Frida Gurevič

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Frida Gurevič
rus. Фрида Давыдовна Гуревич
Gimė 1912 m. sausio 1 d.
Sankt Peterburgas
Mirė 1988 m. rugsėjo 8 d. (76 metai)
Ryga
Sutuoktinis (-ė) Vladimiras Revunenkovas
Veikla Rusijos archeologė
Organizacijos Materialinės kultūros istorijos institutas
Alma mater Leningrado Gerceno pedagoginis institutas

Frida Gurevič (rus. Фрида Давыдовна Гуревич; 1912 m. sausio 1 d. (senuoju stiliumi 1911 m. gruodžio 19 d.) Rygoje1988 m. rugsėjo 8 d. Sankt Peterburge) – Tarybų Rusijos archeologė, istorijos mokslų daktarė.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kilusi iš Preilių (Latvija) žydų amatininkų šeimos. Jos gimimo metu tėvas buvo išvykęs į Sankt Peterburgą mokytis batsiuvio amato. Kilo Pirmasis pasaulinis karas ir motina su dukra 1914 m. taip pat persikėlė gyventi į Rusijos imperijos sostinę. F. Gurevič 1929 m. baigė Penktąją nacionalinę žydų mokyklą Leningrade ir toliau studijavo istoriją šio miesto Gerceno pedagoginiame institute. Po baigimo 1932 m. kartu su vyru istoriku Vladimiru Revunenkovu pagal paskyrimą išvyko dirbti į Tomską. Ji dėstė Kalnakasybos institute, vėliau tęsė mokslus aspirantūroje. 1938 m. Materialinės kultūros istorijos institute Leningrade (toliau MKIIL) apgynė istorijos mokslų kandidato disertaciją apie „Saksų 1073–1075 m. sukilimą“.

Antrojo pasaulinio karo metais gyveno Totorijoje ir Uzbekistane. Pokaryje MKIIL archeologinių ekspedicijų sudėtyje darbavosi Leningrado srityje, o 19481961 m. su pertraukomis tyrė senprūsių ir jotvingių materialinį palikimą Lietuvoje ir buvusiuose RytprūsiuoseKaliningrado srityje (tame tarpe Galtgarbių, Kramavos ir Kaniavėlės piliakalnius, pilkapynus Viskiautuose, Medinave bei kt.). Nuo 1956 m. su pertraukomis vadovavo archeologiniams kasinėjimams Naugarduke (Baltarusijos TSR).

Virš 120 mokslinių publikacijų autorė. Didžiajai tarybinei enciklopedijai parašė straipsnius lietuviškomis temomis „Raginėnų kultūra“ ir „Piliakalnis“. Lenkų ir lietuvių išeivijos istorikų buvo kritikuota dėl paskelbtų išvadų politizavimo ir neobjektyvumo.

Darbų bibliografija (pasirinktinai)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]