Motiejus Korvinas
| Motiejus Korvinas | |
|---|---|
| Vengrijos ir Kroatijos karalius | |
| |
| Gimė | 1443 m. vasario 24 d. Kolosvaras, Vengrijos karalystė (dabar Klužas-Napoka) |
| Mirė | 1490 m. balandžio 6 d. (47 metai) Viena, Austrijos arkhercogystė |
| Tėvas | Jonas Hunjadis |
| Motina | Elizabet Silagi |
| Sutuoktinis (-ė) | Elžbieta Celietė |
| Vaikai | Jonas Korvinas (nesantuokinis) |
| Vengrijos ir Kroatijos karalius | |
| Ėjo pareigas | 1469 m. – 1490 m. |
| Ankstesnis | Ladislovas V |
| Vėlesnis | Vladislovas II Vengras |
| Bohemijos karalius (ginčytina) | |
| Ėjo pareigas | 1469 m. – 1490 m. |
| Ankstesnis | Jurgis Podiebradietis |
| Vėlesnis | Vladislovas II Vengras |
| Parašas | |
| |
Motiejus Korvinas arba Motiejus I (veng. Hunyadi Mátyás, rumun. Matia/Matei Corvin, kroat. Matija/Matijaš Korvin, svk. Matej Korvín, ček. Matyáš Korvín, g. 1443 m. vasario 23 d. – 1490 m. balandžio 6 d.) – Vengrijos ir Kroatijos karalius nuo 1458 iki 1490 m.
Po keleto karinių kampanijų 1469 m. buvo išrinktas ir Čekijos karaliumi, o 1487 m. įgijo Austrijos kunigaikščio titulą. Vengrijos regento Jono Hunjadžio (m. 1456 m.) sūnus. 1457 m. Motiejus buvo įkalintas kartu su vyresniuoju broliu Ladislovu Hunjadžiu karaliaus Vladislovo Pomirtinio įsakymu. Ladislovui Hunjadžiui buvo įvykdyta mirties bausmė, sukėlusi maištą ir privertusi karalių Vladislovą bėgti iš Vengrijos. Karaliui netikėtai mirus, Motiejaus dėdė Michaelas Silagis įtikino dvarininkiją 1458 m. sausio 24 d. vienbalsiai paskelbti 14-metį Motiejų karaliumi. Neilgai trukus jis pradėjo valdyti padedamas dėdės ir per dvi savaites perėmė veiksmingą vyriausybės kontrolę.
Būdamas karaliumi Motiejus kariavo prieš čekų samdinius, kurie dominavo Aukštutinėje Vengrijoje (šiandien Slovakijos ir Šiaurės Vengrijos dalyse) ir prieš Šventosios Romos imperatorių Frydrichą III, kuris laikė Vengriją pavaldžia sau. Šiuo laikotarpiu Osmanų imperija užkariavo Serbiją ir Bosniją, nutraukdama buferinių valstybių zoną prie pietinių Vengrijos Karalystės sienų. 1463 m. Motiejus pasirašė taikos sutartį su Frydrichu III, pripažindamas imperatoriaus teisę tapti Vengrijos karaliumi. Imperatorius grąžino Vengrijos šventąją karūną, kuria Motiejus buvo karūnuotas 1464 m. balandžio 29 d. Tais pačiais metais Motiejus įsiveržė į neseniai osmanų okupuotas teritorijas ir užgrobė tvirtoves Bosnijoje. Tačiau supratęs, kad negali tikėtis didelės krikščionių jėgų pagalbos ir atsisakė savo antiosmaninės politikos.
Motiejus įvedė naujus mokesčius, neretai labai didelius. Šios priemonės sukėlė maištą Transilvanijoje 1467 m., tačiau sukilėliai buvo sumušti. Kitais metais Motiejus paskelbė karą Jurgiui Podiebradiečiui, husitų Bohemijos karaliui, ir užkariavo Moraviją, Sileziją ir Lusatiją. Pačios Bohemijos užimti nesugebėjo. Katalikų dvarininkija 1469 m. gegužės 3 d. paskelbė jį Bohemijos karaliumi, tačiau husitų valdovai atsisakė jam nusileisti net po to, kai 1471 m. mirė jų vadas Jurgis Podiebradietis. Vietoje to jie išrinko Vladislovą Jogailą, vyriausią Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero IV sūnų. Grupė Vengrijos prelatų ir didikų pasiūlė sostą jaunesniajam Vladislovo broliui Kazimierui, tačiau Motiejus įveikė jų maištą. 1474 m. pabaigoje sumušęs Kazimiero IV ir Vladislovo kariuomenę Breslaujoje Silezijoje (dabar Vroclavas Lenkijoje), Motiejus atsisuko prieš osmanus, nusiaubusius rytines Vengrijos dalis. Jis pasiuntė pastiprinimą Steponui Didžiajam, Moldavijos kunigaikščiui, kad Steponas atremtų eilę Osmanų invazijų 1470 m. pab. 1476 m. Motiejus apgulė ir užėmė Šabacą, svarbią Osmanų pasienio tvirtovę. 1478 m. sudarė taikos sutartį su Vladislovu Jogailaičiu ir pasidalino Bohemijos karūnos žemėmis. Motiejus kariavo prieš imperatorių Frydrichą ir 1482–1487 m. užėmė Žemutinę Austriją.
Motiejus įsteigė vieną iš pirmųjų profesionalių nuolatinių viduramžių Europos armijų (Vengrijos juodąją armiją), reformavo teisingumo sistemą, sumažino baronų galią ir skatino talentingus jaunuolius siekti karjeros pagal jų gebėjimus, o ne socialinę kilmę. Motiejus globojo meną ir mokslą. Jo karališkoji biblioteka Bibliotheca Corviniana buvo viena didžiausių knygų kolekcijų Europoje. Su jo globa Vengrija tapo pirmąja šalimi, kuri iš Italijos priėmė Renesansą. Išlieka populiarus vengrų ir slovakų liaudies pasakų herojus – jose vadinamas Motiejumi Teisinguoju ir dažniausiai pasirodo persirengęs tarp savo valdinių[1].
Vaikystėje Motiejus mokėsi daugybės kalbų ir skaitė klasikinę literatūrą, ypač karinius traktatus. [2] Neabejotina, kad suaugęs mokėjo vengrų, lotynų, italų, lenkų, čekų ir vokiečių kalbas. [2] [3]
Palikimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pasak Markuso Tanerio, savo valdymo pabaigoje Motiejus valdė „Europos supervalstybę“.[4] Kita vertus, jo užkariautos teritorijos buvo prarastos praėjus vos keliems mėnesiams nuo jo mirties.[5] Breslaujos miestiečiai netrukus nužudė jo kapitoną Heincą Dompnigą.[6] Imperatoriaus valdžia Vienoje ir Vienos Noištate buvo atkurta nesulaukus pasipriešinimo.[3]
Po karaliaus mirties dėl karūnos kovojo įvairūs pretendentai – Jonas Korvinas, Romėnų Maksimilijonas, Vladislovas Jogailaitis ir pastarojo jaunesnysis brolis Jonas Albrechtas.[7][8] Vladislovas Jogailaitis kovą laimėjo, nes baronai jį laikė silpnu valdovu ir jis sulaukė turtingos Motiejaus našlės paramos, kai pažadėjo ją vesti.[7][8] Vladislovas buvo išrinktas karaliumi po to, kai pažadėjo panaikinti visas Motiejaus įvestas „žalingas naujoves“, ypač didelius mokesčius.[9] Tačiau po to Vladislovas II Jogailaitis negalėjo išlaikyti Juodosios armijos, o užmokesčio negaunantys samdiniai ėmė plėšikauti kaimuose.[7] Karališkosios pajėgos, vadovaujamos Pauliaus Kinisio, 1492 m. juos įveikė prie Savos upės.[7] [10]
Motiejaus karų ir ištaigingo karaliaus dvaro našta sunkiausiai slėgė valstiečių pečius, kurie mokėjo ne mažiau kaip 85 % mokesčių.[11][9] Dubniko kronikoje, parašytoje rytų Vengrijoje 1479 m., rašoma, kad „našlės ir našlaitės“ keikė karalių už didelius mokesčius.[2] Kita vertus, pasakojimai apie „Motiejų Teisingąjį“, kuris persirengęs klajojo po visą savo karalystę, siekdamas teisingumo savo pavaldiniams, išplito dar valdant Motiejui.[12] Posakis „Mirus Motiejui prarastas teisingumas“ išplito netrukus po karaliaus Motiejaus mirties, taip atspindinti didesnę neteisybę paprastų žmonių atžvilgiu valdant šio įpėdiniams.[9] [7]
Korvino bibliotekos garbei vienas universitetas Budapešte vadinamas Korvino universitetu.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ „Stanislav Klíma: Povesti zo Slovenska (Kráľ Matej a bača) – elektronická knižnica“.
- ↑ 2,0 2,1 2,2 Kubinyi 2008.
- ↑ 3,0 3,1 Tanner 2009.
- ↑ Tanner 2009, p. xi.
- ↑ Tanner 2009, p. xv.
- ↑ Kubinyi 2008, p. 102.
- ↑ 7,0 7,1 7,2 7,3 7,4 Cartledge 2011.
- ↑ 8,0 8,1 Engel 2001.
- ↑ 9,0 9,1 9,2 Bak 1994.
- ↑ Teke 1981.
- ↑ Cartledge 2011, pp. 66–67.
- ↑ Kubinyi 2008, pp. 174–175.
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Bak, János (1994). „The Late Medieval period (1382–1526)“. In Sugar, Peter F.; Hanák, Péter; Frank, Tibor (eds.). A History of Hungary. Indiana University Press. pp. 54–82. ISBN 0-253-20867-X.
- Cartledge, Bryan (2011). The Will to Survive: A History of Hungary. C. Hurst & Co. ISBN 978-1-84904-112-6.
- Engel, Pál (2001). The Realm of St Stephen: A History of Medieval Hungary, 895–1526. I.B. Tauris Publishers. ISBN 1-86064-061-3.
- Kubinyi, András (2008). Matthias Rex. Balassi Kiadó. ISBN 978-963-506-767-1.
- Tanner, Marcus (2009). The Raven King: Matthias Corvinus and the Fate of his Lost Library. Yale University Press. ISBN 978-0-300-15828-1.
- Teke, Zsuzsa (1981). „A középkori magyar állam virágzása és bukása, 1301–1526: 1458–1490 [Flourishing and Fall of Medieval Hungary, 1301–1526: 1458–1490]“. In Solymosi, László (red.). Magyarország történeti kronológiája, I: a kezdetektől 1526-ig [Historical Chronology of Hungary, Volume I: From the Beginning to 1526] (vengrų). Akadémiai Kiadó. pp. 79–187. ISBN 963-05-2661-1.