Feliksas Kapočius
Feliksas Kapočius (1895 m. gegužės 31 d. Valtūnai, Žemaitkiemio valsčius – 1971 m. liepos 12 d. Čikaga) – Lietuvos kunigas, kanauninkas.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1918 m. baigęs Kauno kunigų seminariją įšventintas kunigu. 1922–1924 m. Lietuvos universitete studijavo filosofiją ir teologiją. 1918–1920 m. Šėtos parapijos vikaras ir vidurinės mokyklos mokytojas, 1920–1927 m. – Kauno katedros vikaras ir kurį laiką suaugusiųjų gimnazijos kapelionas. 1927–1944 m. Kauno Mažosios Kristaus Prisikėlimo bažnyčios klebonas, 1934–1940 m. vadovavo naujosios Prisikėlimo bažnyčios statybai. Nuo 1929 m. Kauno dekanas, nuo 1944 m. Kauno arkivyskupijos kapitulos kanauninkas.
Dalyvavo Katalikų veikimo centro, zitiečių, pavasarininkų (kurį laiką pirmininkas) organizacijų veikloje. 1920–1921 m. redagavo žurnalą „Pavasaris“, bendradarbiavo religinėje spaudoje. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. 1946–1948 m. Vokietijoje ir Austrijoje popiežiaus misijų – tautinės delegatūros – atstovas Lietuvai. 1949–1950 m. lietuvių sielovados vyr. administratorius Vokietijoje ir Austrijoje, šiose šalyse įsteigė 198 lietuvių parapijas, koordinavo jų darbą. 1950 m. atvyko į JAV, nuo 1953 m. Ivanhoe (Ilinojaus valstija) Apaštalų Karalienės bažnyčios vikaras.[1]
2006 m. lapkričio 4 d. urna su kun. F. Kapočiaus palaikais buvo palaidota Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikos požemyje–kolumbariume.[2]
Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Feliksas Kapočius. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 363 psl.
- ↑ https://www.prisikelimas.lt/index.php?id=34