Naujosios Įpilties Šv. Kryžiaus koplyčia

56°07′35″š. pl. 21°16′00″r. ilg. / 56.126437°š. pl. 21.266771°r. ilg. / 56.126437; 21.266771

Naujosios Įpilties Šv. Kryžiaus koplyčia

Vyskupija	Telšių
Dekanatas	Palangos
Savivaldybė	Kretingos rajonas
Gyvenvietė	Naujoji Įpiltis
Adresas	Skuodo g.
Statybinė medžiaga	1930 m.
Pastatyta (įrengta)	liaudies architektūra

Naujosios Įpilties alkakalnio koplyčia, arba Naujosios Įpilties Šv. Kryžiaus koplyčia – veikianti katalikų koplyčia Kretingos rajone, Naujosios Įpilties kaime (Darbėnų sen.), šalia kelio 218 Kretinga–Skuodas (dešinėje), ties Įpilties ir Alkupio upelių santaka. Koplyčia pastatyta ant natūralios, mišriu mišku apaugusios kalvos. Vietovė yra už 11 km į šiaurę nuo Darbėnų, 8 km į pietvakarius nuo Lenkimų, 2 km į rytus nuo Latvijos pasienio. Naujosios Įpilties alkakalnis, ant kurio stovi koplyčia, paskelbtas archeologijos paminklu, nuo 1996 m. įtrauktas į LR Kultūros vertybių registrą (u. k. 5241).^[1]

Parapijos koplyčia[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Koplyčia priskirta prie Laukžemės parapijos,^[2] ją aptarnauja Šventosios ir Laukžemės kunigai. 2011 m. koplyčiai suteiktas titulas – Popiežiaus Benedikto XVI dekretu ji paskelbta Nukryžiuotojo Jėzaus koplyčia, o jos tituline diena nurodyta rugsėjo 14-oji – Šv. Kryžiaus išaukštinimo diena, kada rengiamos iškilmingos pamaldos. Žmonėms koplyčia svarbi kaip maldos vieta, nes artimiausia bažnyčia tėra Grūšlaukėje ir Laukžemėje. 2017 m. rugsėjo 17 d. Telšių vyskupas koadjutorius Kęstutis Kėvalas Šventojo Kryžiaus išaukštinimo dienos proga aukojo Šv. Mišias ant Alkos kalno atnaujintoje koplyčioje.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Naujosios Įpilties alkakalnis žinomas kaip šventas Alkos kalnas, ant kurio senovėje veikusi pagonių šventykla – alkas. Čia žmonės aukodavę savo dievams aukas. Vėliau, krikščionybės laikais, šioje vietoje pradėta statyti kryžius, koplytėles, ant kalno žmonės rinkdavosi gegužinių pamaldų. Sovietmečiu tikintieji pagal išgales patys prižiūrėdavo koplyčią.

Nuo seno apylinkėje garsus kalnas tarp senųjų gyventojų laikytas neįprasta vieta: nakties metu praeiviams jis kėlė baimę. 1915 m. ant Alko kalno vokiečių kareiviai statė trianguliacijos bokštą. Vienas kareivis nukrito nuo bokšto ir užsimušė, čia buvo ir palaidotas. Bokštas neišliko.

1930 m.^[1] (kitais duomenimis, 1924 m.) ant kalvos pastatyta medinė koplyčia. Ją savo žemėje surentė šio kaimo gyventojas Klemensas Alonderis. Statyba užtruko 5-6-erius metus. Altorių ir statulėles padarė dievdirbys Juozapas Paulauskas iš Grūšlaukės. Koplyčioje buvo laikomos pamaldos, švenčiamos bažnytinės šventės. Seniau prie koplyčios pasimelsti rinkdavosi į kariuomenę pašaukti jaunuoliai – jie palikdavo gėlių ir iš medžio šakų nupintų vainikų. Ligoniai ateidavo ant kalno apsižadėti nuo ligų – keliais eidavo aplink koplyčią, melsdavosi ir aukodavo pinigų.^[3]

Rekonstrukcija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Apie 1997 m., buvusio ilgamečio Darbėnų seniūno Edvardo Stalmoko rūpesčiu, skiedromis buvo perklotas stogas ir atnaujintas varpinės bokštelis.^[2] 2017 m. prastos būklės koplyčia buvo rekonstruota. Meistro K. Alonderio statinys neturėjo pamatų: medinės sijos paklotos ant akmenų, o ant jų suręstos sienos. Sijoms supuvus, koplyčia besilaikė tik ant apdailos lentų. Įpiltiškiai rengė talkas ir koplyčią atstatė per 3 mėnesius. Kultūros paveldui ši koplyčia nepriskirta, tačiau buvo tariamasi su paveldo specialistais, kurie patarė išlaikyti autentiką ir nekasinėti šventvietės.^[2] Todėl ir suolai aplink koplyčią buvo tvirtinami ant medžio trinkų.

Tvarkant koplyčią buvo įrengti pamatai, atnaujintos laikančiosios konstrukcijos, lauko ir vidaus apdaila, pakeisti langai ir durys, nuo augmenijos išvalyta alkakalnio aikštelė. Koplyčioje išsaugotos ir atnaujintos Juozapo Paulausko kurtos šv. Marijos ir šv. Roko skulptūros, koplyčią puošia kraštietės Gintarės Skroblytės paveikslas „Paskutinė vakarienė“, liaudies menininkės grūšlaukiškės Barboros Jankauskaitės paveikslas su besimeldžiančiu Kristumi. Pastele nežinomo autoriaus tapytas Dievo Motinos paveikslas yra atkeliavęs iš Rygos. Prie interjero puošybos prisidėjo tautodailininkas Tadas Šorys, išraižęs altorių, kuriame pavaizduotas šeimą laiminantis Kristus.^[4]

Koplyčios skliautą ištapė įpiltiškis tautodailininkas Edvardas Stalmokas, pavaizdavęs švytinčiais debesimis nuklotą dangaus žydrumą su centre iškylančia laiminančio Kristaus figūra ir viršum jo sklandančia Šventąja Dvasia. Pasak E. Stalmoko, tai buvo didžiausias jo nutapytas paveikslas – skliauto plotas užėmė 30 m².^[2] Buvo tapoma aliejiniais dažais ant medžio plokščių, nes drobės nebūtų pavykę tinkamai ištempti – tam būtų trukdęs kampuotai išlenktas skliautas. Jis apibūdino savojo kūrinio idėją: „Debesys, erdvė sukuria šviesą, – tai aliuzija į beribį dangų, už kurio slypi Kūrėjas. O įžengiantį į koplyčią pasitinka evangelinis Kristus ir visų mūsų gyvenimuose veikianti Šventoji dvasia“.^[2] 2020 m. E. Stalmokas nutapė Kristaus, nešančio kryžių, paveikslą, skirtą koplyčios altoriui.

Ant koplyčios sienos pakabintas didelis stendas, kuriame eksponuojamos nuotraukos iš talkų, aukotojų sąrašas. Atkurtos koplyčios raktai patikėti saugoti Senosios Įpilties kaimo bendruomenės pirmininkei Birutei Stalmokienei, Kultūros skyriui ir jos statytojo palikuonims Ignui Alonderiui ir jo šeimai.^[2]

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Koplyčia 2006 m.
Koplyčia 2020 m. Prie durų – stendas su koplyčios atstatymo nuotraukomis
Koplyčios interjeras (be altoriaus paveikslo)
Paveikslas koplyčios altoriui
Paveikslas „Paskutinė vakarienė“, pakabintas buvusio balkonėlio vietoje, virš įėjimo
Prieškambaris. Iš čia pasiekiamas paskambinti bokštelio varpas