Jonas III Dukas Vatacis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jonas III Dukas Vatacis
Laskaridų dinastija
Visas vardas Ιωάννης Γ' Δούκας Βατάτζης
Gimė 1193 m.
Didimotichos, Trakija
Mirė 1254 m. lapkričio 3 d. (~61 metai)
Nikėja
Sutuoktinis (-ė) Irena Laskarina
Konstancija II Hohenštaufen
Vaikai Teodoras II Laskaris Dukas
Bizantijos imperatorius
Valdė 1221 m. - 1254 m. lapkričio mėn. (~33 metai)
Pirmtakas Teodoras I Laskaris
Įpėdinis Teodoras II Laskaris
Vikiteka Jonas III Dukas Vatacis

Jonas III Dukas Vatacis (gr. Ιωάννης Γ' Δούκας Βατάτζης, Iōannēs III Doukas Batatzēs, 1193 m. Didimotichos, Trakija – 1254 m. lapkričio 3 d. Nikėja, dab. Turkija) – 12211254 m. Bizantijos paveldėtojos Nikėjos imperatorius

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kilęs iš Bizantijos didikų Dukų dinastijos, Izaoko II Angelo giminaitis.

Šeima[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vedė imperatoriaus Teodoro I Laskario dukterį Ireną, po uošvio mirties tapo imperatoriumi. Su Irena susilaukė sūnaus Teodoro, bet žmona nukrito nuo žirgo ir, nebegalėdama turėti vaikų, tapo vienuole Eugenija ir mirė 1239 m. Antroji žmona Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Frydricho II duktė Konstancija II Hohenštaufen. Su ja vaikų neturėjo.

Valdymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iš pradžių valdė tik Nikėjos sritį Mažojoje Azijoje. Siekdamas atkurti kryžininkų 1204 m. sutriuškintą Bizantijos imperiją, 1222–1225 m. iš kryžininkų įkurtos Lotynų imperijos atkariavo beveik visas Mažosios Azijos valdas, išskyrus Bitinijos pusiasalį, taip pat Samo, Lesbo, Chijo ir Rodo salas. 1235 m. įsitvirtino Trakijoje ir Makedonijoje. 1246 m. užėmė Salonikus. 1252 m. privertė Epyro despotijos valdovą tapti jo vasalu, atėmė iš jo Vakarų Makedoniją ir dalį Albanijos. Jo valdoma Nikėjos imperija tapo galingiausia Egėjo jūros baseino valstybe.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Manfredas VolodkaJonas III Dukas Vatacis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VIII (Imhof-Junusas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 694 psl.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • John V. A. Fine Jr., The Late Medieval Balkans, Ann Arbor, 1987.