Ilguva

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Portal.svg
Ilguva
Ilguvos dvaro rumai.jpg
Ilguvos dvaras

Ilguva
Koordinatės 55°03′50″š. pl. 23°19′19″r. ilg. / 55.064°š. pl. 23.322°r. ilg. / 55.064; 23.322 (Ilguva)Koordinatės: 55°03′50″š. pl. 23°19′19″r. ilg. / 55.064°š. pl. 23.322°r. ilg. / 55.064; 23.322 (Ilguva)
Apskritis Marijampolės apskrities vėliava Marijampolės apskritis
Savivaldybė Šakių rajono savivaldybė
Seniūnija Kriūkų seniūnija
Gyventojų skaičius 159 (2011 m.)
Commons-logo.svg Vikiteka: IlguvaVikiteka
Vietovardžio kirčiavimas
(3a kirčiuotė)[1]
Vardininkas: Ilguvà
Kilmininkas: Ilguvõs
Naudininkas: Ìlguvai
Galininkas: Ìlguvą
Įnagininkas: Ìlguva
Vietininkas: Ilguvojè

Ilguva – kaimas Šakių rajono savivaldybės teritorijoje, kairiajame Nemuno krante, 5 km į vakarus nuo Kriūkų, Panemunių regioniniame parke. Kaimo pakraščiu teka Nemuno intakas Nyka. Seniūnaitijos centras.

Kaime yra Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia (nuo 1814 m.), biblioteka, Šakių rajono pensionatas, išlikęs Ilguvos dvaras.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vietovėje gyventa dar akmens amžiuje. Į pietvakarius nuo Ilguvos yra I tūkstantmečio – II tūkstantmečio pradžios Dulinčiškių piliakalnis, už jo Misiūnų piliakalnis, rytuose – Žuklijų piliakalnis ir kiti Panemunės piliakalniai, dauguma jų su gyvenvietėmis.

Iki XVIII a. kaimas vadinamas Panykiais, minimi nuo 1583 m. 1758 m. didžiulę valdą abipus Nemuno įgijo Medininkų katedros prelatas Talko-Grincevičius Ilguvietis (Ilgauskas), nuo kurio vardo kaimas pradėtas vadinti Ilguva. 1765 m. pastatyta medinė bažnyčia, kuri 1813 m. sudegė. Medinius dvaro rūmus XVIII a. pabaigoje pastatydino karaliaus Stanislovo Augusto dvaro šambelionas Jonas Grincevičius. Pastatas, atgręžtas į Nemuną stovi ant aukšto 80 m aukščio skardžio.

XIX a. veikė spirito varykla, malūnas, plytinė, kalkinė. 1818 m. įkurta mokykla, kurioje 18361939 m. mokytojavo Antanas Tatarė. Ilguvos savininkai broliai H. ir P. Grincevičiai rėmė 1863 m. sukilėlius, todėl Rusijos imperijos valdžios buvo suimti ir ištremti į Tobolsko guberniją. Dvare gyveno J. Talko–Hryncevičius. Nuo 1895 m. dvarą valdė E. Mlynarskis. XX a. pradžioje čia lankėsi ir kūrė Polis Kochanskis, Mykolas Elvyras Andriolis, Ignacas Paderevskis, Ferdinandas Ruščicas, Karolis Šimanovskis, Stasys Šimkus, Stefanas Žeromskis, po 1918 m. – Juozapas Albinas Herbačiauskas, Kazys Šimonis. Dvare vyko koncertai, buvo sukaupta apie 1000 m. knygų biblioteka. 1918 m. Ilguvoje įsteigta mokykla, parduotuvė, vėliau paštas.

1919 m. buvo valsčiaus centras. 1940 m. prijungti Tvirbūtai, minimi nuo 1537 m. Iki 1922 m. buvo Ilguvos dvaro palivarkas. Po Antrojo pasaulinio karo Ilguvos apylinkėse veikė Tauro apygardos Lietuvos partizanai.[2]

Administracinis-teritorinis pavaldumas
19191922 m. Ilguvos valsčiaus centras
19221950 m. Paežerėlių valsčius, Šakių apskritis
19501995 m. Kriūkų apylinkė, Šakių rajonas
nuo 1995 m. Kriūkų seniūnija, Šakių rajono savivaldybė


Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

P sociology.svg
P sociology.svg
Demografinė raida tarp 1827 m. ir 2011 m.
1827 m. 1881 m. 1923 m.sur. 1959 m.sur.[3] 1979 m.sur. 1985 m.[4] 1989 m.sur. 2001 m.sur. 2011 m.sur.
219 102 122 336 284 145 228 198 159


Žymūs žmonės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kaime gimė:

Ilguvos invalidų senelių prieglaudoje mirė Lietuvos valstybės veikėjas Stasys Šilingas (1885–1962 m., palaidotas Ilguvos kapinėse), Lietuvos laisvės armijos vadas generolas Motiejus Pečiulionis.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lietuvos vietovardžiai (VLKK, 2010 m.)
  2. Albinas Vaičiūnas. Ilguva. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 772 psl.
  3. Ilguva. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 1 (A–J). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1966, 640 psl.
  4. Albinas Vaičiūnas. Ilguva. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. 48 psl.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Ilguva. Mūsų Lietuva, T. 3. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1966. – 320 psl.
  • Istorija