Naujosios Įpilties alkakalnis (Alkos kalnas)
Kitos reikšmės – Alkos kalnas (reikšmės).
| Naujosios Įpilties alkakalnis (Alkos kalnas) | |||
|---|---|---|---|
  Naujosios Įpilties alkakalnis (Alkos kalnas) |
|||
| Koordinatės |
|
||
| Vieta | Kretingos rajonas | ||
| Seniūnija | Darbėnų seniūnija | ||
| Aukštis | 15 m | ||
| Plotas | 115×60 m | ||
| Naudotas | I tūkstantmetis – XIII a. vid. | ||
| Žvalgytas | 1948, 1992, 1993 m. | ||
| Registro Nr. | u. k. 5241 / M2; AR423 / | ||
Naujosios Įpilties kalnas, vadinamas Alkos kalnu (valstybės saugoma kultūros vertybė: unikalus kodas - 5241, senas registro kodas - M2, senas kultūros paminklų sąrašo Nr. AR423) – alkakalnis šiaurės vakariniame Kretingos rajono savivaldybės teritorijos pakraštyje, Naujosios Įpilties kaime (Darbėnų seniūnija), kelio Darbėnai–Skuodas dešinėje pusėje, Įpilties upelio dešiniajame krante.
Alkakalnis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Įrengtas ties Įpilties (Juodupio) ir Alkupio upelių santaka stūksančioje natūralioje, moreninėje kalvoje, kurio ilgis šiaurės - pietų kryptimi 115 m, plotis – 60 m. Viršūnėje yra apie 35 m skersmens aikštelė, kurioje stovi medinė koplyčia, trejetas koplytėlių ir pora kryžių. Šiaurės rytinis šlaitas nuožulnus, terasuotas, kiti – statesni, iki 15 m aukščio. Pietrytinis šlaitas nukastas, papėdėje žiojėja žvyrduobės. Kalva apaugusi mišriu mišku.
Teritorijos plotas – 2,2 ha.
Į šiaurę nuo alkakalnio yra papėdės senovės gyvenvietė, kurios pakraštyje, kalno papėdėje stūkso vienkieminė sodyba. Į rytus nuo jos, kalvos šiaurės rytinėje papėdėje išliko senosios kaimo kapinės.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Ant kalno priešistoriniais laikais veikė pagonių šventykla – alkas. Pasakojama, kad joje buvęs apeiginis akmuo, vadinamas Aukuru, kuris sunaikintas XX a. pradžioje. Įvedus krikščionybę, ant kalno žmonės rinkdavosi gegužinių pamaldų, statė jame kryžius ir koplytėles, šalia kurių 1924 m. pastatyta koplyčia. Senosios ir Naujosios Įpilties gyventojai iki šiol renkasi Sekminių antrą dieną gegužinių pamaldų, gieda Marijos litaniją. Pamaldas veda iš Laukžemės, šiuo metu – Švetosios atvykstantis kunigas. Po pamaldų per Sekmines ant kalno vykdavo gegužinės.
Anksčiau žmonės rinkdavosi prie koplyčios pasimelsti ir sekmadieniais, o pašaukti į kariuomenę jaunuoliai, ant kalno dėdavo iš gėlių ir medžio šakelių nupintus vainikus.
Nuo seno vietos gyventojai, susirgę niežais ar kitomis nesunkiomis ligomis, ateidavo ant kalno apsižadėti nuo ligos, apeidavo keliais koplyčią, pasimelsdavo, paaukodavo pinigų.
1915 m. vokiečių kareiviai ant kalno pastatė trianguliacijos bokštą. Jį statant vienas kareivis nukritęs užsimušė ir čia pat buvo palaidotas. XX a. pirmoje pusėje kalvos pietinėje papėdėje pradėta kasti žvyrą, o 1967–1969 m. pietrytiniame šlaite veikė karjeras, kuriame buvo kasamas žvyras kelio Darbėnai–Skuodas atnaujinimui.
1948 m. kalną žvalgė Lietuvos mokslų akademijos Istorijos institutas (tyrimų vadovas Pranas Kulikauskas),[1] 1992 m. – Lietuvos kultūros paveldo mokslinis centras (tyrimų vadovas Vilnius Morkūnas),[2] 1993 m. – Vykintas Vaitkevičius.[3]
1972 m. alkakalnis paskelbtas respublikinės reikšmės archeologijos paminklu (AR423),[4] 1996 m. įrašytas į nekilnojamųjų kultūros vertybių registro mitologinių vietų sąrašą (M2), 2005 m. pripažintas valstybės saugoma kultūros vertybe.[5]
Padavimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Ant kalno senovės žemaičiai aukojo savo dievams aukas, o vaidilutės nuolat kūrendavo šventąją (amžinąją) ugnį.
- Ant kalno buvusi šventykla prasmego skradžiai žemę.
- Ant kalno naktimis dega užburti pinigai.
- Per sapnus žmonės buvo raginami statyti ant kalno bažnyčią, kurios statybai kalno viršuje buvusi užkasta skrynia pinigų. Tačiau velnias dalį pinigų perkėlė į kitą vietą, o likusių užteko tik koplyčios statybai.
- Vakarais arba sekmadieniais per Sumą praeiviai matydavo iš kalno išjojantį kareivių būrį.
- Rudenį ir pavasarį vėlų vakarą iš kalno išeidavusios liepsnelės, pavaikščiodavo Alkupio ir Įpilties (Juodupio) pakrantėmis ir grįždavo atgal;
- Kartą žmonės matė nuo kalno šlaito besiritantį ugnies kamuolį, kurio viduje buvo išsigimėlis.
- Sakoma, kad prie kalno senovėje buvęs šventasis miestas.
- Vėlyvą vakarą ir naktį praeiviai vengdavo eiti pro kalną, stengdavosi jį kuo toliau aplenkti.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Pranas Kulikauskas. 1948 m. Lietuvos TSR Mokslų akademijos Lietuvos istorijos instituto archeologinės ekspedicijos, įvykusios nuo 1948 m. liepos mėn. 20 d. iki rugpjūčio mėn. 26 d. dienoraštis (Kretingos aps., Telšių aps.). - Lietuvos istorijos instituto rankraštynas. - F. 1, b. 1. - L. 26
- ↑ Vilnius Morkūnas. 1992 m. Kretingos rajono žvalgomosios archeologinės ekspedicijos ataskaita. - Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka. - F. 28, ap. 1, b. 14
- ↑ Vykintas Vaitkevičius. Senosios Lietuvos šventvietės: Žemaitija. - Vilnius: Diemedis, 1998. - P. 85–86
- ↑ Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas. - Vilnius, 1973. - P. 135
- ↑ Kultūros vertybių registras: Kalnas vad. Alkos kalnu[neveikianti nuoroda]
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Valstybės archeologijos komisijos medžiaga. - B. 19. - L. 219–226 Archyvuota kopija 2016-03-05 iš Wayback Machine projekto.
- Valstybės archeologijos komisijos medžiaga. - B. 136. - L. 830 Archyvuota kopija 2016-03-05 iš Wayback Machine projekto.