Penktoji simfonija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Penktoji simfonija (Simfonija Nr. 5, c−moll, op. Nr. 67), dar vadinama „Likimo simfonija“ – vokiečių klasikinės muzikos kompozitoriaus Liudviko van Bethoveno simfonija, pirmąkart atlikta 1808 metais. Tai vienas žinomiausių L. van Bethoveno kūrinių, labiausiai dėl įsimintino keturių natų įžangos motyvo, populiariai apibūdinamo žodžiais „tai likimas beldžiasi į duris“.

L. van Bethovenas „Penktąją simfoniją“ pradėjo rašyti 1805 m. po to, kai baigė „Trečiąją“. Tuo pat metu jis dirbo ties keliais kūriniais vienu metu ir pradėjo „Šeštąją simfoniją“ („Pastoralinę“). Darbą ties „Penktąja“ L. van Bethovenas suintensyvino 1807−1808 m. ir abi simfonijas pabaigė bemaž tuo pačiu metu. Abiejų simfonijų premjera įvyko 1808 m. gruodžio 22 d. Vienos teatre diriguojant L. van Bethovenui. Pradinė publikos ir kritikų reakcija nebuvo ypatinga. Dėl prastai grojusio orkestro L. van Bethovenas vienu metu turėjo sustabdyti atlikimą ir buvo nusiskundimų dėl ilgiau nei 4 valandas užsitęsusio koncerto trukmės. Koncerte „Likimo simfonija“ buvo pristatyta šeštąja, o „Pastoralinė“ − penktąja. Iki pirmojo leidimo L. van Bethovenas sukeitė jų numeraciją. „Penktoji simfonija“ buvo publikuota 1809 m. Breitkopfo ir Hartelio Leipcige,[1] dedikuota princui Lobkovicui ir grafui Razumovskiui.[2]

Sekantis simfonijos atlikimas po pusantrų metų sulaukė entuziastingo atsiliepimo iš E. T. A. Hofmano „Bendrajame muzikos žurnale“ (Allgemeine musikalische Zeitung). Dar po apie 10 metų „Penktoji simfonija“ buvo pripažinta šedevru ir grojama pagrindinėse koncertų salėse. Jos įžanginiam keturių natų motyvui apibūdinti vienas kritikas paskelbė, esą L. van Bethovenas apie jas pasakė „tai likimas beldžiasi į duris“. Tuo metu plačiajai publikai buvo žinoma apie L. van Bethoveno kurtumą ir šis pasakymas netrukus buvo susietas su kompozitoriaus gyvenimu, o pati simfonija praminta „Likimo simfonija“. Jos kompozicijoje L. van Bethovenas atitrūko nuo klasicistinės muzikos statiškumo ir eiliškumo principų atsisakydamas simfonijos dalių nepriklausomumo ir taip atverdamas kelius romantizmo muzikai.[3] Viena iš simfonijos ypatybių yra tai, kad trečioji jos dalis nėra atskirta pauze nuo ketvirtosios, o abi dalys susietos aukštomis styginių natomis.

Simfonijos dalys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

„Penktoji simfonija“ skirta orkestro atlikimui ir sudaryta iš keturių dalių:

  1. Allegro con brio.
  2. Andante con moto
  3. Scherzo: Allegro.
  4. Allegro.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. A. Peter Brown. The First Golden Age of the Viennese Symphony. Indiana University Press, 2002, p. 492
  2. A. Peter Brown. The First Golden Age of the Viennese Symphony. Indiana University Press, 2002, p. 438
  3. Kinderman, William. Beethoven. Oxford University Press, 2009, p. 153

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]