Pereiti prie turinio

Mindaugo kalnas (Naugardukas)

Koordinatės: 53°36′01″š. pl. 25°50′07″r. ilg. / 53.600247°š. pl. 25.835173°r. ilg. / 53.600247; 25.835173
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

53°36′01″š. pl. 25°50′07″r. ilg. / 53.600247°š. pl. 25.835173°r. ilg. / 53.600247; 25.835173

Atminimo akmuo Mindaugo kalno papėdėje

Mindaugo kalnas (bltr. Гара Міндоўга) – Baltarusijoje, Gardino apskrityje, Naugarduko mieste, ties Pervomaisky skersg. ir Minskaja g. sankirta esantis kalnas (kalva). Pavadintas karaliaus Mindaugo vardu.

1993 m. liepos mėn. Mindaugo karūnavimo 740–mečio proga kalvos papėdėje pastatytas paminklinis atminimo akmuo. 1996 m. objektas įtrauktas į Valstybės istorijos ir kultūros paminklų sąrašą (kodas 412В000387).[1]

Galimomis Mindaugo karūnavimo vietomis, be Naugarduko, laikomos dar kelios – Vilnius, Kernavė, Latava. Naugarduko versija prigijo XIXXX a. istoriografijoje. Be pačių baltarusių, ja neabejojo ir kai kurie lietuvių istorikai (Konstantinas Jablonskis, Zenonas Ivinskis).[2]

Pagal vietos padavimą, XIII a. čia buvo palaidotas Lietuvos kunigaikštystės įkūrėjas kunigaikštis Mindaugas. Apie tai užsimenama 1795 m. lotyniškai išleistoje Lvove pirmoje monografijoje apie Naugarduką. Neilgai prieš mirtį nuo savo politinių priešų jis atsisakė katalikybės ir buvo palaidotas kalne (kurgane) pagal pagonių papročius.

Pagal kitą versiją, toks kalno pavadinimas galėjo atsirasti dėl to, kad ant šio kalno ir aplink jį galimai vyko Mindaugo karūnacija, kurios metu jis priėmė Romos popiežiaus Inocento IV karūną ir pirmojo bei vienintelio Lietuvos karaliaus titulą, nes, pasak metraščio, karūnacija vyko ne pilyje, o šalia jos. Ypatingą populiarumą legendai apie Mindaugo kalną pelnė iš Naugarduko kilęs poetas Adomas Mickevičius, tai ne kartą minėjęs savo kūriniuose.[3][4][5]

Maždaug nuo XVII a. pabaigos ant Mindaugo kalno įsikūrė miesto krikščionių kapinės. Daugelio akmeninių ir geležinių antkapinių paminklų, medinių kryžių vaizdai įamžinti pirmosios XX a. pusės nuotraukose. Šiose kapinėse nustota laidoti nuo XX a. pradžios. Seniausias išlikęs antkapis ant šio kalno datuojamas 1820 m.

Legendoje kalbama, kad kalno viršūnėje buvusi antkapinė marmuro plokštė su angeliško veido mergaitės atvaizdu. Čia buvusi palaidota gražuolė Kristi, kuri tapo prototipu daugeliui skulptūrų ir sieninių tapybos kūrinių Vilniaus bažnyčiose, kurių autorius buvo italų skulptorius Pjetras Pertis.

  • Дзяржаўны спіс гісторыка-культурных каштоўнасцей Рэспублікі Беларусь: [Даведнік] / Склад. В. Я. Абламскі, І. М. Чарняўскі, Ю. А. Барысюк — Мн.: БЕЛТА, 2009. — 684 с. — ISBN 978-985-6828-35-8