Naugarduko pilis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Šiuolaikinis Pilies vaizdas: kairėje Skydinio bokšto likučiai, dešiniau – restauruojamas Bažnytinis bokštas, dar toliau matosi Naugarduko Kristaus Atsimainymo bažnyčios frontonas

Naugarduko pilis (brus. Наваградзкі замак) – gynybinis plytų mūro statinys dab. Baltarusijos teritorijoje, Naugarduko mieste. Buvo pradėtas statyti XIV a. Ldk Vytauto Didžiojo paliepimu, vėliau stiprinamas ir rekonstruojamas. LDK priklausiusi pilis sugriauta XVII a., mūsų laikus pasiekė dviejų bokštų griuvėsiai ir pamatų likučiai. Baltarusijoje neretai ji vadinama Mindaugo pilimi. Lietuvos istorikų nuomone (T.Baranausko ir kt.), žinių, kad Ldk Mindaugas yra gyvenęs ar iš viso buvo lankęsis Naugarduke, nėra – tai Motiejaus Strijkovskio XVI a. užrašytas neargumentuotas spėjimas interpretuojant legendas.[1]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kelias į miestelį iš šiaurinės pusės. Centrinėje dalyje matosi Naugarduko plynaukštė su išlikusiais Pilies dviem bokštais. (Jano Bulhako 1910 m. nuotrauka.)

Ant aukštai virš apylinkių iškilusios (316–317 m v. j. l.) Naugarduko plynaukštės gyventojai ėmė kurtis dar X amžiuje vakarinėje jos dalyje, kur susiformavo įtvirtinta gyvenvietė–papilys, dabar vadinama Mažąja pilimi. Rytinėje plynaukštės pusėje apatinis kultūrinis sluoksnis siekia XI a. antrąją pusę, šioje vietoje matomai ir buvo suręsta medinė Naugarduko pilis. 3,6 ha ploto plynaukštės teritorijoje XIII a. buvo iškastas galingas griovys, padalijęs ją į dvi dalis – Mažosios pilies ir Naugarduko pilies kalvas. Pastarąją kalvą juosė šešių metrų aukščio pylimai ir dešimties m gylio griovys šiaurinėje pusėje. Dar viena papėdės gyvenvietė (neįtvirtinta) nuo X a. pab.–XII a. pr. formavosi ant kiek tolėliau iškilusios 309–310 m v. j. l. aukščio kalvos, kur dabar stovi Šv. Boriso ir Šv. Glebo cerkvė.

Griovys tarp Mažosios pilies ir Naugarduko pilies kalvų

Naugarduką puldinėjo Aukso Ordos totoriai ir Kijevo Rusios kunigaikščiai. XIII a. antroje pusėje jį prie LDK prijungė Mindaugas. Valdovo vietininku buvo paskirtas jo sūnus Vaišelga, kuris atstatė ir sutvirtino medinę pilį. 1258, 1274 ir 1278 m. ją nesėkmingai puolė Aukso Ordos totorių kariuomenė, o 1314 m. pilis atlaikė kryžiuočių puolimą. Vokiečių ordino riteriai siekė užimti Naugarduką ir 1321, 1341 bei 1391 metais. Per 1394 m. puolimą miestiečiai padegė savo pilį ir priešpilį, o patys pasislėpė miške, tuo pačiu priversdami riterius pasukti atgal.

Po šių įvykių LDK valdovas Vytautas nusprendė medinės vietoje pradėti statyti mūrinę Naugarduko pilį. Ant buvusio keturkampio gynybinio statinio pamatų (12 m X 12 m) iškilo į viršų siaurėjantis 25 m aukščio penkiaaukštis bokštas, kurio išmatavimai pagrinde buvo kiek mažesni nei pamatų – 11,4 m X 11,4 m. Vadinamas Aukštuoju arba Skydiniu bokštas (brus. Шчытоўка) tarnavo kaip įvažiavimo vartai: iš Vilniaus pusės siauru tilteliu per griovį į piliavietę buvo galima tik per jį. Veikė pakeliamo tilto mechanizmas, sienose buvo išmūrytos šaudymo angos.

Kryžiuočiai Naugarduke XIV a. pab.: Skydinis bokštas jau išmūrytas, kiti Pilies statiniai dar mediniai (Viktoro Staščaniuko rekonstrukcinis pav.).

Cokolinėje dalyje išliko baltiškojo mūro (su vadinamomis „lietuviškomis“ didelių gabaritų molio plytomis) fragmentai, pirmajame aukšte matosi kryžminių skliautų likučiai, o nuo antrojo aukšto prasideda gotikinis mūras. Kieme stovėjo Pilies cerkvė, plane buvusi keturkampe, su nedidele pusapvalia apside rytinėje pusėje. Šioje šventovėje 1415 m. buvo sušauktas LDK stačiatikių vyskupų sinodas, įkūręs nepriklausomą Lietuvos stačiatikių bažnytinę provinciją ir išrinkęs pirmąjį jos metropolitą – bulgarų kilmės vyskupą Grigorijų Camblaką. Tuo pačiu metu Naugardukas virto galinga LDK gynybine tvirtove. 1408 m. čia įvyko slaptas Vytauto Didžiojo ir Jogailos pasitarimas dėl būsimo žygio į Kryžiuočių valstybę, užsibaigusiu Žalgirio mūšiu.

Piliavietės rytiniame kampe buvo išmūrytas triaukšis su pamatais 9 m X 9 m Bažnytinis bokštas (brus. Касьцельная вежа), tarp jo ir Skydinio bokšto – Pilies arba Kunigaikščių rūmai. Maždaug tuo pačiu laiku XIVXV a. iškilo ir kiti bokštai: pietinėje pusėje Mažųjų vartų (brus. Малая брама) su pamatais 8 m X 10 m, o vakarinėje dalyje – nedidelis su pamatais 7,7 m X 7,7 m Posado (brus. Пасадзкая вежа) bokštai. Visi bokštai buvo sujungti iki 2,6 m storio plytų mūro siena. Matyt, ant aukšto piliakalnio įsikūrusiems kariams buvo aktualus apsirūpinimo geriamuoju vandeniu klausimas, todėl pietinėje kalvos papėdėje prie šaltinio XV a. pr. atsirado Šulinio bokštas (brus. Калодзежная вежа), dengta galerija jungęsis su pilimi. Turbūt dėl didėjančios Krymo totorių antpuolio tikimybės (1505 m. ir 1506 m. jie pilį buvo apgulę, bet taip ir nepaėmė) XV a. pab – XVI a. pr. gynybiniai pajėgumai buvo toliau stiprinami. Šiaurės vakariniame kampe iškilo galingas, apačioje kvadratinis, o viršuje aštuonių kampų Sargybos bokštas (brus. вежа Дазорца). Pietinėje dalyje kelią į piliavietę ėmė saugoti Miesto bokštas–vartai (brus. Меская вежа–брама), mūrine siena sujungtas su Šulinio ir Mažųjų Vartų bokštais.

Miestelis XIX a. pab. Išlikę trys Pilies bokštai, iš kairės: Sargybos, Skydinis ir Bažnytinis, toliau Kristaus Atsimainymo bažnyčia. Kalva su kryžiais – Mindaugo kalnas (M. Rožanskio graviūra)

XVIXVII a. pilyje rinkdavosi Naugarduko pavieto bajorų seimeliai, veikė kalėjimas. 15811775 m. kas dveji metai Pilies cerkvėje vykdavo LDK Vyriausiojo tribunolo baltarusiškos sesijos. Tuo tarpu, gynybinė pilies reikšmė vis mažėjo. Per 1654–1667 m. ATR–Maskvos karą maskviečiai du kartus buvo užėmę pilį ir miestą. 1655 m. Naugarduką užkariavo Ivano Zolotorenko vadovaujami kazokai, o 1660 m. jau kiek suremontuotą pilį užgrobė kunigaikščio Ivano Chovanskio kariai. Dauguma bokštų buvo nugriauti, išrinktos plytos. Galiausiai 1706 m. Švedų tvano metu išlikę gynybiniai įrenginiai buvo susprogdinti. Po 1751 m. gaisro pilis savo reikšmę galutinai prarado.1802 m. Vilniaus generalgubernatorius L. Benigsenas įsakė pilies akmenis naudoti gatvių grindinių įrengimui. XIX a. piliavietė buvo paversta šiukšlynu, į ją iš miesto vežamos atliekos (visa pilies teritorija pasidengė dviejų metrų aukščio sluoksniu). 19091910 m. istoriko Tadeušo Korzono rūpesčiu išlikę bokštai pradėti konservuoti, tarpukaryje tuos darbus tęsė lenkų tyrinėtojai Ježis Riomeris, Stanislavas Lorentzas ir Romualdas Giurtleris. Po Antrojo pasaulinio karo archeologinius kasinėjimus vykdė Leningrado mokslininkai, vadovaujami Fridos Gurevič. 2011 m. ir 2013 m. Baltarusijos restauratoriai konservavo išlikusius bokštus, jie buvo kritikuojami dėl pernelyg šiuolaikinių medžiagų ir technikos taikymo darbų vykdymo metu.[2]

Naugarduko pilis klestėjimo laikotariu: vingiuotas kelias iš pietų pusės veda prie Miesto bokšto (Viktoro Staščaniuko rekonstrukcinis pav.).

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka

Wikimedia alt gold.svg

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedia alt gold.svg Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.