Mažosios Lietuvos švietimas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Prūsijos mokykla
Tipinė mokykla Juodkrantėje
Knypuvos gimnazija
Karaliaučiaus universitetas

Mažosios Lietuvos švietimas – švietimas Mažojoje Lietuvoje – Prūsijos kunigaikštystės dalyje nuo Alnos upės ir Aismarių į rytus su Priegliaus upynu Prūsoje.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1525 m. Vokiečių ordino valstybės dalis, kunigaikščiui Albrechtui Brandenburgiečiui valstybine religija paskelbus liuteronybę, tapo pasaulietine protestantiška kunigaikštyste. Mažąją Lietuvą ir visą Prūsiją paveikė 15251528 m. valstiečių karas, kuriame dalyvavo ir vietos gyventojai prūsai, lietuvininkai, lenkai. Nors XVI a. pietryčių Prūsijoje pasikeitė politinė santvarka, socialinė ekonominė sankloda ir gyventojų konfesija, po sukilimo vietos gyventojų tautinė ir socialinė padėtis mažai pagerėjo. Stiprėjo baudžiava, visuotinai plito lažas, Vokiečių ordino valstybėje prūsams ir vakariniams lietuviams drausta verstis prekyba, amatais, apsigyventi miestuose, tad susikūrus Prūsijos kunigaikštystei juose telkėsi daugiausia vokiečiai. Tik Mažosios Lietuvos kaimai buvo ištisai lietuviški. Tačiau kartu Mažojoje Lietuvoje kūrėsi ir plėtojosi prūsų ir lietuvių raštija, tautinė kultūra.[1]

Mažojoje Lietuvoje ne tik ūkį, bet ir kultūrą veikė įsigalėjusi reformacija. Jau XVI a. Mažojoje Lietuvoje veikė keliolika lietuvių parapinių mokyklų, netgi Karaliaučiuje dvi lietuvių pradžios mokyklos veikė iki XVIII a. pab. Liuteronybės nuostata viešajame gyvenime vartoti vietos žmonių kalbą galiojo ir bažnytinėse mokyklose. Prasidėjus reformacijai jau nuo XVI a. pirmosios pusės pamaldos evangelikų liuteronų bažnyčiose laikytos ir lietuvių kalba, o Semboje – ir prūsų, ir lietuvių kalbomis. XVIII a. mokyklas į savo žinią perėmė pasaulietinė valdžia.

Visuotinis pradžios mokslas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas I (17131740 m.) įvykdė švietimo reformą, priimti Reguliuojamieji principai, šalis viena pirmųjų Europoje bandė įgyvendinti visuotinį pradžios mokymą. 17361741 m. senovės Prūsijoje (be Brandenburgo), be jau veikiančių 320 bažnytinių mokyklų, pastatyta net 1160 kaimo (žemininkų) mokyklų, iš jų 275 – Lietuvos provincijoje.

XVIII a. viduryje iš 1700 Prūsijoje veikusių parapinių mokyklų vien vokiškų tebuvo apie 400; kitose mokyta lietuviškai, lenkiškai (arba mozūrų tarme) arba keliomis kalbomis. 1864 m. spartėjant asimiliacijai Gumbinės ir Karaliaučiaus apygardose kaimo mokyklas lankė apie 17 160 mokinių lietuvių; iš jų apie 12 240 kalbėjo lietuviškai, 4920 mokėjo ir vokiškai, tik 7360 mokinių mokyti vien vokiečių kalba.

Bet jau 1875 m. Gumbinės apygardoje veikė 352 mišrios vokiečių ir lietuvių mokyklos bei 388 vokiečių ir mozūrų mokyklos – 46 % visų apygardos pradžios mokyklų. Lietuvių vaikų nutautėjimą spartino mišrios mokyklos, nes jas imta versti vokiškomis. Kurta vokiečių švietimo sistema klusniam Prūsijos piliečiui vokiečiui ugdyti.

Vidurinis ir aukštasis mokslas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvybei svarbios buvo Tilžės gimnazija, veikusi 15861944 m., joje buvo lietuvių kalbos pamokų, skiriamos stipendijos lietuviams. Karalienės mokytojų seminarija prie Įsruties, veikusi 18111926 m., iki 1911 m. Mažosios Lietuvos pradžios mokykloms parengė 2208 pedagogus. Seminarijoje iki 1882 m. dėstyta lietuvių kalba. Tokių gimnazijų, seminarijų XIX a. pab. įkurta Ragainėje, Įsrutyje, Klaipėdoje, Vėluvoje. Karaliaučius gimnazija ir Karaliaučiaus universitetas, veikę 15441944 m., kurių vieni kūrėjų buvo Abraomas Kulvietis ir Stanislovas Rapolionis, buvo svarbus prūsistikos ir lituanistikos židinys, vienas svarbiausių lietuvių kultūros ir mokslo centrų. Universitete studijavo šimtai lietuvių iš Mažosios ir Didžiosios Lietuvos. 1718–1944 m. veikė Karaliaučiaus universiteto Lietuvių kalbos seminaras, jį baigusieji tapo Mažosios Lietuvos inteligentijos branduoliu, leido pirmuosius lietuviškus laikraščius ir knygas. Prie universiteto veikusios Karaliaučiaus spaustuvės spausdino knygas bei vadovėlius ir lietuvių kalba. 1542–1944 m. veikė viena seniausių ir didžiausių Vidurio Europoje Karaliaučiaus universiteto biblioteka, kuri turėjo prūsistikos leidinių, vertingą lietuvių ir lituanistinių leidinių rinkinį, beveik visus M. Mažvydo, B. Vilento, J. Bretkūno kūrinius.

17271740 m. Halės universitete veikė Halės lietuvių kalbos seminaras. Mažojoje Lietuvoje buvo daug išsimokslinusių žmonių, gausu bibliotekų, spaustuvių. Nuo 1810 m. vienu iš švietimo židinių tapo ir Berlyno Humboldtų universitetas.[2]

Germanizacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vokietijos suvienytojo kanclerio O. fon Bismarko (18711898 m.) iniciatyva, Prūsijos kulto ir švietimo ministro potvarkiais lietuvių kalba 18721876 m. pašalinta iš Mažosios Lietuvos viešojo gyvenimo, ji liko pamaldų kalba bažnyčiose. Tai įteisinta Prūsijos Landtago (Seimo) ir Vokietijos Reichstago įstatymais. Buvo įgyvendinta Bismarko agresyvios tautinės politikos koncepcija: viena valstybė, viena tauta, viena kalba. Vietos gyventojams, taip pat vokiečiams inteligentams protestuojant, 1873 m. Rytų Prūsijos oberprezidentas leido tautinių mažumų (lietuvių, lenkų bei mozūrų) kalbomis mokyti vaikus tikybos pradžios mokyklų žemesnėse klasėse, grąžintos pamokos lietuvių kalba konfirmantams. Vien Mažajai Lietuvai skirtu 1881 m. specialiuoju potvarkiu leista tikybos mokyti lietuvių kalba ir vyresnėse klasėse. Visose imperijos valstybinėse, mokslo, kultūros įstaigose, viešojo gyvenimo srityse įvesta viena valstybinė kalba – vokiečių. Stiprėjant prievartinei germanizacijai gimtoji lietuvių kalba tebevartota buityje kaip namų kalba ir bažnyčiose, kaip fakultatyvas Tilžės gimnazijoje.

Mažosios Lietuvos šiaurinėse – Klaipėdos, Šilutės ir Tilžės bei vidurinėse – Ragainės, Pilkalnio, Pakalnės ir Labguvos apskrityse 1897 lietuviškai kalbančiųjų liko apie 40 %, 19101912 m. – apie 28 % gyventojų. Tilžės apskrityje nuo XVIII a. vidurio iki XIX a. vidurio, t. y. per 100 m. (per 3 žmonių kartas), lietuviakalbių sumažėjo apie 33 %, o 1861–1910 m. (per 50 m.) – 17,5 %, iš jų 1890–1910 m. (per 20 m.) – iki 10 %. Mažosios Lietuvos švietimo sistema, išskyrus Klaipėdos kraštą 19231939 m. galutinai buvo sunaikinta į valdžią Vokietijoje atėjus naciams ir 1945 m. prasidėjus TSRS okupacija.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Erich E. Geissler; Allgemeinbildung in einer freien Gesellschaft: Standpunkte, Konzepte, Ideen, Kritik, 1977
  • Wolfgang Klafki: Neue Studien zur Bildungstheorie und Didaktik: Zeitgemässe Allgemeinbildung und kritisch-konstruktive Didaktik. Beltz, Weinheim 1991, ISBN 3-407-34056-7
  • Allgemeinbildung, Das ganze Grundwissen von heute in Frage und Antwort. Compact, München 2007, ISBN 978-3-8174-6081-6

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Mažosios Lietuvos švietimas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIV (Magdalena-México). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 508 psl.
  2. Mažosios Lietuvos švietimas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIV (Magdalena-México). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 511 psl.