Moskitų Krantas

	Mosquito Kingdom ; Moskitų karalystė
	Britų imperijos protektoratas
Vėliava	Herbas
	Location of oskitų karalystėMoskitų karalystė (raudona) XIX a. viduryje
Sostinė	Blufildsas
Valdymo forma	protektoratas
Era	Imperializmas
- Įkūrimas	1655 m.
- Perėjo Nikaragvai	1860 m.

Moskitų krantas (angl. Mosquito Coast arba Miskito Coast) – istorinis regionas dabartinėje Nikaragvoje ir Hondūre, kuriame didelę įtaką turėjo Jungtinė Karalystė, buvęs protektoratas.

Teritorijos pavadinimas kilęs iš jos gyventojų indėnų miskitų (bavinkų), kurie buvo įsikūrę Nikaragvos rytinėje pakrantėje.

Geografija

Siauriausias Moskitų kranto apibrėžimas apima siaurą pakrantės teritoriją Nikaragvoje palei Karibų jūrą tarp 11° 45' to 14° 10' šiaurės platumos, į šalies gilumą siekianti apie 70 km ir iš ilgio sudaranti 400 km iš šiaurės į pietus. Svarbiausias teritorijos miestas buvo Bliufildsas (arba Blewfields), kuris turėjo geras prieplaukas ir buvo faktinė Moskitų kranto sostinė.

Platesnis regiono apibrėžimas apima Nikaragvos ir Hondūro Karibų jūros pakrantei nuo Truchiljo šiaurėje iki San Chuano upės žiočių pietuose. Tuo pačiu regionui priskiriami ir džiunglių plotai krašto gilumoje. Dabar šiame regione yra Grasjas a Dioso, Olančo, Kolono departamentai (Hondūras) ir Šiaurės Atlantiko bei Pietų Atlantiko autonominiai regionai (Nikaragva).

Kraštas gausiai vagojamas upių, kurios priklauso Karibų jūros baseinui. Svarbiausios jų yra Aguanas, Sikas, Patuka ir Kokas, Didžioji Matagalpa, Eskondidas, San Chuanas. Gyventojų tankis regione visada buvo mažas dėl nepalankių geografinių sąlygų. Jį užima savanos, pelkės, drėgnieji miškai.

Istorija

Ikikolumbiniais laikais teritorija priskiriama Sąsmaukos-Kolumbijos zonai ir sudaro šiauriausią jos atkarpą. Costa šį archeologinį regioną įvardija Atlanto regionu (pranc. Région atlantique).^[1] XV a. pabaigoje, t.y. prieš atvykstant ispanams, rytinėje regiono pakrantėje gyveno miskitai (bavinkai). Krašto gilumoje gyveno sumai ir matagalpai (Nikaragvos aukštumos). Šios trys etninės grupės naudojo misumalpų kalbas. Pečai regiono šiaurėje ir ramai pietuose naudojo čibčų kalbas. Vietos gyventojai nesukūrė didesnių politinių junginių^[2], bet buvo įjungti į prekybinę sistemą, kuri galėjo siekti Jukataną.^[3]

Tagusgalpa

1502 m. savo ketvirtosios kelionės metu pakrante praplaukė Kristupas Kolumbas. Pirmasis kraštą kaip atskirą vienetą paminėjo ispanų keliautojas Cristóbal de Pedraza, kuris 1538–1540 m. tyrinėjo pakrantes. Joms jis suteikė pavadinimą Tagusgalpa (Taguzgalpa). Anot jo, čia, džiunglėse, buvo paslaptingas miestas, kur gyventojai valgė iš auksinių lėkščių.^[4] Manoma, kad pavadinimas buvo nauatliškos kilmės ir reiškė „namai, kur lydomas auksas“. Buvo pasakojama, kad krašte labai daug aukso, kuris buvo tiekiamas Actekų imperijai.^[5] Tai pagimdė legendas apie Baltąjį miestą (isp. La Ciudad Blanca).

Po to, kai Ispanija nukariavo Gvatemalą, miskitų žemės buvo paskelbtos ispanijos teritorija ir formaliai prijungtos prie Gvatemalos karališkosios audiencijos. Krašte buvo sukurta Naujosios Kartachenos ir Kosta Rikos provincija. Vėliau, atskyrus Kosta Riką pietuose, suformuota Tagusgalpos provincija (jos piečiausia dalis vadinta Tologalpa). Tačiau tankios džiunglės ir karingos vietos gentys trukdė ispanų skverbimuisi į krašto gilumą. 1545, 1562, 1576, 1577 ir 1594 m. buvo bandoma kraštą nesėkmingai nukariauti. Nepavyko ir bandymai apkrikštyti vietos gentis. Tačiau realios valdžios šioje teritorijoje Ispanija neturėjo.^[6]

Miskitų karalystė

Ispanams nesugebant įsitvirtinti krašte, apie 1630 m čia ėmė kurtis britai, kurie tuo metu aktyvėjo Karibų jūroje. Tuo metu pakrantės miskitai greičiausiai susimaišė su Afrikos vergais, kurie atsidūrė krante sudužus laivams. Tai suformavo mišrios rasės Miskito Sambu.^[7]

Britų išauklėtas miskitų lyderis Oldmanas 1625 m. konsolidavo vietos indėnus ir įkūrė savo valstybę. Kadangi ji turėjo savo vietinius karalius, dar buvo vadinama Miskitų karalyste. 1655 m. miskitai pripažino Britanijos viršenybę: čia oficialiai kurtas Didžiosios Britanijos protektoratas. Nepaisant to, vietos miskitų karaliai valdė šalį. Jie sparčiai perėmė anglų kultūrą, papročius, vardus.^[8] Šalyje plito anglikonybė ir Moravitų bažnyčia.

Britų apginkluoti miskitai per XVII-XVIII a. rengė grobiamuosius žygius į sumų, pečų, ramų ir matagalpų žemes. Belaisviai buvo parduodami kaip vergai anglams. Tai leido jiems išplėsti savo teritorijas iš pakrantės į krašto gilumą palei didžiąsias upes. Jie beveik išnaikino vietos gyventojus.

Ginčytina teritorija

Per visą britų viešpatavimo laikotarpį Ispanija nenorėjo pripažinti britams šios teritorijos. 1787 m., pasinaudodama JAV nepriklausomybės karu, Ispanija išvijo britus. Tačiau ir toliau negalėjo paimti kontrolės. Miskitai atkakliai priešinosi, ir ilgainiui vėl atkūrė santykius su britais. 1844 m. britai formaliai atkūrė protektoratą.^[9]

Įtampa su miskitais ir britais dar labiau išaugo po 1821 m., susikūrus nepriklausomoms Nikaragvos ir Hondūro valstybėms. 1860 m. Britanija galiausiai pasirašė sutartį su Nikaragva, perduodama jai Moskitų krantą. 1960 m. šiauriausia Moskitų kranto atkarpa buvo atiduota Hondūrui tarptautinio teisingumo teismo sprendimu.

Miskitų karaliai sutiko su šia sutartimi tik su ta sąlyga, jog bus išsaugota jų vietinė autonomija. Tačiau 1865 m. mirus karaliui Džordžui Augustui Frederikui II, Nikaragva nutraukė jų valdžią ir karalystę panaikino. Nepaisant to, miskitai realiai kontroliavo šį kraštą ir patys rinkosi karalius. Tik 1894 m. Nikaragvai pavyko inkorporuoti moskitų krantą į savo sudėtį kaip Zelajos rajoną.^[10]

Iki šiol buvęs britų protektoriatas yra kultūriškai skirtingas nuo likusios Nikaragvos dalies. 2009 vietos indėnai paskelbė Moskitijos valstybę, kuri nėra pripažinta nė vienos kitos valstybės.

Karalių sąrašas


Karibų istorija
gvanahatabėjai, saibonai, lukajanai, tainai, makoriai, sigvajai, kalinagai
Ispanijos Vakarų Indijos
Indijų vicekaralystė > Santo Domingo audiencija
Kitų šalių Vakarų Indijos:
Prancūzijos, Nyderlandų, Danijos, Švedijos, Kuršo, Britų, Portugalijos, Moskitų Krantas, Britų Hondūras, Prancūzų Gviana, Britų Gajana, Nyderlandų Gajana
Dabartiniai politiniai junginiai:
CARICOM, Kuba, Dominikos Respublika, Gvadelupė, Martinika, BES salos, Aruba, Kiurasao, Sint Martenas, Puerto Rikas, JAV Mergelių salos

1625–1687 Oldmanas
1687–1718 Džeremis I
1718–1729 Džeremis II
1729–1739 Peteris I
1739–1755 Edvardas I
1755–1776 Džordžas I
1776–1801 Džordžas II Frederikas
1801–1824 Džordžas Frederikas Augustas I
1824–1842 Robertas Čarlis Frederikas
1842–1865 Džordžas Augustas Frederikas II
1865–1879 Viljamas Henris Klarensas, titulinis miskitų valdovas
1879–1888 Džordžas Viljamas Albertas Hendis, titulinis miskitų valdovas
1888–1889 Andriu Hendis, titulinis miskitų valdovas
1889–1890 Džonatanas Čarlzas Frederikas, titulinis miskitų valdovas
1890–1908 Robertas Henris Klarensas, titulinis miskitų valdovas
1908–1928 Robertas Frederikas, titulinis miskitų valdovas

Išnašos

↑ Philippe Costa, “L'aire intermédiaire” in Brigitte Faugère and Nicolas Goepfert, eds., Atlas de l'Amérique précolombienne, Autrement, 2022 (ISBN 978-2-7467-6019-6
↑ García Añoveros, Jesús María (June 1988). "Presencia franciscana en la Taguzgalpa y la Tologalpa (la Mosquitia)". Mesoamerica (in Spanish) (15). Costa Rica: The Institute for Central American Studies: 50–52. ISSN 0252-9963.
↑ Cuddy, Thomas W (2007). Political Identity and Archaeology in Northeast Honduras. Boulder, Colorado: The University Press of Colorado. ISBN 978-0-87081-843-1.
↑ "Cristóbal de Pedraza. Relación de la provincia de Honduras y Higueras (1544)". pueblosoriginarios.com.
↑ Membreño, Alberto (1901). Nombres geográficos indígenas de la república de Honduras (in Spanish). Honduras: Tipografía Nacional. ISBN 9781145547797.
↑ Newson, Linda A (1986). The Cost of Conquest: Indian Decline in Honduras under Spanish Rule. Boulder and London. pp. 241–252. ISBN 978-0-8133-7273-0.
↑ Helms, Mary (1983). "Miskito Slaving and Culture Contact: Ethnicity and Opportunity in an Expanding Population". Journal of Anthropological Research. 39 (2): 179–197. doi:10.1086/jar.39.2.3629966.
↑ Sloane, Hans; A Voyage to the Islands of Madera, Barbados, Nieves, S. Christophers and Jamaica ..., B. M., London, 1707
↑ Scheina, Robert L.; Latin America's Wars, vol. 1, The Age of the caudillo, 1791–1899, Potomac Books, Inc., Washington (DC), 2003
↑ Hale, Charles R. (1994). "Resistance and Contradiction: Miskitu Indians and the Nicaraguan State, 1894-1987". Stanford (CA): Stanford University. p. 37.

[1] Philippe Costa, “L'aire intermédiaire” in Brigitte Faugère and Nicolas Goepfert, eds., Atlas de l'Amérique précolombienne, Autrement, 2022 (ISBN 978-2-7467-6019-6

[2] García Añoveros, Jesús María (June 1988). "Presencia franciscana en la Taguzgalpa y la Tologalpa (la Mosquitia)". Mesoamerica (in Spanish) (15). Costa Rica: The Institute for Central American Studies: 50–52. ISSN 0252-9963.

[3] Cuddy, Thomas W (2007). Political Identity and Archaeology in Northeast Honduras. Boulder, Colorado: The University Press of Colorado. ISBN 978-0-87081-843-1.

[4] "Cristóbal de Pedraza. Relación de la provincia de Honduras y Higueras (1544)". pueblosoriginarios.com.

[5] Membreño, Alberto (1901). Nombres geográficos indígenas de la república de Honduras (in Spanish). Honduras: Tipografía Nacional. ISBN 9781145547797.

[6] Newson, Linda A (1986). The Cost of Conquest: Indian Decline in Honduras under Spanish Rule. Boulder and London. pp. 241–252. ISBN 978-0-8133-7273-0.

[7] Helms, Mary (1983). "Miskito Slaving and Culture Contact: Ethnicity and Opportunity in an Expanding Population". Journal of Anthropological Research. 39 (2): 179–197. doi:10.1086/jar.39.2.3629966.

[8] Sloane, Hans; A Voyage to the Islands of Madera, Barbados, Nieves, S. Christophers and Jamaica ..., B. M., London, 1707

[9] Scheina, Robert L.; Latin America's Wars, vol. 1, The Age of the caudillo, 1791–1899, Potomac Books, Inc., Washington (DC), 2003

[10] Hale, Charles R. (1994). "Resistance and Contradiction: Miskitu Indians and the Nicaraguan State, 1894-1987". Stanford (CA): Stanford University. p. 37.

[1]

[2]

[3]

[4]

[5]

[6]

[7]

[8]

[9]

[10]