Naujosios Granados vicekaralystė
Išvaizda
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Virreinato de la Nueva Granada Naujosios Granados vicekaralystė | |||||
Ispanijos imperijos valda | |||||
| |||||
| |||||
Naujosios Granados politinis žemėlapis 1750 m. | |||||
Sostinė | Santa Fe de Bogota | ||||
Valdymo forma | kolonija | ||||
Era | Imperializmas | ||||
- Atskirta nuo Peru vicekaralystės | 1717 m. | ||||
- Kolumbijos nepriklausomybė | 1819 m. | ||||
Valiuta | Ispanijos realas |
Naujosios Granados vicekaralystė (isp. Virreinato de la Nueva Granada) – Ispanijos kolonija Pietų Amerikos šiaurėje, gyvavusi 1717–1819 m. Apėmė dabartinę Kolumbiją, Ekvadorą, Panamą, Venesuelą, Gajaną, Trinidadą ir Tobagą, nedideles dalis Brazilijos ir Peru. Sostine buvo Bogotos miestas.
Naujosios Granados vicekaralystė sudaryta iš ligi tol gyvavusios Naujosios Granados karalystės, kuri buvo priklausoma nuo Peru vicekaralystės. Po vicekaralystės įkūrimo iškilo Bogotos miestas. 1819 m. teritorijoje gyveno ~4,3 mln. gyventojų. XIX a. pradžioje vicekaralystėje prasidėjo Simono Bolivaro vadovaujamas sukilimas ir susikūrė nepriklausoma Didžiosios Kolumbijos valstybė.
Vicekaraliai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kolumbijos, Panamos ir Ekvadoro istorija |
Šiauriniai Andai, Andų Tolimoji šiaurė |
Panamos audiencija |
Kolumbijos užkariavimas |
Peru vicekaralystė: |
(Panamos, Kito ir Bogotos audiencijos) |
Naujosios Granados vicekaralystė |
Didžioji Kolumbija (1819–31) |
Naujosios Granados Respublika (1831–58) |
Granados Konfederacija (1858–63) |
Jungtinės Kolumbijos V. (1863–86) |
Kolumbija, Panama, Ekvadoras |
- Antonio Ignacio de la Pedrosa y Guerrero (1718–1719)
- Jorge de Villalonga (1719–1724)
- Sebastián de Eslava (1740–1749)
- José Alfonso Pizarro (1749–1753)
- José Solís Folch de Cardona (1753–1761)
- Pedro Messía de la Cerda (1761–1772)
- Manuel de Guirior (1772–1776)
- Manuel Antonio Flores (1776–1781)
- Juan de Torrezar Díaz Pimienta (1782)
- Antonio Caballero y Góngora (1782–1788)
- Francisco Gil de Taboada y Lemos (1788–1789)
- José Manuel de Ezpeleta (1789–1797)
- Pedro Mendinueta y Múzquiz (1797–1803)
- Antonio José Amar y Borbón (1803–1810)
- Francisco Javier Venegas (1810)
- Benito Pérez Brito (1812)
- Francisco Montalvo y Ambulodi (1816–1818)
- Juan José de Sámano y Uribarri (1818–1819)
- Juan de la Cruz Mourgeón (1819–1821)
|