tas projektas taip ir nebuvo baigtas, o 1941 m. birželį šią teritoriją užėmė Trečiojo Reicho kariuomenė operacijos „Barbarossa“ metu. Nacių žudikų būriai nusprendė panaudoti šešias dideles duobes, iškastas naftos rezervuarams, ir pagrobti, nužudyti ir paslėpti pasmerktų vietos gyventojų kūnus.[3]
Žudynės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Žudynės prasidėjo 1941 m. liepos mėn., kai tik SS Einsatzkommando 9 grupė atvyko į Vilnių 1941 m. liepos 2 d. Daugumą pačių žudynių įvykdė Ypatingojo būrio savanoriai. Rugsėjo mėnesį buvo įkurtas Vilniaus getas. Tą patį mėnesį per vieną operaciją buvo sušaudyta 3700 žydų, o per kitą – 6000, suvaryti mieste ir nukeliauti į Panerius. Dauguma aukų buvo nurengtos prieš sušaudant. Tolesnės masinės žudynės, padedamos Ypatingojo būrio vyko visą vasarą ir rudenį. Iki metų pabaigos, remiantis Holokausto enciklopedija, buvo nužudyta apie 50 000–60 000 Vilniaus žydų.
Žudynių tempas sulėtėjo 1942 m., kai Vermachtas pasisavino į getą patekusius žydų vergus. 1943 m. sovietų kariuomenei žengiant į priekį, nacių daliniai bandė nuslėpti nusikaltimą pagal Aktion 1005 direktyvą. Aštuoniasdešimt kalinių iš Štuthofo koncentracijos stovyklos buvo suformuoti į Leichenkommando („lavono dalinius“). Darbininkai buvo priversti iškasti kūnus, sukrauti juos ant medžio ir sudeginti. Tada pelenai buvo sumalti, sumaišyti su smėliu ir užkasti. Po kelių mėnesių šio kraupaus darbo 1944 m. balandžio 19 d. brigadai pavyko pabėgti per tunelį, iškastą šaukštais. Vienuolika iš aštuoniasdešimties pabėgusių išgyveno karą; jų parodymai prisidėjo prie žudynių atskleidimo.[4]
Aukos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Bendras aukų skaičius 1944 m. pabaigoje buvo nuo 70 000 iki 100 000. Sovietų 2-ojo Baltarusijos fronto pajėgų pokario ekshumacijos duomenimis, dauguma (50 000–70 000) aukų buvo Lenkijos ir Lietuvos žydai iš gretimų Lenkijos ir Lietuvos miestų, o likusieji daugiausia buvo lenkai (apie 20 000) ir rusai (apie 20 tūkst.). 8 000). Pasak Monikos Tomkiewicz, 2008 m. knygos apie Ponario žudynes autorės, žuvo 80 000 žmonių, įskaitant 72 000 žydų, 5 000 sovietų kalinių, 1 500–2 000 lenkų, 1 000 žmonių, vadinamų komunistais ar sovietų aktyvistais, ir 40 romų.
Lenkų aukos daugiausia buvo lenkų inteligentijos atstovai – akademikai, pedagogai (pvz., Stefano Batoro universiteto profesorius Kazimieras Pelczaras), kunigai (pvz., kunigas Romualdas Świrkowskis) ir Armia Krajowa pasipriešinimo judėjimo nariai. Tarp pirmųjų aukų buvo maždaug 7500 sovietų karo belaisvių, sušaudytų 1941 m. netrukus po operacijos „Barbarossa“ pradžios.[5] Vėlesniuose etapuose taip pat buvo mažiau aukų ir kitų tautybių, tarp jų vietiniai rusai, romai ir lietuviai, ypač komunistų simpatoriai (Liudas Adomauskas, Valerijonas Knyva, Andrius ir Aleksandra Bulotos) ir per 80 Generolo Povilo Plechavičiaus vietos lietuvių būrio karių kurie atsisakė vykdyti vokiečių įsakymus.
Paminėjimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Informacija apie žudynes pradėjo sklisti jau 1943 m. dėl Helenos Pasierbskos, Józefo Mackiewicziaus, Kazimiero Sakowicziaus ir kitų veiklos bei darbų. Vis dėlto sovietų režimui, kuris rėmė lenkų perkėlimą iš Kresių, buvo patogu neigti, kad lenkai ar žydai buvo išskirti žudynėms Paneriuose; oficiali nuostata buvo tokia, kad Paneriai buvo tik sovietų piliečių žudynių vieta.[5] [6] Dėl to kai kurie, įskaitant Lenkijos ministrą pirmininką Jerzy Buzeką, palygino tai su Katynės žudynėmis.
2000 m. spalio 22 d., praėjus dešimtmečiui po komunizmo žlugimo, nepriklausomoje Lietuvoje kelių lenkų organizacijų pastangomis per oficialią ceremoniją, kurioje dalyvavo tiek Lenkijos, tiek Lietuvos vyriausybių atstovai, buvo pastatytas paminklas (kryžius) žuvusiems Lenkijos piliečiams. (Bronislovas Komorovskis, Lenkijos gynybos ministras ir jo kolega iš Lietuvos), taip pat keletas nevyriausybinių organizacijų .[5]
Žudynių vietą įamžina paminklas Holokausto aukoms atminti (pastatytas 1991 m.), memorialas lenkų aukoms atminti (pastatytas 1990 m., atstatytas 2000 m.), paminklas gegužę nacių nužudytiems Lietuvos vietinio būrio kariams, 1944 (pastatytas 2004 m.), paminklinis akmuo sovietų karo belaisviams, žuvusiems badu ir čia sušaudyti 1941 m. (įstatytas 1996 m.) ir nedidelis muziejus (šiuo metu Panerių memorialinis informacijos centras). Pirmąjį paminklą buvusioje masinių žudynių vietoje 1948 m. pastatė Vilniaus žydai, tačiau sovietų režimas netrukus jį pakeitė tradiciniu obelisku, skirtu „fašizmo aukoms“.[7]
Žmogžudystes Paneriuose šiuo metu tiria Lenkijos Tautos atminties institutas, Gdansko skyrius ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.[8] Pagrindiniai faktai apie Panerių memoriale esančius memorialinius ženklus ir buvusios masinių žudynių vietos objektus (žudynių duobes, tranšės, vartus, takus ir kt.) dabar pateikiami Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus sukurtame tinklalapyje.
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Michalski, Czesław (Winter 2000–2001). „Ponary — the Golgotha of Wilno“ [Ponary – Golgota Wileńszczyzny]. Konspekt (lenkų). Academy of Pedagogy in Kraków. 5. Suarchyvuotas originalas 2008-12-24 – via Internet Archive, 24 December 2008.
- ↑ Niwiński, Piotr (2011). Ponary : the Place of "Human Slaughter" (lenkų, anglų ir lietuvių). Warsaw: Instytut Pamięci Narodowej, Komisja Ścigania Zbrodni przeciwko Narodowi Polskiemu; Ministerstwo Spraw Zagranicznych Rzeczpospolitej Polskiej, Departament Współpracy z Polonią. pp. 25–26.
- ↑ Vilnius Yiddish Institute (2009), The Tour of Ponar, part 1 (3:22 min.) YouTube svetainėje . As well as, The Tour of Ponar, part 2 (6:47 min.) YouTube svetainėje .
- ↑ Nicholas St. Fleur (June 29, 2016). „Escape Tunnel Dug by Hand Is Found at Holocaust Massacre Site“. The New York Times.
- ↑ 5,0 5,1 5,2 Ponary Archyvuota kopija 2020-08-24 iš Wayback Machine projekto.. Last accessed on 10 February 2007.
- ↑ Memorial to the Murdered Jews of Lithuania at Ponary (with photo gallery); accessed 15 March 2007.
- ↑ Zigmas Vitkus, „Paneriai: senojo žydų atminimo paminklo byla (1948–1952)“, Naujasis Židinys-Aidai, 2019, nr. 2, p. 27–35.
- ↑ Arūnas Bubnys, Vokiečių saugumo policijos ir SD Vilniaus ypatingasis būrys 1941–1944, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras, 2019.