Kilikijos Armėnija

Կիլիկիոյ Հայոց Թագաւորութիւն Kilikijos armėnų karalystė
buvusi valstybė
←   ← 1080 – 1375 →
Herbas
Location of Kilikijos Armėnijos žemės skirtingu laikmečiu
Sostinė	Tarsas, Sisas
Kalbos	armėnų, lotynų, sen. prancūzų, graikų, sirų
Valdymo forma	monarchija
Era	Kryžiaus žygiai
- Įkurta	1080 m.
- Užkariauta	1375 m.
Valiuta	dramas

Kilikijos Armėnija (arm. Կիլիկյան Հայաստան = Giligyan Hayastan), Kilikijos armėnų karalystė (Կիլիկիոյ Հայոց Թագաւորութիւն = Giligio Hayoc’ T’akavorut’yun) – armėnų valstybė, gyvavusi Mažosios Azijos pietryčiuose, Viduržemio jūros šiaurės rytų pakrantėje. 1080–1198 m. tituluojama kaip didžioji kunigaikštystė, 1198–1375 m. – kaip karalystė. Valstybės sostinė pradžioje buvo Tarsas (1080–1198 m.), vėliau – Sisas (1198–1375 m., šalia dabartinio Kozano).

Istorija

Armėnai Kilikijos šalyje įsikūrė Armėnijos karalystės laikais, kai Tigranas Didysis užkariavo didelę dalį Mažosios Azijos ir Levanto. Vėliau Kilikija buvo užkariauta romėnų, priklausė Bizantijai. X a. ties Kilikija ėjo kovų tarp arabų ir Bizantijos frontas. Dėl arabų ir turkų seldžiukų antpuolių vis daugiau armėnų iš Bagratunių Armėnijos valstybės kėlėsi į Bizantiją, kurioje ieškojo prieglobsčio.

1071–1078 m., pasinaudodamas tuo, kad antpuoliai ir vidiniai konfliktai skaldo Bizantiją, armėnų kunigaikštis Filaretas Brachamijas pabandė sutelkti Kilikijos armėnus ir įkurti nepriklausomą kunigaikštystę. Nors jam to padaryti nepavyko, vėliau iškilęs didikas Rubenas I sukilo prieš Bizantiją ir 1080 m. įsteigė Kilikijos Armėnijos didžiąją kunigaikštystę. Po šio mirties, dėl sosto nuolat varžėsi dvi dinastijos – Rubenidai ir Hetumianai. Valdovas Konstantinas I parėmė I kryžiaus žygio dalyvius, užmezgė sąjungas su kryžininkų valstybėmis. Torosas I perkėlė sostinę iš Tarso į Sisą, plėtė valstybę. 1105 m. iš tiurkų seldžiukų nusiaubtos Bagratunių Armėnijos į Kilikijos armėnų valstybę buvo perkeltas Armėnų apaštališkosios bažnyčios religinis centras.

Valdant Levonui I, Bizantijos valdovas Jonas II, kuris Kilikijos Armėniją tebelaikė Bizantijos valsale, užkariavo daugelį lygumų Kilikijos miestų, o patį kunigaikštį įkalino. Torosas II atkovojo dalį prarastų žemių, bet 1158 m. sudarė taikos sutartį su Bizantija. 1187 m. į sostą įžengęs Levonas II atsikratė vasalinės priklausomybės nuo Bizantijos, kovodamas su gretimomis musulmonų valstybėmis (Rumo sultonatu, Danišmendais) išplėtė valstybės teritoriją, stiprino ryšius su Vakarų Europos ir kryžininkų įkurtomis valstybėmis (Kipru, Antiochija ir kitomis), sudarė prekybos sutarčių su Venecija, Genuja ir kitais miestais. 1198 m. Levonas II titulavosi Armėnijos karaliumi. Popiežius Klemensas III už pagalbą kryžininkams jam įteikė karališkas regalijas.

XIII a. pr. Kilikijos Armėnijos sostą bandė užimti kryžininkai (Raimonas Rupenas pasiskelbė karaliumi), o 1226 m. įsitvirtino Hetumianų dinastija. Į armėnų žemes ėmė veržtis tiek mongolai, tiek seldžiukai. 1254 m. karalius Hetumas I sudarė taikos sutartį su mongolais, jų padedamas atrėmė musulmonų valstybių puolimus. XIII a. antroje pusėje Mameliukai ėmė spausti Kilikijos valdovą sudaryti sąjungą, bet Hetumas išvyko į Ilchanatą prašyti mongolų paramos. Tuo pasinaudoję, 1266 m. Mameliukai įsiveržė į Kilikiją ir Marių mūšyje įveikė armėnų didikus. Nors Hetumui I pavyko išlaikyti dalį karalystės, jis buvo priverstas Mameliukams mokėti duoklę, o 1268 m. šalį dar nusiaubė žemės drebėjimas. 1275 m. Mameliukai įsiveržė į Kilikiją ir neradę pasipriešinimo, plėšė miestus, žudė arba varė vergijon jų gyventojus (ypač nukentėjo Ajo, dab. Jumurtatlyko miestas).

Kilikijos (Mažoji) Armėnija ~1300 m.

1281 m. armėnų sąjungininkai mongolai pralaimėjo Mameliukams, todėl 1285 m. Kilikijos valdovai buvo priversti pasirašyti taiką su Mameliukais ypač nepalankiomis sąlygomis (mokėjo duoklę, turėjo prekiauti su Egiptu, neteko daug žemių). 1299 m. armėnai, Ilchanatas, Gruzijos karalystė ir Kipro kryžininkai surengė bendrą puolimą prieš Mameliukus, bet pralaimėjo III Homso mūšį ir buvo priversti atsitraukti. 1303 m. jungtinės mongolų ir armėnų pajėgos vėl įsiveržė į Levantą. Tačiau pasikeitus karaliui padėtis pasikeitė. Mongolų generolas Bulargu 1307 m. susitikimo metu nužudė naujuosius armėnų valdovus (Hetumą II ir Levoną III) dėl tariamo šių sąmokslo prieš mongolus. Ošinas, tapęs nauju valdovu, atkeršijo Bulargu ir išvijo mongolus iš Kilikijos. XIV a. vid. karalius Levonas IV sudarė sąjungą su Kipro karalyste (Luzinjanais). 1342 m. šios dinastijos atstovas Gui de Luzinjanas tapo Kilikijos karaliumi Konstantinu II. Dėl to, kad kipriečiai buvo katalikai ir skatino katalikybę Kilikijoje, daugelis armėnų (ypač žemųjų luomų) piktinosi ir maištavo. Nors kilikiečiai prašė Europos valstybių pagalbos kovoje prieš musulmonus, bet jos negavo, ir 1374–1375 m. Mameliukai užėmė Kilikiją bei jos sostinę Sisą. Karalius Levonas V išvyko į Paryžių, kur nesėkmingai bandė paraginti europiečius kryžiaus žygiui. Vėliau Kilikijos karaliaus titulas perėjo Kipro (tuo pačiu – ir Jeruzalės) karaliui.

Mameliukams užėmus Kilikiją, daugelis armėnų didikų persikėlė į Luzinjanų valdomą Kiprą arba į Vakarų Europą. Kilikijoje liko daugiausia armėnų valstiečiai, į kurių žemes palaipsniui kėlėsi tiurkai. Tiesa, iki pat XX a. pr. Kilikijoje armėnai sudarė ženklią gyventojų dalį ir buvo išlaikę savo kalbą bei kultūrą. 1909 m. Adanos skerdynėse nužudyta ~30 tūkst. Kilikijos armėnų, kiti išsikraustė į Europą ar Levantą. Dabar Kilikijos Šventasis Sostas yra Antelijase (Libanas).

Kultūra

XIII a. Kilikijos armėnų miniatiūra

Kilikijos armėnų valstybėje buvo sukurta daug architektūros, dailės šedevrų (Kilikijos miniatiūros mokykla), istorijos, teologijos, filosofijos, teisės veikalų, grožinės literatūros (poetas Nersesas Šnorhali).

Kilikijos Armėnijoje be armėnų dar gyveno graikai, žydai, musulmonų ir europiečių bendruomenės. Dėl ankstyvų ryšių su kryžininkais, armėnų didikai perėmė daug Vakarų Europos kultūros bruožų (riterystę, feodalizmą, prancūziškus vardus).

Dėl savo strateginės vietos valstybė vertėsi pelninga prekyba prieskoniais, taip pat plėtojo gyvulininkystę, prekiavo kailiais, vilna, medvilne, mediena, vynu, javais, dervomis, šilku, drabužiais, metalo dirbiniais. Pagrindiniai prekybos partneriai buvo Viduržemio jūros pakrančių miestai, ypač Italijos miestai-valstybės. Kilikija kaldinosi tiek savas monetas (dramus bei tagvorinus), tiek naudojo arabų, italų, prancūzų, graikų valiutą.

Šaltiniai

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.