Kaukų piliakalnis

Kaukų piliakalnis
Kaukų piliakalnis
Koordinatės	54°21′8.4″ š. pl. 23°47′3.8″ r. ilg.
Vieta	Alytaus rajonas
Seniūnija	Miroslavo seniūnija
Aukštis	6-7 m
Plotas	27x17
Priešpilis	gyvenvietė
Naudotas	V a.-XI a.
Tirtas	1967-1969 m.
Registro Nr.	AR64 /22611, 1855, 22612/A80KP

Kaukų piliakalnis su gyvenviete – piliakalnis ir gyvenvietė (unikalus objekto MC kodas 22612) Alytaus rajono savivaldybės teritorijoje, prie Kaukų I (Miroslavo seniūnija) kaimo, Peršėkės kairiojo kranto kalvoje, 2 km į pietvakarius nuo kelio Miroslavas – Meteliai ir į šiaurę nuo kelio Papėčiai – Obelninkai. Pasiekiamas važiuojant keliu Kumečiai – Parėčėnai, prieš Parėčėnus pasukus lauko keliuku į kairę šiaurės rytų kryptimi, už 400 m.

Piliakalnis

3D modelis

Piliakalnis įrengtas Peršėkės kairiojo kranto vingyje esančioje aukštumoje. Šlaitai statūs, 8–9 m aukščio. Aikštelė ovali, 27x17 m dydžio. Ją iš visų pusių juosia 1–5 m aukščio, 4–14 m pločio pylimas, už kurio pietinėje pusėje yra 12 m pločio ir 1,5 m gylio griovys.

Piliakalnis dirvonuoja, iš pietų pusės įrengti laiptai. Priešais, Peršėkės dešiniajame krante, yra kita gynybinio komplekso dalis – Obelytės piliakalnis.

Gyvenvietė

Piliakalnio papėdėse yra senovės gyvenvietė. Kultūrinis sluoksnis yra į pietus – pietryčius nuo piliakalnio, 5,5 ha plote ir į rytus nuo piliakalnio, Peršėkės dešiniajame krante, 1 ha plote. Čia rasta grublėtos ir lygios keramikos.

Tyrimai

Piliakalnio žvalgomuosius archeologinius tyrimus 1967–1969 m. atliko Vilniaus universiteto archeologai, vadovas Pranas Kulikauskas.

Ištirta aikštelės vakarinė dalis, 250 m² m., pietinės pusės pylimas ir šlaitas (atliktas pjūvis). Kultūrinio sluoksnio storis aikštelės pakraščiuose iki 1 m, viduryje – 0,5 m. Nustatyta, kad piliakalnyje yra du pagrindiniai sluoksniai. Žemutiniame V–IX a. sluoksnyje aptikta grublėtos keramikos ir dirbinių.

Viršutiniame X a. – XI a. sluoksnyje rasta įtvirtinimų ir būstų liekanų, ūkinių duobių, ugniaviečių, stulpaviečių, lipdytos ir žiestos grublėtu, keramikos gnaibytiniu ir lygiu paviršiumi, gyvulių ir žmonių kaulų, suanglėjusių ankštinių sėklų. Surinkta apie 500 metalinių dirbinių: papuošalų (žiedų, segių, apyrankių, smeigtukų, karolių, antsmilkinis), darbo įrankių, ūkinės paskirties dirbinių (tarp jų net 83 verpstukai), ginklų. Aikštelės pakraščiuose aptiktas 5-6 sluoksnių akmenų grindinys.

Pylime išskirti 3 jo supylimo laikotarpiai. Pirmasis pylimas buvo sudarytas iš akmenų ir rąstų. Vėliau jis buvo paaukštintas suplūkiant 2 m molio sluoksnį, sustiprintą dėtais rąstais. Viršuje stovėjo medinė užtvara. Jai sudegus pylimas rekonstruotas trečią kartą, jį paaukštinant 3 m storio suplūkto molio sluoksniu, kurį tvirtino į jį sudėti rąstai. Piliakalnyje stovėjusi medinė pilaitė buvo sudeginta jos puolimo metu intensyviai apšaudžius ją iš lankų, tai liudija tyrinėtoje vietoje surinkti 126 įvairių formų strėlių antgaliai. Dalis jų buvo susmigę į pylimą.

Piliakalnis datuojamas V a.-XI a. Radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas dėl paskelbimo kultūros paminklu – 1998-05-19; Nr.612. Paminklo teritorijos plotas 45 000 m².

Istorija

Kaukų ir Obelytės piliakalnių kompleksas gyvavo nuo I tūkstantmečio pradžios iki XI a., kai buvo sunaikintas greičiausiai per Kijevo Rusios kunigaikščių karinį žygį prieš jotvingių gentis.

Pastaba:
Norėdami pamatyti Vikipedijoje aprašytų gyvenviečių ir kultūros paveldo objektų žemėlapį paspauskite prie koordinačių esančią Žemės ikoną

Šaltiniai

• Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas, V., 1973, p. 100
• Pranas Kulikauskas. Kaukų ir Obelytės piliakalnių tyrinėjimai 1967–1969 metais // Archeologiniai ir etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje1968 ir 1969 m. Vilnius, 1970. p. 12–22.
• Pranas Kulikauskas. Obelytės, Alytaus raj, piliakalnio ir jo tyrinėjimų duomenys // Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Istorija. Vilnius. 1976. T. XVI(2), p. 104–114.
• Pranas Kulikauskas. Užnemunės piliakalniai. Vilnius. 1982, p. 29, 38, 47, 49–62, 64–76, 85–88, pav. 93–152.
• Juozapas Radziukynas. Suvalkų redybos pilekalniai su žemlapiu. Varšuva. 1909, p. 13–15.
• Petras Tarasenka. Užnemunės krašto piliakalniai. Vilnius. 1997, p. 28–29.
• Regina Volkaitė-Kulikauskienė. 1978. Lietuvos archeologų darbai IX–XIII amžių tyrinėjimų srityje 1968–1977 metais // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1976–1977 metais. Vilnius, p. 25–26.
• Gintautas Zabiela. Piliakalnių likimas Lietuvos valstybės susidarymo išvakarėse // Lituanistica. Nr. 4, 1991. p. 27, 33–35.
• Gintautas Zabiela. 1997a. Scandinavian arrowheads in Lithuania // Archaeologia Baltica. Vilnius. T. 2, p. 133–140.
• Vytautas Kazakevičius. Geležies amžiaus strėlės Lietuvoje II–XII/XIII a. Vilnius. 2004, p. 21, 22–25, 27, 40–42, 43–50, 52–55, 59–74, 99–111.

Nuorodos

• Lietuvos piliakalniai. Kaukų piliakalnis
• [1]
• Kaukų piliakalnis^{[neveikianti nuoroda]}
• Hillforts.eu atvirųjų duomenų ištekliai