Ilguva
 | ||
|---|---|---|
  Ilguva |
||
| Koordinatės | 55°03′50″š. pl. 23°19′19″r. ilg. / 55.064°š. pl. 23.322°r. ilg.Koordinatės: 55°03′50″š. pl. 23°19′19″r. ilg. / 55.064°š. pl. 23.322°r. ilg. | |
| Apskritis |  Marijampolės apskritis
| |
| Savivaldybė |  Šakių rajono savivaldybė
| |
| Seniūnija | Kriūkų seniūnija | |
| Gyventojų skaičius | 159 (2011 m.) | |
 Vikiteka |
IlguvaVikiteka | |
| Istoriniai pavadinimai | lenk. Iłgów, Poniki[1] | |
Ilguva – kaimas Šakių rajono savivaldybės teritorijoje, kairiajame Nemuno krante, 5 km į vakarus nuo Kriūkų, Panemunių regioniniame parke. Kaimo pakraščiu teka Nemuno intakas Nyka. Seniūnaitijos centras.
Kaime yra Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia (nuo 1814 m.), biblioteka, Šakių rajono pensionatas, išlikęs Ilguvos dvaras.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vietovėje gyventa dar akmens amžiuje. Į pietvakarius nuo Ilguvos yra I tūkstantmečio – II tūkstantmečio pradžios Dulinčiškių piliakalnis, už jo Misiūnų piliakalnis, rytuose – Žuklijų piliakalnis ir kiti Panemunės piliakalniai, dauguma jų su gyvenvietėmis.
Iki XVIII a. kaimas vadinamas Panykiais, minimi nuo 1583 m. 1758 m. didžiulę valdą abipus Nemuno įgijo Medininkų katedros prelatas Talko-Grincevičius Ilguvietis (Ilgauskas), nuo kurio vardo kaimas pradėtas vadinti Ilguva. 1765 m. pastatyta medinė bažnyčia, kuri 1813 m. sudegė. Medinius dvaro rūmus XVIII a. pabaigoje pastatydino karaliaus Stanislovo Augusto dvaro šambelionas Jonas Grincevičius. Pastatas, atgręžtas į Nemuną stovi ant aukšto 80 m aukščio skardžio.
XIX a. veikė spirito varykla, malūnas, plytinė, kalkinė. 1818 m. įkurta mokykla, kurioje 1836–1939 m. mokytojavo Antanas Tatarė. Ilguvos savininkai broliai H. ir P. Grincevičiai rėmė 1863 m. sukilėlius, todėl Rusijos imperijos valdžios buvo suimti ir ištremti į Tobolsko guberniją. Dvare gyveno J. Talko–Hryncevičius. Nuo 1895 m. dvarą valdė E. Mlynarskis. XX a. pradžioje čia lankėsi ir kūrė Polis Kochanskis, Mykolas Elvyras Andriolis, Ignacas Paderevskis, Ferdinandas Ruščicas, Karolis Šimanovskis, Stasys Šimkus, Stefanas Žeromskis, po 1918 m. – Juozapas Albinas Herbačiauskas, Kazys Šimonis. Dvare vyko koncertai, buvo sukaupta apie 1000 m. knygų biblioteka. 1918 m. Ilguvoje įsteigta mokykla, parduotuvė, vėliau paštas.
1919 m. buvo valsčiaus centras. 1940 m. prijungti Tvirbūtai, minimi nuo 1537 m. Iki 1922 m. buvo Ilguvos dvaro palivarkas. Po Antrojo pasaulinio karo Ilguvos apylinkėse veikė Tauro apygardos Lietuvos partizanai.[3]
| Administracinis-teritorinis pavaldumas | |
|---|---|
| 1919–1922 m. | Ilguvos valsčiaus centras |
| 1922–1950 m. | Paežerėlių valsčius, Šakių apskritis |
| 1950–1995 m. | Kriūkų apylinkė, Šakių rajonas |
| nuo 1995 m. | Kriūkų seniūnija, Šakių rajono savivaldybė |
Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Medinė Ilguvos Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia, pastatyta 1814 m. ir varpinė. Bažnyčioje yra vertingas paveikslas Marija su Kūdikiu (dailininkas Mykolas Elvyras Andriolis).
- XVIII a. pabaigos dvaro sodybos pastatai – liaudiškojo klasicizmo stiliaus rūmai, kumetynas, kluonas, oficina, arklidės ir kiti.
Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
 | |||||||||||
| 1827 m. | 1881 m. | 1888 m.[4] | 1923 m.sur.[5] | 1959 m.sur.[6] | 1979 m.sur.[7] | 1985 m.[8] | 1989 m.sur.[9] | 2001 m.sur.[10] | 2011 m.sur.[11] | ||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 219 | 102 | 102 | 122 | 336 | 284 | 145 | 228 | 198 | 159 | ||
| |||||||||||
Žymūs žmonės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kaime gimė:
- Jonas Kriaučiūnas (1864–1941), (Bundzuose), spaudos darbuotojas, visuomenės veikėjas.
- Julijonas Talko-Grincevičius (1850–1936), antropologas.
Ilguvos dvaro Misiūnų palivarke gyveno iki 1941 m. birželio 14 d. suėmimo ir išgabenimo į nelaisvę Lietuvos valstybės veikėjas Stasys Šilingas (1885–1962 m., perlaidotas iš Kelmės į Ilguvos kapines), Lietuvos laisvės armijos vadas generolas Motiejus Pečiulionis.
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Ilguva amžininkų atsiminimuose / Aleksandras Wiktoras Bohatkiewiczius (sud. Albinas Vaičiūnas). – V.: Vilniaus universiteto leidykla, 2004. – 84 p. – ISBN 9986-19-659-0
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Iłgów. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. III (Haag — Kępy). Warszawa, 1882, 266 psl. (lenk.)
- ↑ Lietuvos vietovardžiai (VLKK, 2010 m.)
- ↑ Albinas Vaičiūnas. Ilguva. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 772 psl.
- ↑ Списки населенныхъ мѣстъ Сувалкской губерніи: как матеріалъ для историко-этнографической географіи края. Собралъ Э. А. Вольтеръ. Санктпетербургъ, 1901.
- ↑ Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
- ↑ Ilguva. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 1 (A–J). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1966, 640 psl.
- ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
- ↑ Albinas Vaičiūnas. Ilguva. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. 48 psl.
- ↑ Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
- ↑ Marijampolės apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
- ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013.
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Ilguva. Mūsų Lietuva, T. 3. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1966. – 320 psl.
- Istorija Archyvuota kopija 2005-11-02 iš Wayback Machine projekto.