Kauno L.Zamenhofo g. sinagoga

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Kauno L.Zamenhofo g. sinagoga
Sinagoga Zamenhofo 7.JPG

Kauno L.Zamenhofo g. sinagoga
54°53′43.9″N 23°53′33.09″E / 54.895528°N 23.8925250°E / 54.895528; 23.8925250 (Kauno L.Zamenhofo g. sinagoga)Koordinatės: 54°53′43.9″N 23°53′33.09″E / 54.895528°N 23.8925250°E / 54.895528; 23.8925250 (Kauno L.Zamenhofo g. sinagoga)
Informacija
Vieta Lietuva Kaunas, Lietuva
Statusas Nebenaudojama
Statybų pabaiga 1850 m.
Paskirtis Sinagoga

Kauno L.Zamenhofo g. sinagoga, arba Neviažskio sinagoga (angl. The Neviazh Kloyz) – buvusi sinagoga Kaune, L.Zamenhofo g. 7.[1] [2] [3] Tai viena iš trijų Lietuvoje iki šių dienų išlikusių romantizmo epochos sinagogų. Sinagoga statyta 1850 m. Jeckelio L. Neviažskio. Tai mūrinis, tinkuotas, dengtas čerpėmis statinys.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pasak istorinių šaltinių, 1627 m. netaisyklingo trikampio formos sklypo, įsiterpusio tarp Zamenhofo ir Kurpių gatvių, kampe stovėjo namas, kuris 1655 m. sudegė, liko tik rūsys. XVIII a. pabaigoje–XIX a. pirmoje pusėje neužstatytoje sklypo dalyje buvo sodas. Šio sklypo savininkas J. L. Neviažskis pasistatė namą, kuriame įsikūrė žydų bendruomenės namai ir mokykla. 1852 m. jis sumūrijo vienaaukštį namą su dviem rūsiais palei L. Zamenhofo g., o iki 1860 m. palei Kurpių g. buvo suręsti dviauščiai sandėliai ir tvora. Taip susiformavo Dvarelio kompleksas[4] – vietinės reikšmės architektūros paminklas. Tai buvo stambios, uždaros XIX a. vidurio miestiečio sodybos pavyzdys. Komplekse dominuojančiu buvo sinagogos pastatas.

Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sinagoga yra sumūryta iš plytų. Monumentalaus pastato tūris vientisas, stačiakampio plano. Galiniu fasadu orientuota į L. Zamenhofo gatvę. Šiaurinėje pusėje įrengti įvažiavimo vartai jungia su gyvenamuoju namu, pietuose yra priestatas, priklausantis gretimam sklypui L. Zamenhofo g. 5. Statinio pirmajame aukšte yra erdvi didžioji maldų salė, skirta vyrams, antrajame – moterims. Pagrindinės patalpos išlikusios beveik nepakitusios, tik buvo apgadintas interjeras, kuris buvo papuoštas sieninės tapybos elementais. Kadangi pastatas ilgą laiką buvo nebenaudojamas, interjere neišliko Aron kodešo. Beveik kvadratinėje salėje keturiomis kolonomis atskirta aukšta bima. Išlikę jos fragmentai, kurie restauruoti. Šiaurės vakarų gale yra dviaukštė pastato dalis. Pagrindinis fasadas simetriškas, suskaidytas aukštų arkinių langų su plačiais archivoltais, besiremiančiais į žemus stilizuotus tarplangių piliastrus. Tai „arkadų stiliaus“ motyvai, buvę populiarūs ir kituose panašiuose kulto statiniuose. Centrinio lango vietoje yra niša. Fasadą apjuosia atsikišęs profiliuotas karnizas. Šiaurės rytų fasade, kuriame dominuoja aukštas stogas, salės dalį skaido aukšti arkiniai langai, dviaukštę dalį – stačiakampiai langeliai. Galinis fasadas dviaukštis, su trikampiu frontonu, kuriame matomos laisvai išdėstytų arkinių angų žymės. Centre yra įėjimas.

Palikimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Greta sinagogos uždarame kiemelyje išliko XIX a. vidurio pastatas, kuriame buvo mokykla ir du tvora sujungti sandėliai. Visą statinių kompleksą Sovietų Sąjungos laikotarpiu bandyta pritaikyti restoranui, vėliau – muziejui. 1982-1983 m. buvo paruošti arch. L. Aksamitausko ir R. Miliūkščio pastatų kapitalinio remonto ir pritaikymo naujoms reikmėms projektai, interjerus projektavo arch. L. Krivickienė.

2003-2005 m. sinagogos pastatas restauruotas privačiomis lėšomis. Jame įrengta konferencijų salė. Projektavo arch. Rymantė Gudienė, Liuda Perevičienė ir Vilija Skėrienė. Kiti komplekso pastatai taip pat restauruoti ir pritaikyti viešajai įmonei – Šeimos santykių institutui.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • A. Cohen-Mushlin, S. Kravtsov, V. Levin, G. Mickūnaitė, J. Šiaučiūnaitė-Verbickienė. „Synagogues in Lithuania“. Vilnius Academy of Arts Press, 2010. ISBN 978-9955-854-60-9 (I t. „A-M“: 212-214 psl.)[5]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]