Pereiti prie turinio

Palangos mūšis (1705)

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Palangos mūšis
Priklauso: Didysis Šiaurės karas

Palangos mūšis, Johano Litheimo raižinys[1]
Data 1705 m. vasario 2 d. (pagal Julijaus kalendorių)
1705 m. vasario 3 d. (pagal Švedijos kalendorių)
1705 m. vasario 13 d. (pagal Grigaliaus kalendorių)
Vieta Palanga
Rezultatas Švedų pergalė
Konflikto šalys
Švedijos karalystė Rusijos carystė
Abiejų Tautų Respublika
Vadovai ir kariniai vadai
Joachim Danckwardt Ivanas Stepanas Gogaronas Morbirunas
Pajėgos
~387 kavaleristai 1 tūkst. kavaleristų
400–500 kavaleristų
Nuostoliai
5 žuvę, 55 sužeisti 300 žuvusių,
50 belaisvių

Palangos mūšis – 1705 m. vasario 13 d. įvykusios kautynės tarp Joachimo Dankvarto (Danckwardt) vadovaujamos Švedijos kariuomenės ir Rusijos carystės bei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenių, vadovaujamų rusų karininko Ivano Stepano Gogarono Morbiruno. Dankvartas su 387 raiteliais buvo išsiųstas į Palangą atnaujinti susisiekimo liniją tarp Kuršo ir Rytų Prūsijos (Rytprūsių). Apie 2 000 raitelių dydžio rusų ir lietuvių pajėgos atakavo švedus ties Palanga. Dankvartas kurį laiką sugebėjo atremti gynėjų atakas ir, surengęs kontrataką, laimėjo mūšį. Po šio susirėmimo švedų būrys dalyvavo trumpalaikiame Adamo Liudvigo Levenhaupto puolime Žemaitijoje.

Priešistorė

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sėkmingai forsavusi Dauguvą (Dauguvos mūšis, arba Spilvės mūšis), 1701 m. Švedijos kariuomenė užėmė Lenkijos karūnos valdą Kuršą.[2] Rugsėjo mėnesį Švedijos karalius Karolis XII parėmė Sapiegų šeimą kovoje prieš Abiejų Tautų Respublikos valdovą Augustą II tuo metu vykusioje kovoje dėl valdžios Lietuvoje (1697–1702 m. Lietuvos pilietiniame kare). Gruodžio mėnesį Karolio XII pajėgos įsiveržė į Žemaičių seniūniją ir po Tryškių mūšio išvijo pagrindinius Sapiegų priešininkus.

Kitais metais pagrindinei švedų armijai patraukus į Lenkiją Krokuvos link, Kuršo apsaugai buvo paliktas tik nedidelis švedų dalinys.[3] 1702–1704 m. įvyko keletas Švedijos Kuršo korpuso ir ATR bei jos sąjungininkės Rusijos kariuomenių susidūrimų, iš kurių didžiausi vyko Saločiuose ir Jėkabpilyje.[4] Siekdamas padėti Augustui prieš Karolį XII ir naujai išrinktą ATR karalių Stanislovą Leščinskį, caras Petras I 1704 m.[5] rugsėjį į šiaurės rytų Lietuvą pasiuntė pagrindinės Rusijos kariuomenės avangardą, kuris anksčiau buvo panaudotas kovose Švedijos Ingrijoje ir Livonijoje.[6]

Avangardui, kuriam vadovavo Anikita Repninas, kuriai buvo pavesta Polocke surinkti atsargas pagrindinei Rusijos kariuomenei ir iš švedų apgulties išvaduoti Biržų pilį. Pirmosios užduoties dalies įvykdyti nepavyko, nes švedų Kuršo korpuso vadas A. L. Levenhauptas spalio 20 d. užėmė ir sugriovė Biržų pilį bei pasitraukė į Kuršą. Nespėjęs į mūšį Repninas į Žemaitiją pasiuntė kavalerijos generolo Evaldo fon Rėno vadovaujamas rusų pajėgas kartu su sąjungininkais lietuviais.[7] Šioms pajėgoms pavyko kelioms savaitėms nutraukti Švedijos susisiekimo linija tarp Kuršo (Liepojos) ir Rytprūsių (Klaipėdos).[8][9]

1705 m. sausio 4 ar 5 d. Levenhauptas pasiuntė majorą J. Dankvartą iš Joniškio į Palangą su užduotimi atkurti šiuos susisiekimo kelius.[10][11] Jo pajėgas sudarė 237 kavaleristai iš Uplando dvaro dragūnų (taip pat žinomų kaip Uplando kunigų dragūnų) pulko[9] ir 150 kavaleristai iš Nylando kavalerijos pulko bei Estijos bajorų vėliavos.[11] Šių pajėgų dydžiai skirtinguose šaltiniuose nurodomi skirtingai – Nordberis ir Heubelis teigia, kad viso buvo 250 estų kilmingųjų vėliavos kavaleristų ir 237 Uplando kavaleristai,[12] Faberis – kad iš viso buvo viso 375 kavaleristai,[13] 1704 m. lapkričio 11 d. ataskaitoje nurodoma, kad iš viso buvo tik 27 estų ir 133 Nylando kavaleristai bei 254 Uplando dragūnai, įskaitant patį Dankvartą.

Sausio mėnesį šiems daliniams keliose kautynėse pavyko sumušti kelis Grigaliaus Antano Oginskio lietuvių kariuomenės būrius ir nuvyti juos iki pat Prūsijos sienos bei atkurti susisiekimo kelius. Po kautynių Dankvartas grįžo į Palangą ir privertė vietos gyventojus jo pajėgas aprūpinti pinigais ir reikmenimis.[14]

Mūšis

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po kurio laiko Dankvartas gavo įsakymą susitikti su Levenhauptu Kelmėje ir prisijungti prie jo vadovaujamo puolimo Žemaitijoje.[15] Dankvartas taip pat sužinojo apie Rusijos ir ATR pajėgas, buvusias tik 21,5 km nuotoliu. Šias Ivano Stepano Gagarono Morbiuro vadovaujamas pajėgas sudarė apie 1,6 tūkst. rusų kavaleristų ir dragūnų bei 400 (5 kuopos),[9] arba 500 Oginskio šarvuotųjų kavaleristų.[16] Dankvartas įsitvirtino Palangoje, kur kelias dienas laukė pasirodant rusų ir lietuvių.[9]

Morbirunas vadovaujamos pajėgos prie Palangos priartėjo ūkanotą vasario 13 d. rytą, tarp 4 ir 5 val. ryto. 04:00–05:00.[9] Greitesnius žirgus turėję lietuviai surengė greitą ir netikėtą miesto puolimą.[16] Apie 40 jų pavyko įsiveržti į miestą, tačiau puolimą švedams pavyko atmušti. Po šio antpuolio rusai ir lietuviai pradėjo kelias valandas trukusį Palangos apšaudymą, kuris iš esmės nepadarė jokios žalos švedams.[9] Dankvartas nesiryžo kontratakuoti, nes dėl rūko kovotojai negalėjo aiškiai matyti vienas kito.[16] 06:30 rūkas pradėjo sklaidytis ir Dankvartas pagaliau galėjo įžiūrėti atvirame lauke buvusius priešus,[17] išsirikiavusius dvejų eilių kovine rikiuote.[9] Švedai suskirstė savo pajėgas į tris grupes po 14 karių:[16] Dankvartas asmeniškai vadovavo kairiajai devynių karių grupei; du kariai buvo palikti gurguolės apsaugai. Dešinei grupei, sudarytai iš likusių karių, vadovavo Leonhardas Budbergas.[9]

Apie 8 ryto, su signalu „I Jesu Namn!“ (liet. Jėzaus vardu!) švedai kontratakavo.[9] Nors rusų ir lietuvių pajėgos į švedus suspėjo paleisti tris salves, Dankvarto grupė puolė taip energingai, kad sąjungininkų dešinysis sparnas greitai supanikavo ir pradėjo bėgti.[18] Dankvartas su dviejų kapitonų (šved. ryttmästare) vadovaujamais 70 kariu besitraukiančiuosius persekiojo 3 mylias (5,35 km) po ko grįžo į pagalbą Budbergui.[13] Tuo metu Budbergo grupuotė sumušė kairiajame sąjungininkų sparne buvusius rusų dragūnus, kurie, nepaisant įnirtingo pasipriešinimo, neteko apie 200 karių. Kai kurie arklių netekę dragūnai prieglobsčio ieškojo aplinkiniuose namuose. Vėliau švedai į nelaisvę paėmė juose besislapsčiusį leitenantą ir 28 eilinius.[9]

Švedų teigimu rusų ir lietuvių nuostoliai siekė 300 žuvusių ir 50 belaisvių.[19] Žuvo vienas švedų kapitonas ir keturi eiliniai, taip pat 18 žirgų. Vienas leitenantas, vienas kornetas, keturi kapralai ir 49 eiliniai buvo sužeisti;[20] Per kitas dienas nuo žaizdų mirė dar mažiausiai trys švedai.[19]

Pasekmės

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystės bei Žemaitijos kunigaikštystės žemėlapis, 1659 m.

Netrukus po mūšio Dankvarto būrys buvo sustiprintas tūkstančiu karių[21] ir toliau, prieš susitikdamas su Levenhauptu, keletą kartų kovėsi prieš išsklaidytus rusų ir lietuvių dalinius.[20] Švedų generolas su 6 tūkst. karių vasario 8 d. iš Joniškio pradėjo puolimą ir planavo žygiuoti per Raseinius, kur buvo įsikūrę 5 tūkst. rusų dragūnų, į Ukmergę. Tai jam būtų leidę greitai pasiekti Dauguvą kas leistų atakuoti rusų tiekimo linijas, jei šie pradėtų Rygos puolimą. Vasario 11-ąją pasiekė Kelmę, kur dėl aprūpinimo trūkumo išbuvo iki vasario 28 d.[22] Švedų teigimu, pakeliui įvyko keletas nedidelių susirėmimų su rusų ir lietuvių pajėgomis, kuriuose sąjungininkai patyrė didelių nuostolių.[19] Žygiuodamas ATR ir rusų pajėgų apleistų Raseinių link, Levenhauptas gavo žinių apie rusų pasirengimą pulti Rygą dėl ko jis nutraukė puolimą.[22]

1705 m. birželio mėn. Boriso Šeremetjevo vadovaujamos rusų pajėgos įsiveržė į Kuršą, siekdamos atkirsti Levenhauptą nuo Rygos ir apsaugoti užnugarį prieš kovą su Karolio XII vadovaujamomis pajėgomis. Abu vadai susitiko švedų pergale pasibaigusiame Gemauerthofo (Mūrmuižos) mūšyje.[23] Mūšyje žuvo ir Dankvartas, ir Budbergas.[24] Nepaisant pergalės, Levenhauptas buvo priverstas pasitraukti į Rygą, palikdamas Kuršą atvirą Rusijos invazijai.[23] Visgi, po didelių pralaimėjimų Frauštato (Vschovos) ir Gardino mūšiuose kitais metais rusai buvo priversti evakuoti savo pajėgas iš Kuršo.[25]

Bibliografija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išnašos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ Faber, Samuel (1706). Der Ausführlichen Lebens-Beschreibung Carls des XII., Königs in Schweden: T. 5. Riegel., p. 20–21.
  2. ↑ Uddgren, Hugo E. (1919). Karolinen Adam Ludvig Lewenhaupt hans krigföring i Kurland och Litauen 1703–1708: T. 1., p. 6–7.
  3. ↑ Uddgren, Hugo E. (1919). Karolinen Adam Ludvig Lewenhaupt hans krigföring i Kurland och Litauen 1703–1708: T. 1., p. 9.
  4. ↑ Uddgren, Hugo E. (1919). Karolinen Adam Ludvig Lewenhaupt hans krigföring i Kurland och Litauen 1703–1708: T. 1., p. 26, 211.
  5. ↑ Uddgren 1919. sfn error: multiple targets (7×): CITEREFUddgren1919 (help)
  6. ↑ Uddgren, Hugo E. (1919). Karolinen Adam Ludvig Lewenhaupt hans krigföring i Kurland och Litauen 1703–1708: T. 1., p. 243–244.
  7. ↑ Uddgren, Hugo E. (1919). Karolinen Adam Ludvig Lewenhaupt hans krigföring i Kurland och Litauen 1703–1708: T. 1., p. 49.
  8. ↑ Uddgren, Hugo E. (1919). Karolinen Adam Ludvig Lewenhaupt hans krigföring i Kurland och Litauen 1703–1708: T. 1., p. 265–266.
  9. ↑ 9,00 9,01 9,02 9,03 9,04 9,05 9,06 9,07 9,08 9,09 Nordberg, Jöran (1745). Leben Karl des Zwölften Königs in Schweden mit Münzen und Kupfern: T. 1. Trausold., p. 633.
  10. ↑ Faber, Samuel (1706). Der Ausführlichen Lebens-Beschreibung Carls des XII., Königs in Schweden: T. 5. Riegel., p. 10.
  11. ↑ 11,0 11,1 Kort berättelse, om det fächtande som är förelupit den 3/13. februarij widh Polangen, emellan ett ifrån gref Leijonhufwudz armee, under herr major Danckwar ut- commenderat partie och ett starckt partie af ryszar och littouer, under den : ryska öfwerstens Iwan Stephan Gagoron Morbruns anförande. Kungliga Tryckeriet. 1705., p. 1–3.
  12. ↑ Kort berättelse 1705, pp. 1–3.
  13. ↑ 13,0 13,1 Faber, Samuel (1706). Der Ausführlichen Lebens-Beschreibung Carls des XII., Königs in Schweden: T. 5. Riegel., p. 16–18.
  14. ↑ Faber, Samuel (1706). Der Ausführlichen Lebens-Beschreibung Carls des XII., Königs in Schweden: T. 5. Riegel., p. 12–14.
  15. ↑ Uddgren, Hugo E. (1950). Karolinen Adam Ludvig Lewenhaupt hans krigföring i Kurland och Litauen 1703–1708: T. 2., p. 52–53.
  16. ↑ 16,0 16,1 16,2 16,3 Faber, Samuel (1706). Der Ausführlichen Lebens-Beschreibung Carls des XII., Königs in Schweden: T. 5. Riegel., p. 15.
  17. ↑ Faber, Samuel (1706). Der Ausführlichen Lebens-Beschreibung Carls des XII., Königs in Schweden: T. 5. Riegel., p. 16.
  18. ↑ Faber, Samuel (1706). Der Ausführlichen Lebens-Beschreibung Carls des XII., Königs in Schweden: T. 5. Riegel., p. 16–17.
  19. ↑ 19,0 19,1 19,2 Post- och Inrikes Tidningar (1705). „Ordinarie Stockholmiske Post-Tijender: Af den 14 Martij“ (švedų)., p. 4–5.
  20. ↑ 20,0 20,1 Faber, Samuel (1706). Der Ausführlichen Lebens-Beschreibung Carls des XII., Königs in Schweden: T. 5. Riegel., p. 16–18.
  21. ↑ Kort berättelse, om det fächtande som är förelupit den 3/13. februarij widh Polangen, emellan ett ifrån gref Leijonhufwudz armee, under herr major Danckwar ut- commenderat partie och ett starckt partie af ryszar och littouer, under den : ryska öfwerstens Iwan Stephan Gagoron Morbruns anförande. Kungliga Tryckeriet. 1705., p. 5.
  22. ↑ 22,0 22,1 Uddgren, Hugo E. (1950). Karolinen Adam Ludvig Lewenhaupt hans krigföring i Kurland och Litauen 1703–1708: T. 2., p. 52–54.
  23. ↑ 23,0 23,1 Uddgren, Hugo E. (1950). Karolinen Adam Ludvig Lewenhaupt hans krigföring i Kurland och Litauen 1703–1708: T. 2., p. 16–17, 19.
  24. ↑ Uddgren, Hugo E. (1950). Karolinen Adam Ludvig Lewenhaupt hans krigföring i Kurland och Litauen 1703–1708: T. 2., p. 95, 134.
  25. ↑ Uddgren, Hugo E. (1950). Karolinen Adam Ludvig Lewenhaupt hans krigföring i Kurland och Litauen 1703–1708: T. 2., p. 22–24.


Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Palangos_mūšis_(1705)&oldid=7399568"