Kauno Mažoji Kristaus Prisikėlimo bažnyčia
Kitos reikšmės – Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia.
54°54′18″š. pl. 23°55′15″r. ilg. / 54.9051°š. pl. 23.9209°r. ilg.
 | |
|---|---|
| |
| Vyskupija | Kauno |
| Dekanatas | Kauno I |
| Savivaldybė | Kauno miestas |
| Gyvenvietė | Kaunas |
| Adresas | Aukštaičių g. 4 |
| Statybinė medžiaga | medis, mūras |
| Pastatyta (įrengta) | 1923 m. |
| Stilius | pseudobazilikinė |
Kauno Mažoji Kristaus Prisikėlimo bažnyčia – katalikų bažnyčia Kaune, Žaliakalnyje, Aukštaičių g. 4. Ji yra antroji parapinė bažnyčia Kristaus Prisikėlimo parapijoje, kurios centras – Kristaus Prisikėlimo bazilika. Abi šventovės stovi tame pačiame Žaliakalnio kvartale, nutolusios viena nuo kitos 0,4 km.
Mažoji bažnyčia buvo pastatyta 1923 m. kaip laikina dar prieš didžiosios šventovės, skirtos Lietuvos nepriklausomybei, statybas. Mažoji bažnyčia ypač buvo reikšminga sovietmečiu. Sovietų valdžiai nusavinus statomą paminklinę Prisikėlimo bažnyčią, laikinajai bažnyčiai teko būti Kristaus Prisikėlimo bažnyčia visą sovietinį laikotarpį ir vėliau, iki pat 2004 m. pabaigos, kai liturginio gyvenimo centras persikėlė į pašventintą paminklinę Prisikėlimo bažnyčią. Per visų okupacijų laikotarpį ji buvo veikianti. Tebetarnauja iki šiol, vyksta kasdienės šv. Mišios. Pripažinta regioninės reikšmės architektūros ir istorijos paminklu.[1]
Šios mažosios bažnyčios klebonai ir vikarai vėliau ne vienas tapo aukštais dvasininkais. Pavyzdžiui, kun. Eugenijus Bartulis nominuotas Šiaulių vyskupu, kun. Jonas Ivanauskas – Kauno arkivyskupijos vyskupu augziliaru, Kaišiadorių vyskupu.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pirmoji laikina bažnyčia[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Atgavus nepriklausomybę 1918 m. ir Kauno Žaliakalnyje pagausėjus gyventojų, čia nutarta pastatyti bažnyčią bei įsteigti parapiją. 1922 m. pradėta plėtoti didingos šventovės statybos idėją. Inžinierius Karolis Reisonas rengė projektą. Šį tikslą greitai įgyvendinti dėl Lietuvoje vykusios finansinės krizės buvo nelengva, nutarta ant gautos žemės statyti laikiną medinę bažnyčią. Žaliakalnio gyventojai iki tol turėdavo nusileisti nuo kalno, eiti į senamiesčio bažnyčias. 1922 m. rudenį vyskupas Pranciškus Karevičius įpareigojo kunigą Petrą Vaitiekūną įsteigti bažnyčią. Kauno arkikatedra Žaliakalnyje turėjo žemės sklypą, kurį testamentu padovanojo gubernijos sekretoriaus našlė Cecilija Antanina Požerskaja. Ji pageidavo, kad šiame sklype būtų statoma katalikų bažnyčia. Taip jos valia šis sklypas Aukštaičių gatvėje buvo padovanotas bažnytėlės statybai.
Laikina bažnyčia pradėta statyti 1923 m. pradžioje, o tų pačių metų rugsėjo 23 d. ją iškilmingai pašventino kun. prof. Pranciškus Būčys. Šiai bažnyčiai buvo suteiktas Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Prisikėlimo titulas. Laikinojoje bažnyčioje leista krikštyti, laidoti ir tuokti, tačiau savarankiškos parapijos steigimas laikinai atidėtas.
Pasak amžininkų, į Žaliakalnio Kristaus Prisikėlimo bažnyčią sekmadieniais susirinkdavę daug žmonių, kurie netilpdavo į vidų, likdavo šventoriuje. Atėjus žiemai ir prasidėjus šalčiams, žmonės turėdavo stovėti ant sniego. Laikina šventovė buvo medinė, suręsta iš buvusio seno gyvenamojo eglinių apvalių rąstų namo. Virš durų, ant stogo, buvo įrengtas penkių metrų aukščio medinis gotiškas bokštelis, kuris užsibaigė mediniu kryželiu. Didysis altorius pagamintas iš eglinių lentų, tabernakulis – iš ąžuolinių lentų, vidus išklotas baltu šilku. Altoriaus paveiksle, kuris išlikęs iki šių dienų, buvo pavaizduotas Kristaus Prisikėlimas. Šoninių altorių bažnyčioje nebuvo. Buvo nuspręsta, kad reikia didesnės laikinosios bažnyčios.
Antroji laikina bažnyčia[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1927 m. bažnyčios rektoriumi buvo paskirtas energingas, sumanus kunigas Feliksas Kapočius. 1928 m. balandžio 4 d. buvo nustatytos Kauno Kristaus Prisikėlimo parapijos ribos. Naują statinį suprojektavo ir statybos darbams vadovavo inžinierius Z. Novenny. 1928 m. gruodžio 23 d. antrąją laikiną bažnyčią pašventino kanauninkas kun. Povilas Dogelis. Bažnyčia buvo medinio karkaso, tarpai sumūryti iš plytų. Ji buvo pailga, su iškyšuliu didžiajam altoriui, sienos iš išorės netinkuotos, stogas dengtas cinkuota skarda. Prie bažnyčios durų, ant stogo, buvo pastatytas gotiško stiliaus skarda dengtas bokštelis, užsibaigiantis dviejų metrų aukščio mediniu kryžiumi. Medinis kryžius taip pat buvo ir ant kito bažnyčios stogo galo.
Didysis altorius buvo medinis, tabernakulis – keturkampis, iš beržinių lentų, ant durelių išdrožta taurė su ostija. Sakykla buvo kairėje bažnyčios pusėje. Klausyklų būta keturių, po dvi abiejose pusėse. Bažnyčią iš trijų pusių supo šventorius, apsodintas medeliais ir aptvertas medinių stulpelių tvora.
1933 m. pagal inž. K. Reisono projektą antroji bažnyčia buvo rekonstruota. Medinė bažnyčia buvo apmūryta.
Sovietmečiu bažnyčia neperstatyta ir esmingiau neremontuota. Reguliariai vykdyti tik einamieji atnaujinimo darbai.
Parapinė bažnyčia[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
2004 m. pradėjus veikti elitine vadinamai didžiajai šventovei, vos už kvartalo esanti mažoji bažnyčia visuomenės liko primiršta. Pastaruosius 15 metų visuomenės dėmesio centre buvo paminklinės Prisikėlimo bažnyčios atstatymas. Buvo nuspręsta mažąją bažnyčią atnaujinti kaip vertingą paminklą, okupacijos metais ilgam likusius vieninteliais Žaliakalnio parapijos maldos namais, užuovėja režimo persekiojamiems tikintiesiems.
2006 m. atliktas kapitalinis remontas [2] – apšiltintos sienos ir lubos, zakristijoje sudėtos naujos grindys, atnaujintas parketas, sudėti langai, įrengta nauja elektros instaliacija bei apšvietimas, apšviestas Kryžiaus kelias, bažnyčia iš išorės atnaujinta pagal senąją architektūrą: buvo nuimtas tinkas, dengęs raudonų plytų mūrą su medinėmis sąramomis. 2008 m. kovo mėn. sustatyti nauji bažnytiniai suolai su klauptais. 2010 m. iš pagrindų sutvarkytas bažnyčios šventorius, tvora, vartai.
2012 m. sausio 23 d. įrašyta į Kultūros vertybių registrą.[3]
2013 m. lapkričio 10 d. pašventintas naujas altorius (aut. Saulius Mikulis). Altorius ir tabernakulis atnaujinti iš parapijos tikinčiųjų suaukotų aukų.
2017 m. bažnyčioje atidengta atminimo lenta prezidentui Valdui Adamkui. Jis vaikystėje, būdamas Jono Jablonskio pradžios mokyklos mokiniu, 1937-1939 m. patarnavo mišioms šioje vietoje.[4]
Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Po 1933 m. vykdytos rekonstrukcijos bažnyčia tapo orientuota rytų–vakarų kryptimi, įgavo trinavės bazilikos tūrį, kurio pagrindinis vakarų fasadas užbaigtas bokšteliu. Kompaktiškų formų šventovė medinė, iš lauko užmūryta vadinamuoju prūsiškuoju mūru.
Bažnyčioje yra penki iliuziniai altoriai: Didysis Kristaus Prisikėlimo, Švč. Jėzaus širdies, Švč. M. Marijos, šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės ir šv. Antano Paduviečio. Juos apie 1933 m. nutapė Vytautas Bičiūnas. Vienuolikos vitražų ansamblis [5] yra pagrindinis bažnyčios vidaus erdvę organizuojantis elementas. Prancūziško stiklo vitražai sumontuoti 1945–1947 m. (restauruoti 1983 m.), jų autorius Stasys Ušinskas.
Šventoriuje įrengtos buvusio bažnyčios klebono, vyskupo Romualdo Krikščiūno (1930–2010) ir ilgamečio vikaro altaristos Vaclovo Aleksandravičiaus (1916–2014) kapavietės.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ „Objekto Nr. 33558 išsamus aprašymas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras.
- ↑ Restauruota mažoji Kristaus prisikėlimo bažnyčia
- ↑ Vertybės statusas Žaliakalnio bažnytėlės neišgąsdino
- ↑ Kaune atidengta V. Adamkaus atminimo lenta
- ↑ „Objekto Nr. 8419 išsamus aprašymas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras.
