Patetiškoji sonata

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Patetiškoji sonata (Sonata fortepijonui Nr. 8 c−moll, op. Nr. 13) – vokiečių klasikinės muzikos kompozitoriaus Liudviko van Bethoveno kūrinys.

Sonata parašyta apie 1798 m. Vienoje. Išleista su prancūzišku pavadinimu Grande sonate pathétique. Jos pavadinime „Patetiškoji“ šiuo atveju reiškia „aistringa“, „emocionali“. Vienų tyrinėtojų tvirtinimu, L. van Bethovenas pats ją taip pavadino. Kitų tvirtinimu, tai padarė leidėjas kompozitoriui to nežinant. Sonata dedikuota kompozitoriaus draugui ir rėmėjui, princui Karlui fon Lichnovskiui. Muzikos vertintojai greitai rado jos panašumų su prieš du dešimtmečius V. A. Mocarto parašyta sonata fortepijonui Nr. 14 toje pačioje tonacijoje, tačiau „Patetiškoji sonata“ jau neabejotinai yra savarankiškas jauno L. van Bethoveno kūrinys, atliktas tradicinėje klasikinės sonatos formoje. Jos leidimo sėkmingi pardavimai įtvirtino L. van Bethoveno vardą kaip vieno talentingiausių to meto kompozitorių ir pianistų Vienoje.

Sonatos dalys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

„Patetiškoji sonata“ skirta fortepijono atlikimui ir sudaryta iš trijų dalių.

  1. Allegro di molto e con brio. Prasidedanti tamsia ir dramatiška nuotaika, kuri pereina į sonatoms labiau įprastą lengvą ir greitą.
  2. Adagio cantabile. Vidurinė dalis rami. Prasideda viena žinomiausių L. Bethoveno muzikinių temų, kuri dalyje pakartojama tris kartus su dviem įterptiniais epizodais.
  3. Rondo: Allegro. Greita ir lengva rondo formos dalis, kurioje panaudotas motyvas iš pirmosios dalies antrosios temos.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]