Motiejus Pečiulionis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Motiejus Pečiulionis
Peciulioni.jpg
Gimė: 1888 m. sausio 31 d.
Ranciškė, Šventežerio valsčius
Mirė: 1960 m. sausio 26 d. (71 metai)
Ilguva, Šakių rajonas
Sutuoktinis(-ė): Konstancija Vaitiekūnaitė
Vaikai:

Tomas, Joana Eugenija

Veikla: karinis ir politinis veikėjas
Alma mater: Peterburgo universitetas

Motiejus Pečiulionis-Miškinis (1888 m. sausio 31 d. Randiškėje, Šventežerio valsčius1960 m. sausio 26 d. Ilguvoje, Šakių rajonas) – Lietuvos karinis ir politinis veikėjas, generolas leitenantas (1935 m.).[1] Vienintelis Lietuvoje buvo apdovanotas trimis Vyčio kryžiaus ordinais.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tėvui išvykus uždarbiauti į JAV, su motina apsigyveno pas dėdę, Rudaminos vargonininką J. Zubrį, kuris pramokė rašto, vėliau mokėsi Suvalkų gimnazijoje. 19081914 m. studijavo matematiką Peterburgo universitete. Nepriklausė jokiai politinei partijai, bet pažiūromis buvo artimas socialdemokratams, dalyvavo Lietuvos socialdemokratų partijos veikloje.[2]

Prasidėjus Pirmąjam pasauliniam karui savanoriu stojo į kariuomenę, tarnavo eiliniu. Dalyvavo kovose su vokiečiais ir austrais, kontūzytas. Už narsą ir sumanumą apdovanotas trimis ordinais ir Šv. Georgijaus medaliu. 1916 m. baigė artilerijos karo mokyklą.

Tarpukaris[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1918 m. grįžo į Lietuvą, dirbo laikraščio „Darbo balsas“ redakcijoje Vilniuje. 1919 m. vasario 1 d. paskirtas Lietuvos kariuomenės I-osios artilerijos baterijos vyr. karininku, 1919 m. birželio 2 d. Alytuje suformavo IV bateriją, kovojo bolševikų, lenkų, bermontininkų frontuose. 1919 m. suteiktas kapitono laipsnis. 1921 m. kovo 30 d. paskirtas 3-ojo artilerijos diviziono, o 1921 m. rugpjūčio 1 d. pulko vadu. 1922 m. pakeltas į majorus. 1922 m. vedė mokytoją Konstanciją Vaitiekūnaitę. Jiems gimė sūnus Tomas ir dukra Joana Eugenija.

1922–1924 m. mokėsi Fontenblo artilerijos mokykloje (École d’Artillerie de Fontainebleau). 1925 m. gegužės mėn. pulkininkas leitenantas. 1925 m. antrą kartą pasiųstas į Prancūziją tobulintis Paryžiaus aukštuosiuose artilerijos technikos kursuose. 1926 m. spalio 4 d. paskirtas Lietuvos kariuomenės Artilerijos tiekimo skyriaus viršininku. Iškart imasi iniciatyvos modernizuoti dar Nepriklausomybės kovų pradžioje Šančiuose įsteigtas Centrines kariuomenės dirbtuves, vėliau pavadintas Artilerijos dirbtuvėmis. 1929 m. lapkričio mėn. suteiktas artilerijos pulkininko laipsnis.

Nuo 1930 m. birželio 1 d. Generalinio štabo Ginklavimo valdybos viršininkas. Inicijavo modernios ginklų tyrimo laboratorijos Žaliakalnyje steigimą. 1935 m. gruodžio mėn. jo iniciatyva pradėta ginklų dirbtuvių statyba Linkaičiuose. Šios dirbtuvės buvo vienos moderniausių Europoje. 1940 m. jose dirbo 800 darbininkų, buvo gaminami šoviniai, pabūklų sviediniai, minos, granatos ir šaudmenų sprogstamoji medžiaga. Čia pagamintas sviedinys kainavo perpus pigiau, negu pirktas užsienyje.

1935 m. kovo 1 d. gavo brigados generolo laipsnį. Į atsargą išėjo 1936 m. sausio mėn., apsigyveno Kaune. Dirbo laikraščio „Lietuvos žinios“ redakcijoje, vėliau vadovavo Amerikos lietuvių prekybos bendrovės automobilių skyriui Kaune, 1938 m. stažavosi „Fordo“ gamyklose Detroite.

1939 m. persikėlė į Vilnių, dirbo Valstybinio banko inspektoriumi. Vokiečių okupacijos metais buvo Vilniaus aliejaus gamyklos direktorius. Prasidėjus vokiečių represijoms prieš Lietuvos inteligentiją, uždarius universitetus ir pradėjus jų dėstytojus vežti į koncentracijos stovyklas, 1943 m. lapkričio 23 d. įkurtas Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK), kuris organizavo pasipriešinimą okupantams. M. Pečiulionis paskirtas VLIK’o Vilniaus karinės apygardos vadu.

Sovietinė okupacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1944 m. liepos 7 d. Šiauliuose išleido direktyvą – Lietuvos karinėms pajėgoms tvarkingai trauktis su frontu, o jeigu rusų armijos nepavyktų sustabdyti – slėpti ginklus ir, perėjus į pogrindį, likti Lietuvoje. Pats Žemaitijoje vadovavo lietuvių daliniams, kovojusiems prieš bolševikus. Buvo vienintelis generolas, pokario metais nepasitraukęs iš Lietuvos, o tęsęs ginkluotą kovą su okupantais. 1944 m. išleido šeimą į Vakarus.

1944 m. rugpjūčio mėn. sudarytas Lietuvos gynimo komitetas, tačiau greitai daugelis jo narių buvo suimti. Gyveno turėdamas Jono Kaminsko dokumentus Kalvių kaime prie Veliuonos, vėliau – Valmantiškiuose, Tirmėnų kaime. 1945 m. lapkričio 30 d. suimtas ir žiauriai tardomas. 1946 m. NKVD karo tribunolas nuteisė 10-čiai metų lagerių ir penkeriems metams tremties, konfiskuojant turtą.

Išsekintas ilgų tardymo mėnesių po teismo įmestas į Lukiškių kalėjimą, kur buvo kalinamas su kriminaliniais nusikaltėliais. Vėliau buvo gydomas Macikų lagerio ligoninėje prie Šilutės. Po poros metų pasveikęs iš mirties lagerio vėl grąžinamas į Lukiškes. Iš ten per Maskvos Lubianką išvežtas į Komijos ir Mordovijos lagerius.

Į laisvę išėjo 1955 m. rudenį, iškalėjęs visą skirtą laiką, tačiau grįžti į tėvynę jam neleista. Iš tremties paleistas 1956 m. rugpjūčio mėn. Valdžia leido apsigyventi Statkiškių (Švenčionėlių rajonas) kaime. Praradęs sveikatą negalėjo dirbti sunkaus darbo, įdarbintas sargu. Pensija kaip buvusiam Lietuvos kariuomenės karininkui nebuvo mokama. Mirė Ilguvos invalidų prieglaudoje, palaidotas Kauno Panemunės kapinėse.

Laisvai kalbėjo lietuvių, rusų, lenkų, prancūzų kalbomis, skaitė dar ir anglų, vokiečių, latvių kalbomis.

Atminimo įamžinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Linkaičiuose veika Lietuvos kariuomenės generolo leitenanto Motiejaus Pečiulionio arsenalas.
  • 1995 m. Aleksoto mikrorajone Kazliškiuose jo vardu pavadinta gatvė.
  • 2004 m. kovo 10 d. Lietuvos kariuomenės arsenalui, atkurtam 1992 m., suteiktas generolo leitenanto Motiejaus Pečiulionio vardas.
  • 2008 m. gruodžio 19 d. minint 120-ąsias gimimo metines, Kauno centre prie namo (K. Donelaičio g. 75) atidengta memorialinė lenta (skulpt. Juozas Šlivinskas, archit. Kęstutis Linkus).[3]

Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Kęstutis Kasparas. Motiejus Pečiulionis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVII (On-Peri). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2010. 700 psl.
  2. http://www.lsds.lt/lt/pages,id.94
  3. http://atminimas.kvb.lt/asmenvardis.php?asm=PE%C8IULIONIS%20MOTIEJUS

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]