Dirmiškių piliakalnis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Dirmiškių piliakalnis
[[Image:|250px]]

Dirmiškių piliakalnis
Koordinatės
54°16′37″ š. pl. 23°55′55″ r. ilg. / 54.27694°š. pl. 23.93194°r. ilg. / 54.27694; 23.93194Koordinatės: 54°16′37″ š. pl. 23°55′55″ r. ilg. / 54.27694°š. pl. 23.93194°r. ilg. / 54.27694; 23.93194
Savivaldybė Alytaus rajonas
Seniūnija Miroslavo seniūnija
Aukštis 5-7 m
Plotas 10 x 6
Priešpilis gyvenvietė
Naudotas I tūkstantmečio pr. m. e. pabaiga -
I tūkstantmetis m.e.
Žvalgytas 1954, 1972
Tirtas 1977, 1989, 2001 m.

Dirmiškių piliakalnis ir pilkapynas – piliakalnis (A78 P) ir pilkapynas (A79) Alytaus rajono savivaldybės teritorijoje, prie Dirmiškių kaimo, miške.

Piliakalnis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Piliakalnis, vadinamas Strumpakalniu – nupjauto kūgio formos kalva, apaugusi medžiais, yra 1,3 km į pietvakarius nuo kelio Pupasodis – Balkasodis, Dirmiškių miške, kvartalo Nr. 46 šiaurinėje dalyje, 0,1 km į pietryčius nuo kvartalinės proskynos, skiriančios kvartalus Nr 45 ir 46. Iš pietų juosia upelis, iš vakarų supa pelkė. Šlaitai statūs, 5–7 m aukščio, piliakalnis primena pasvirusį dubenį. Aikštelė ovali, apie 10 x 6 m dydžio, su 0,6 m storio kultūriniu sluoksniu. Aikštelę žiedu juosia 5 m (šiaurinėje pusėje) ir 2 m (pietinėje pusėje) aukščio pylimas, jo paviršiuje matyti akmenų.

2001 m. Alytaus kraštotyros muziejus piliakalnio vakarinėje papėdėje ištyrė (tyrėjas A. Puškorius) 12 m² plotą. Rastas apie 0,85 m storio kultūrinis sluoksnis su lipdyta brūkšniuotu, grublėtu ir lygiu paviršiumi keramika, titnago skeltimis. Radiniai datuojami I tūkstantmečiu pr. m. e.-I tūkstantmečiu m.e.

Pilkapynas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Apie 1,4 km į pietvakarius nuo kelio Pupasodis-Balksodis, 0,3 km nuo piliakalnio į šiaurės vakarus, Dirmiškių miško kvartale Nr.45, 0,2 km į šiaurės vakarus nuo kvartalinės proskynos, skiriančios kvartalus Nr. 45 ir 46 yra pilkapynas, vadinamas Švedkapiais. Apardytas. Pilkapyne yra apie 13 m skersmens ir 0,5 m aukščio pilkapis su akmenų vainiku, dviejų pilkapių liekanos – akmenų vainikų fragmentai bei dviejų ištirtų pilkapių vietos.

Čia buvusius 2 pilkapius 19881989 m. ištyrė Alytaus kraštotyros muziejus (vadovas E. Svetikas). Jų sampilus juosė akmenų vainikai. Vieno pilkapio vainikas su vadinamaisiais priestatais. Rasti dviejų nedegintų mirusiųjų kapai su įkapėmis. Laidota iškastoje duobėje, kurios viršus apkrautas akmenimis ir supiltas sampilas. Įkapės: 2 geležiniai ietigaliai (vienas su užbarzdomis), įtveriamasis peilis, 2 poros pentinų, molinis puodelis. Pilkapiai datuojami III a.-IV a.

Pilkapyne yra 14 apskritų, 2–5 m skersmens ir 0,2-0,5 m aukščio ir viena pailga, 100 m ilgio, 3 m pločio ir 0,5 m aukščio akmenų krūsnis. 1983 m. ištirta (vadovas E. Svetikas) viena apskrita akmenų krūsnis, 1989 m. – pailgosios akmenų krūsnies 200 m² plotas. Manoma, kad jos susidarė įdirbant laukus.

Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Piliakalnio žvalgomuosius archeologinius tyrimus 1954 m. ir pilkapyno tyrimus 1972 m. atliko Lietuvos istorijos institutas, 1977 m. ir 1989 m. tyrė Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos archeologai.[1] Radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus ir Alytaus kraštotyros muziejus.

Aplinkiniai piliakalniai[redaguoti vikitekstą]

Blank-50px.png Kaukų piliakalnis 13 km
Obelijos piliakalnis 6 km
Aniškio piliakalnis 15 km
Pupasodžio piliakalnis 3 km
Poteronių piliakalnis 17 km
Radžiūnų piliakalnis 13 km
Blank-50px.png
Palazdijų piliakalnis 28 km
Verstaminų piliakalnis 24 km
Į šiaurės vakarus Į šiaurę Į šiaurės rytus
Į vakarus RoseVents.svg Į rytus
Į pietvakarius Į pietus Į pietryčius
Mikniūnų piliakalnis 23 km
Šlavantų piliakalnis 22 km Saltoniškės piliakalnis 22 km
Krikštonių piliakalnis 5 km
Merkinės piliakalnis 20 km

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Arūnas StrazdasDirmiškių piliakalnis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 804 psl.
  • Lietuvos TSR archeologijos atlasas. V. 1975. T. 2.
  • Kultūros paminklų enciklopedija. V. 1998. T. 2.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]