Jėkabpilio mūšis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Jėkabpilio mūšis
Priklauso: Šiaurės karas
Battle of Jakobstadt.jpg
Jėkabpilio mūšis XVIII a. graviūroje
Data 1704 m. liepos 25 d. (Julijaus kalendorius)
1704 m. rugsėjo 5 d. (Grigaliaus kalendorius)
1704 m. liepos 26 d. (švedų kalendorius)
Vieta Jėkabpilis, Latvija
Rezultatas švedų pergalė
Kariaujančios pusės
Naval Ensign of Sweden.svg Švedijos imperija Herb Rzeczypospolitej Obojga Narodow.svg ATR
Flag of Russia.svg Rusijos carystė
Vadovai ir kariniai vadai
Adamas Liudvikas Levenhauptas
Kazimieras Jonas Sapiega
Mykolas Servacijus Višnioveckis
Bogdanas Korsakas
Pajėgos
3100 švedų
2700 lietuvių
7650 lietuvių
3600 rusų
23 pabūklai
Nuostoliai
238 žuvę (57 švedai)
181 švedas sužeistas
apie 2300 žuvusių
517 belaisvių (iš jų 287 rusai)
23 pabūklai
2000 vežimų
37 vėliavos
4 štadartai

Jėkabpilio mūšis (šved. Slaget vid Jakobstadt) – mūšis, įvykęs 1704 m. liepos 25 d. (JK)/rugsėjo 5 d. (GK), arba liepos 26 d. pagal švedų kalendorių, Šiaurės kare. Vienoje pusėje kovėsi rusų–lietuvių kariuomenė, vadovaujama Lietuvos didžiojo etmono Mykolo Servacijaus Višnioveckio ir generolo majoro Bogdano Korsako (rus. Богдан Семёнович Корсак), kitoje pusėje – generolo leitenanto Adamo Liudviko Levenhaupto ir Vilniaus vaivados Kazimiero Jono Sapiegos vadovaujamas švedų–lietuvių korpusas. Mūšis baigėsi rusų–lietuvių kariuomenės pralaimėjimu.

Priešistorė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1704 m. kampanijos metu caras Petras I planavo užimti Narvą ir Tartu bei pasiųsti pagalbą savo lenkų–lietuvių sąjungininkams Lietuvoje ir Kurliandijoje.

Generolo majoro B. Korsako pagalbinis korpusas, kurio sudėtyje buvo reiterių pulkas, vadovaujamas G.D. Rydvanskio, pulkininko S.I. Stankevičiaus dragūnų pulkas ir Smolensko šlėktų pulkas, gavo Petro I įsakymą judėti į Lietuvą susijungti su etmonu Višnioveckiu. Generolas feldmaršalas Borisas Šeremetevas (Борис Петрович Шереметев) palaikyti generolui Korsakui skyrė G.A. Suchotino dragūnų pulką. Be to, Višnioveckio lietuvių kariuomenės sudėtyje jau buvo du rusų šaulių (стрельцы) pulkai (Jurijaus Nečajevo ir Michailo Protopopovo). Birželio 19 d. Sapiegos švedų ir jų pagalbininkų būrys užėmė Drują, nugalėdamas penkias lietuvių dragūnų ir reiterių vėliavas ir paimdamas į nelaisvę jų vadą Karpą Chrizostomą. Birželio 22 d. generolas Korsakas gavo Petro I laišką su papeikimu už pavėlavimą pradėti žygį. Tai paveikė: jau liepos 3 d. Korsako dalinys Polocke prisijungė prie Suchotino dragūnų pulko ir tęsė žygį į Kurliandiją.

Tuo tarpu Višnioveckio lietuvių kariuomenė, nesulaukusi Korsako rusų pajėgų, apgulė Zelburgo tvirtovę. Tai sužinojęs švedų generolas Levenhauptas prisijungė prie Vilniaus vaivados Sapiegos lietuvių ir su jais pajudėjo prieš Višnioveckį, kuris paliko tvirtovę ir atsitraukė į Jėkabpilį. Liepos 25 d. (rugpjūčio 5 d.) čia prie lietuvių priartėjo generolo Korsako dalinys. Tą pačią dieną Levenhaupto švedai ir Sapiegos lietuviai užpuolė sąjungininkus ir pradėjo mūšį.

Mūšio eiga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vaizdas:Pieminasakmens.JPG
Atminimo akmuo mūšio vietoje

Mūšis buvo žiaurus, bet trumpas. Pirmąsias Sapiegos lietuvių atakas sąjungininkų rusų–lietuvių kariuomenė atrėmė. Tačiau į mūšį įsitraukus švedams, jų puolimo atlaikyti sąjungininkams jau nebepavyko. Mūšis baigėsi rusų ir jų sąjungininkų lietuvių bėgimu. Pralaimėjęs Korsako rusų dalinys atsitraukė link Drujos.

Lietuvių–rusų sąjungininkų gyvosios jėgos nuostoliai sudarė apie 2300 žuvusių, 517 belaisvių (tarp jų 287 rusai), taip pat prarasta 23 pabūklai, 2000 vežimų, 37 vėliavos ir 4 štandartai.

Švedų–lietuvių pajėgos neteko 238 žuvusių (tarp jų tik 57 švedai). Taip pat buvo sužeistas 181 švedas.

Pasekmės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1704 m. rugpjūčio 15 (26) d. Narvoje buvo pasirašyta Narvos sutartis dėl bendrų karinių veiksmų prieš švedus tarp caro Petro I ir Saksonijos kurfiursto bei Lenkijos karaliaus Augusto II.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Н. П. Волынский. Постепенное развитие русской регулярной конницы в эпоху Великого Петра. СПб. 1912