Edvardas Stalmokas (1949)
Kitos reikšmės – Stalmokas.
| Edvardas Stalmokas (1949) | |
|---|---|
| |
| E. Stalmokas, 2020 m. | |
| Gimė | 1949 m. gegužės 12 d. Šiūpariai, dab. Klaipėdos raj. |
| Tautybė | lietuvis |
| Tėvas | Antanas Stalmokas |
| Motina | Magdalena Stalmokienė (Vitkutė) |
| Sutuoktinis (-ė) | Birutė |
| Vaikai | Renata, Robertas |
| Veikla | tautodailininkas |
| Sritis | tapyba |
| Alma mater | Klaipėdos universitetas |
Edvardas Tedevušas Stalmokas (g. 1949 d. Šiūparių k., dab. Klaipėdos raj.) – tautodailininkas, tapytojas peizažistas. Buvęs agronomas, seniūnas Kretingos rajono savivaldybėje.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Tėvas buvo baldžius, meistravo įvairiais ornamentais išraižytus stalus, komodas, spinteles. Edvardas iš 9 vaikų šeimoje gimė paskutinis. 1965 m. baigė Šnaukštų (Klaipėdos raj.) aštuonmetę mokyklą. 1966-1970 m. mokėsi agronomijos Klaipėdos žemės ūkio technikume. 2002 m. Klaipėdos universitete baigė verslo vadybą.
Po agronomijos mokslų pradėjo dirbti Kretingos rajono Laukžemės kolūkyje. Prasidėjus Lietuvos Atgimimui, Senojoje Įpiltyje buvo Piliakalnio kolūkio pirmininku. 1993-1997 m. vadovavo Darbėnų apylinkės (vėliau seniūnijos) agrarinei tarnybai.
1997-2015 m. dirbo Kretingos rajono Darbėnų seniūnu. Jam vadovaujant seniūnija pelnė Lietuvos bendruomeniškiausios seniūnijos nominaciją.[1] Už nuveiktus darbus ir bendruomenės telkimą tapo LNK socialinio projekto „Auksinė širdis“ laureatu, o ženklą 2012 m. jam įteikė į Darbėnus atvykęs žemės ūkio ministras.[2][3]
E. Stalmoko šeima: dukra Renata, sūnus Robertas, žmona Birutė, Senosios Įpilties kaimo bendruomenės pirmininkė.
Kūryba
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]E. Stalmokas pradėjo tapyti nuo 1976 m. paskatintas ir pamokytas žemiečio tautodailininko Kurto Skroblio (1936-2000). Meno paslapčių ketverius metus mokėsi Klaipėdos Žvejų kultūros rūmų dailės studijoje „Guboja“, kuriai vadovavo Aleksandras Ilginis (1937-2012). Ten lankydavosi ir uostamiesčio dailininkai, vykdavo kūrybos aptarimai, padėję įgyti daugiau kūrybinės patirties. Nuo 1976-ųjų surengė 15 personalinių parodų, nutapė per 500 paveikslų, kurie pasklido ne tik po Lietuvą, bet ir užsienį, papildė muziejų ir privačias kolekcijas. 1979 m. tapo Lietuvos tautodailininkų sąjungos Žemaitijos skyriaus nariu.
Labiausiai patinka tapyti peizažus, ypač žavisi tapytojų Ivano Šiškino, Aleksejaus Savrasovo, Isako Levitano, Antano Žmuidzinavičiaus, Kazio Šimonio kūriniais. Tapo dažniausiai žiemą, nes kitu metų laiku, gyvenant kaime, laukia daug neatidėliotinų darbų. E. Stalmokui teko tapyti ir pagal užsakymą, tačiau paprastai savo kūrinius retai parduoda.[4]
E. Stalmoko 70-mečio jubiliejaus proga 2019 m. Kretingos dvaro žiemos sode buvo surengta jo kūrinių paroda „Tėviškės spalvos“.[5] Ekspozicijoje buvo pristatyti trisdešimt penki darbai, daugiausiai peizažai, natiurmortai, be to, sukurti per tuos metus, kai išėjo į užtarnautą poilsį.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Paskutinę darbo dieną seniūnas skendo gėlėse. 2015-05-15, pajurionaujienos.com
- ↑ „Auksinė širdis“ – Edvardui Stalmokui. 2012-09-21, pajurionaujienos.com
- ↑ Pagerbė menininką, tarnaujantį ir kūrybos mūzai, ir visuomenei. 2019-05-21, pajurionaujienos.com
- ↑ Išėjus į pensiją tuštumos neatsirado – užpildė kūryba[neveikianti nuoroda]. 2019-07-01, ukininkopatarejas.lt
- ↑ Edvardo Tadevušo Stalmoko jubiliejinės parodos „Tėviškės spalvos“ atidarymas – 2019-05-17 Archyvuota kopija 2020-02-22 iš Wayback Machine projekto.. kretingosmuziejus.lt