Mokytojų seminarija

Mokytojų seminarija – speciali vidurinė mokykla, rengianti pradinių ir vidurinių mokyklų mokytojus. Kai kuriose šalyse (Prancūzija, Ispanija) vadinama normaline mokykla.

Istorija

XVIII a. mokytojų seminarijos įsteigtos Vokietijoje (pirmąją įsteigė A. H. Frankė). 1811 m. rugpjūčio 5 d. įsteigta Karalienės mokytojų seminarija, vienintelė specialioji vidurinė mokykla, rengusi pedagogus Mažosios Lietuvos mokykloms. Joje dėstyta ir lietuvių kalba.

Rusijoje pirmoji mokytojų seminarija atidaryta 1779 m. prie Maskvos universiteto. Ji rengė mokytojus Maskvos ir Kazanės gimnazijoms ir pensionams. XIX a. pabaigoje pagal K. Ušinskio projektą pradėtos steigti mokytojų seminarijos liaudies mokyklų mokytojams rengti. Į jas buvo priimami baigę dvimetę pradžios mokyklą ir išlaikę egzaminus. Po 1917 m. Spalio perversmo mokytojų seminarijos pertvarkytos į trimečius pedagogikos technikumus ir pedagogikos mokyklas.

Lietuvoje

Mokytojų seminarija įsikūrė Jėzuitų rūmuose dabartinio Vingio parko teritorijoje (Marcelis Januškevičius, 1836 m.)

Lietuvoje pirmąją mokytojų seminariją vyskupo Masalskio siūlymu 1775 m. balandžio 1 d. Vilniuje įsteigė Edukacinė komisija. Mokytojų seminarija buvo skirta parapinių mokyklų mokytojams pasauliečiams rengti. Buvo mokoma katekizmo, skaityti, rašyti, sąskaitybos, žemės matavimo ir žemdirbystės pagrindų, bažnytinių giesmių ir muzikos, kad kartu galėtų būti ir vargonininkais. Mokslas truko 2–3 metus. 1775 m. mokėsi 16, 1776 m. – 30 seminaristų. Dėl finansinių sunkumų ir administracinių nesklandumų 1780 m. nutarta seminariją uždaryti.

1780–1783 m. Edukacinės komisijos reformuotoms vidurinėms mokykloms mokytojus, kurie turėjo pakeisti mokytojus dvasininkus, rengė Vilniaus universitetas, 1783–1797 m. – prie jo įsteigta Mokytojų seminarija (vadovavo Jeronimas Stroinovskis). Buvo dėstoma elementarioji ir aukštosios matematika, fizika, retorika, prigimtinė teisė, kalbos. Praktikai įgyti studentai privalėjo eiti direktoriaus (korepetitoriaus) pareigas ir prireikus pavaduoti mokytojus.

Lietuvą okupavus Rusijos imperijai 1803 m. mokytojų seminarija (kartais vadinama Pedagogikos institutu) buvo atkurta ir veikė iki 1832 m. (1803–1820 m. jos perfektas buvo Stanislovas Bonifacas Jundzilas. Studentai už gautą per 4 studijų metus stipendiją privalėjo mokyklose atidirbti 6 metus. Seminarijoje 1805 m. mokėsi 23, 1812 m. – 10, 1816 m. – 19 studentų, tarp jų – Joachimas Lelevelis, Juozapas Kovalevskis, Adomas Mickevičius.

1820–1832 m. Vilniuje prie Vyriausiosios dvasinės seminarijos (įkurta 1803 m.) veikė mokytojų seminarija parapinių mokyklų mokytojams ir vargonininkams, į ją buvo priimami jaunuoliai, baigę parapinę mokyklą, mokslas truko 4 m. Be pradžios mokyklos pagrindinio kurso, buvo dėstoma lotynų kalba arba bažnytinės slavų kalbos, aritmetika, geometrija, fizika, higiena, vakcinacija, braižyba, statistika, dorovės mokslas, liturginės apeigos, muzika, taip pat sodininkystės, daržininkystės ir žemės ūkio pagrindai, mokoma planų braižymo ir paprastų ūkinių pastatų projektavimo; vėliau buvo dėstoma ir istorija. Ketvirtais mokslo metais seminaristai buvo supažindinami su Lankasterio sistemos mokymo metodu. Mokėsi daugiausia smulkiųjų bajorų ir valstiečių vaikai. 1832 m. ši mokytojų seminarija buvo perduota Vilniaus švietimo apygardai, o ją panaikinus, 1833 m. pertvarkyta ir pavadinta Vitebsko mokytojų seminarija. Numalšinus 1863–1864 m. sukilimą pradžios mokyklų mokytojams rengti 1864 m. Vilniaus gubernijoje įsteigta Maladečinos mokytojų seminarija (1875–1914 m. Vilniaus mokytojų institutas). Į ją buvo priimami rusų tautybės jaunuoliai ir stačiatikių tikėjimą priėmę lietuviai. Nuo 1874 m. uždrausta mokytis lietuviams.

Užnemunėje 1866 m. įsteigti Veiverių pedagogikos kursai (nuo 1872 m. Veiverių mokytojų seminarija), joje galėjo mokytis ir vietos lietuviai, buvo dėstomas lietuvių kalbos kursas, todėl seminarija tapo svarbiu naujosios lietuvių inteligentijos centru. 1872 m. Kauno gubernijoje įkurta Panevėžio mokytojų seminarija. Šių seminarijų veiklą lėmė XIX a. aštunto – devinto dešimtmečio Rusijos imperijos švietimo ministerijos instrukcijos, kuriose nurodytas mokytojų seminarijų tikslas – išauklėti stačiatikišką, ištikimą carui jaunuomenę; pabrėžiamas religinis ugdymas. Dirbti su lietuvių vaikais seminaristai mokėsi bazinėse pradžios mokyklose, jose buvo sudaromos rusų kalbos nemokančių mokinių grupės. Per metus šios seminarijos parengdavo apie 40 mokytojų. Po 1905–1907 m. revoliucijos Rusijoje buvo leista mokytojauti lietuviams, jiems stoti į Panevėžio mokytojų seminariją.

1906 m. „Saulės draugija“ Kaune suorganizavo slaptus mokytojų kursus, 1907 m. jie legalizuoti, vedėjas Juozas Vokietaitis. Tai buvo pirmoji lietuviška pradžios mokyklų mokytojus rengianti mokytojų seminarija. 1915 m. šie kursai perkelti į Voronežą, 1918 m. pab. – vėl į Kauną ir pertvarkyti į pirmąją tikrą Lietuvos mokytojų seminariją, iniciatorius ir iki 1925 m. direktorius Juozas Vokietaitis. 1914 m. Vilniaus gubernijoje įkurta Naujosios Vilnios mokytojų seminarija. Į ją priimti 36 mokiniai. Buvo gautas valdžios leidimas 1914–1915 m. steigti mokytojų seminariją Šiauliuose, bet sutrukdė Pirmasis pasaulinis karas.

Atkūrus nepriklausomą valstybę 1918–1927 m. veikė lietuvių mokytojų seminarija Vilniuje, 1918–1940 m. Kaune – Saulės draugijos išlaikoma mergaičių mokytojų seminarija. Švietimo ministerija 1919 m. atidarė mokytojų seminarijas Panevėžyje ir Marijampolėje, 1920 m. įsteigta Šiaulių mokytojų seminarija, 1922 m. – Telšių mokytojų seminarija (veikė iki 1930 m., atkurta 1944 m.), 1923 m. – Tauragės mokytojų seminarija, 1936 m. – Ukmergės mokytojų seminarija. 1925 m. veikė 10 (5 valstybinės ir 5 privačios), 1927 m. – 11, 1939 m. – 5 mokytojų seminarijos. Į mokytojų seminariją buvo priimami baigusieji progimnaziją arba gimnazijos 4 klases. Mokslas truko metus. Buvo mokoma gimnazijos kurso dalykų, pedagogikos ir pradžios mokyklos dalykų dėstymo metodikos, atliekama mokyklinė praktika. Dar mokyta rankų darbų, daržininkystės, sodininkystės ir bitininkystės. Baigusieji gaudavo pradžio mokyklos mokytojo teises ir galėdavo stoti į aukštąsias mokyklas.

Po Antrojo pasaulinio karo veikė Alytaus mokytojų seminarija, Kauno mokytojų seminarija, Marijampolės mokytojų seminarija, Panevėžio mokytojų seminarija, Šiaulių mokytojų seminarija, Švenčionėlių mokytojų seminarija, Telšių mokytojų seminarija, Trakų mokytojų seminarija, Ukmergės mokytojų seminarija. 1949 m. jos pavadintos pedagoginėmis mokyklomis.