Ilguva
| Ilguva | ||
|---|---|---|
  Ilguva |
||
| 55°03′47″š. pl. 23°19′26″r. ilg. / 55.063°š. pl. 23.324°r. ilg. | ||
| Apskritis |  Marijampolės apskritis
| |
| Savivaldybė |  Šakių rajono savivaldybė
| |
| Seniūnija | Kriūkų seniūnija | |
| Gyventojų | 139 | |
 Vikiteka |
Ilguva | |
| Istoriniai pavadinimai | lenk. Iłgów, Poniki | |
Ilguva – kaimas Šakių rajono savivaldybėje, kairiajame Nemuno krante, 5 km į vakarus nuo Kriūkų, Panemunių regioniniame parke. Kaimo pakraščiu teka Nemuno intakas Nyka. Seniūnaitijos centras. Stovi Ilguvos Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia (nuo 1814 m., yra vertingas paveikslas „Marija su Kūdikiu“, dailininkas Mykolas Elvyras Andriolis) ir varpinė. Veikia civilinės Ilguvos kapinės, biblioteka, Ilguvos socialinės globos namai. Išlikęs Ilguvos dvaras – XVIII a. pabaigos dvaro sodybos pastatai – liaudiškojo klasicizmo stiliaus rūmai, kumetynas, kluonas, oficina, arklidės. Auga saugomas Ilguvos ąžuolas.
Etimologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Iki XVIII a. kaimas vadinamas Panykiais, kurie minimi nuo 1583 m. Panykiai buvo vandenvardinis vietovardis, kilęs nuo Nykos upelio.[2] 1758 m. didžiulę valdą abipus Nemuno įgijo Medininkų katedros prelatas V. Talkas-Grincevičius Ilguvietis (Viktoras Grincevičius-Ilgauskas), nuo kurio vardo kaimas pradėtas vadinti Ilguva (dvarininkinis vietovardis).[3] Tačiau kai kurie šaltiniai nurodo, kad dvarininkas, pagal kurį Ilguva pavadinta, buvo dar 1640 m. žemaičių bajoras Liudvikas Talko-Ilgovskis-Grincevičius.[4][5]
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vietovėje gyventa dar akmens amžiuje. Į pietvakarius nuo Ilguvos yra I tūkstantmečio – II tūkstantmečio pradžios Dulinčiškių piliakalnis, už jo Misiūnų piliakalnis, rytuose – Žuklijų piliakalnis ir kiti Panemunės piliakalniai, dauguma jų su gyvenvietėmis.
Nuo 1583 m. minimi Panykiai, XVIII a. pervadinti Ilguva. 1765 m. pastatyta medinė bažnyčia, kuri 1813 m. sudegė. Medinius dvaro rūmus XVIII a. pabaigoje pastatydino karaliaus Stanislovo Augusto dvaro šambelionas Jonas Grincevičius. Pastatas atgręžtas į Nemuną stovi ant aukšto 80 m aukščio skardžio.
XIX a. veikė spirito varykla, malūnas, plytinė, kalkinė. 1818 m. įkurta mokykla, kurioje 1836–1939 m. mokytojavo Antanas Tatarė. Ilguvos savininkai broliai H. ir P. Grincevičiai rėmė 1863 m. sukilėlius, todėl Rusijos imperijos valdžios buvo suimti ir ištremti į Tobolsko guberniją. Dvare gyveno J. Talkas-Hryncevičius. Nuo 1895 m. dvarą valdė E. Mlynarskis. XX a. pradžioje čia lankėsi ir kūrė Polis Kochanskis, Mykolas Elvyras Andriolis, Ignacas Paderevskis, Ferdinandas Ruščicas, Karolis Šimanovskis, Stasys Šimkus, Stefanas Žeromskis, po 1918 m. – Juozapas Albinas Herbačiauskas, Kazys Šimonis. Dvare vyko koncertai, buvo sukaupta apie 1000 m. knygų biblioteka. 1918 m. Ilguvoje įsteigta mokykla, parduotuvė, vėliau paštas.
Po II pasaulinio karo Ilguvos apylinkėse veikė Tauro apygardos Lietuvos partizanai.[6] Buvusiame dvare sovietmečiu įrengti Ilguvos invalidų namai.
2021 m. kelias į bažnytkaimį išasfaltuotas.[7]
| Administracinis-teritorinis pavaldumas | ||
|---|---|---|
| XIX a. | Paežerėlių valsčius | Naumiesčio apskritis |
| 1919–1922 m. | Ilguvos valsčiaus centras | Šakių apskritis |
| 1922–1950 m. | Paežerėlių valsčius | |
| 1950–1963 m. | Ilguvos apylinkė (1950–1954 m. jos centras) | Šakių rajonas |
| 1963–1995 m. | Kriūkų apylinkė | |
| 1995– | Kriūkų seniūnija | Šakių rajono savivaldybė |
Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
 | |||||||
| 1827 m. | 1881 m. | 1888 m.[8] | 1923 m.sur.[9] | 1959 m.sur.[10] | 1979 m.sur.[11] | ||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 219 | 102 | 102 | 122 | 336 | 284 | ||
| 1985 m.[12] | 1989 m.sur.[13] | 2001 m.sur.[14] | 2011 m.sur.[15] | 2021 m.sur.[16] | - | ||
| 145 | 228 | 198 | 159 | 139 | - | ||
| |||||||
Žymūs žmonės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kaime gimė:
- Jonas Kriaučiūnas (1864–1941), spaudos darbuotojas, visuomenės veikėjas.
- Julijonas Talko-Grincevičius (1850–1936), antropologas.
Ilguvos dvaro Misiūnų palivarke gyveno iki 1941 m. birželio 14 d. suėmimo ir išgabenimo į nelaisvę Lietuvos valstybės veikėjas Stasys Šilingas (1885–1962, perlaidotas iš Kelmės į Ilguvos kapines), Lietuvos laisvės armijos vadas generolas Motiejus Pečiulionis.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
- ↑ Ingrida Semaškaitė. „Lietuvos dvarai“. Enciklopedinis žinynas. – Vilnius, „Algimantas“, 2010. // psl. 138
- ↑ Giedrė Jankevičiūtė. Lietuva (vadovas). – Vilnius, R. Paknio leidykla, 2006. // psl. 367.
- ↑ Kęstutis Vaškelis. Turisto atlasas. – Vilnius, Mintis, 1994. // psl. 237
- ↑ Iłgów. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. III (Haag — Kępy). Warszawa, 1882, 266 psl. (lenk.)
- ↑ Albinas Vaičiūnas. Ilguva. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 772 psl.
- ↑ Kelias į Ilguvą nebus nei dulkėtas, nei duobėtas drg.lt
- ↑ Списки населенныхъ мѣстъ Сувалкской губерніи: как матеріалъ для историко-этнографической географіи края. Собралъ Э. А. Вольтеръ. Санктпетербургъ, 1901. (Archive.org nuoroda)
- ↑ Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
- ↑ Ilguva. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 1 (A–J). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1966, 640 psl.
- ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
- ↑ Albinas Vaičiūnas. Ilguva. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. // psl. 48
- ↑ Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
- ↑ Marijampolės apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
- ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
- ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Ilguva. Mūsų Lietuva, T. 3. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1966. – 320 psl.
- Ilguva amžininkų atsiminimuose / Aleksandras Wiktoras Bohatkiewiczius (sud. Albinas Vaičiūnas). – V.: Vilniaus universiteto leidykla, 2004. – 84 p. – ISBN 9986-19-659-0
- Istorija Archyvuota kopija 2005-11-02 iš Wayback Machine projekto.