Naugarduko Kristaus Atsimainymo bažnyčia

Vaizdas iš išorės

Naugarduko Kristaus Atsimainymo bažnyčia (blrs. Наваградcкі Касьцёл Перамяненьня Гасподняга) – Romos katalikų bažnyčia Baltarusijos Naugarduke. Tai miesto parapijinė bažnyčia, todėl gyventojų ir vadinama šiuo vardu (blrs. Фарны касьцёл) arba Baltąja parapijine bažnyčia (pagal išorės sienų spalvą). Kadangi šventovę pastatė LDK didysis kunigaikštis Vytautas, tai parapijiečių kartais pavadinama ir Vytauto bažnyčia. Priklauso Gardino vyskupijos Naugarduko dekanatui.

Istorija

Bažnyčia (pastatas dešinėje) ir Naugarduko miestelis su išlikusiais Pilies bokštais XIX a. // Napoleono Ordos piešinys

Pagal padavimą Vytautas Didysis XIV a. pab. įkūrė bažnyčią buvusios stabmeldžių giraitės vietoje. Ji buvusi medinė, konsekruota Visų Šventųjų vardu. Vėliau pervadinta į Dievo kūno bažnyčią. 1719 m. pradėtas mūryti dabartinis pastatas, o 1723 m. Vilniaus vyskupas Motiejus Juozapas Ancuta bažnyčią pašventino, kiek vėliau Vilniaus vyskupas sufraganas Antonijus Juzefas Žulkovskis šventovei suteikė dabartinį vardą. Žymiai vėliau buvo pristatyta koplyčia.

Šioje bažnyčioje 1422 m. ATR valdovas Jogaila vedė jaunutę Sofiją Alšėniškę, iš šios santuokos prasidėjo Jogailaičių dinastija. Naugarduko kaštelionas Jonas Rudomina–Dusėtiškis kartu su savo vadovaujamais 720 raiteliais pasižymėjo Chotyno mūšyje, atlaikęs gausesnių turkų pajėgų puolimą. Pats buvo sužeistas, šiose kautynėse praradęs pusbrolį ir kitus bendražygius, sugrįžo į Naugarduką ir šioje bažnyčioje 1643 m. įrengė marmurinę lentą kovos draugų atminimui. 1799 m. šventovėje buvo krikštytas netoliese gimęs būsimas poetas Adomas Mickevičius.

XIX a. pr. interjeras stipriai nukentėjo nuo įsiveržusių Napoleono kareivių. 1823 m. padarytame inventoriaus aprašyme minimas sunykęs gontinis stogas, krentantis tinkas. Nuo prancūzų kariuomenės nukentėjęs altoriaus Kristaus Atsimainymo didžiulis paveikslas (spėjama tapytas Pranciškaus Smuglevičiaus) buvo nevykusiai suklijuotas ir, veikiamas drėgmės, subyrėjo į gabalus. Pastato sienų būklė taip pat buvo kritiška. Po 1831 m. sukilimo Rusijos caro valdžia šventovę uždarė ir gretima Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia tapo parapijine. Neprižiūrimas bažnytinis pastatas toliau nyko, 1906 m. buvo leista jį pradėti remontuoti, bet iki Pirmojo pasaulinio karo tai padaryti iki galo nesuskubta. Tik 1922 m. pabaigoje ji buvo galutinai atstatyta ir atšventinta. Parapija vėl atkelta iš Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios, kuri tuo metu tapo katedra. Raudonosios armijos įvedimas į Vakarų Baltarusija, vėliau prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas atnešė esminių permainų bažnyčiai ir parapijiečiams. 1943 m. hitlerininkai nubaudė mirtimi vienuolika seserų–nazariečių, jos buvo palaidotos prie bažnyčios, vėliau palaikai perkelti į šventovės vidų. 2000 m. vienuolės paskelbtos palaimintosiomis, prie buvusio kapo pastatyta stela.

Memorialinės lentos:

Naugarduko Dievo Motinos paveikslas

• 
  Įkūrėjo Vytauto Didžiojo garbei
• 
  Jogailos ir Sofijos Alšėniškės jungtuvių jubiliejui
• 
  Chotyno mūšyje kritusių karių atminimui
• 
  Adomo Mickevičiaus krikštui prisiminti

Architektūra

Šv. arkangelo Mykolo paveikslas

Pastatas vienanavis, skliautai cilindriniai, o dvejose koplyčiose - gotikiniai kryžminiai. Vienoje iš šoninių koplyčių esantis Naugarduko Dievo Motinos paveikslas laikomas stebuklingu, Adomo Mickevičiaus apdainuotas poemoje „Ponas Tadas“. Tai Naugarduko jėzuitų bažnyčioje kabojusio XVIII a. tapyto paveikslo kopija. Šis sunaikintoje domininkonų bažnyčioje kabojęs atvaizdas yra padengtas sidabriniu antdėklu, kurį fundavo Smolensko vaivada Adomas Motiejus Sakavičius. Kristaus Atsimainymo šventovėje yra dar vienas vertingas paveikslas, vaizduojantis miesto globėją Šv. arkangelą Mykolą.

Kitoje koplyčioje stovi Šv.Ekspedito skulptūra, kabo dvi atminimo lentos: konsekravimo ir Jono Rudominos Dusėtiškio kovos draugų. Mūšyje kritusių karių lenta menotyrininkų itin vertinama. Ji vaizduoja patį fundatorių, jo pusbrolį Jurgį ir kitus bendražygius: Veličką, Tališevskį, Bykovskį, Čudovskį, Mogilnickį, Vainą, Tiškevičių bei Osipovskį. Pastarieji devyni kariai akmenyje iškalti nukirstomis galvomis, su trykštančiu iš kaklo krauju. Šalia guli per Chotyno mūšį nukautų turkų kūnai.

Kiek asketiškai atrodanti barokinė šventovė pastatyta ant kalnelio, netoli pilies. Mūrinį fasadą puošia du bokšteliai, tarp jų patalpintas trikampis frontonas. Minint Jogailos ir Sofijos Alšėniškės jungtuvių 600 m. jubiliejų, prie bažnyčios pasodintas maumedis ir atidengtas atminimo akmuo. Šį įvykį primena ir memorialinė lenta ant išorinės sienos.

Literatūra

• Marija Matuškaitė. Išėjusiems atminti: laidosena ir kapų ženklinimas LDK. – Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2009
• Габрусь Т. Духоўныя абаронцы айчыны