Justiniano maras

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Šv. Sebastijonas meldžią Jėzų išgelbėti duobkasio gyvybę siaučiant Justiniano marui. XV a. pabaigos nežinomo dailininko paveikslas

Justiniano maras – Yersinia pestis bakterijos sukeliamo maro pandemija Viduržemio jūros regione 541–542 m. Labiausiai nuo pandemijos nukentėjo Bizantijos imperija bei Sasanidų imperija. Pavadinimą „Justiniano maras“ davė XX a. istorikai, pagal protrūkio metu Bizantiją valdžiusio imperatoriaus Justiniano vardą. Justiniano maras yra laikomas viena iš didžiausių ir daugiausia mirčių sukėlusių pandemijų istorijoje, o socialinė ir kultūrinė įtaka lyginama su juodosios mirties XIV a. Tačiau kai kurie istorikai mano, kad iš tiesų pandemija buvo žymiai mažesnio masto, nei priimta laikyti.[1][2] Dėl konkrečios ligos buvo ilgą laiką spėliojama, tačiau maro versiją patvirtino 2013 ir 2015 m. atlikti genetiniai tyrimai.[3][4]

Justiniano maras yra pirmoji žinoma maro epidemija.[5]

Į Konstantinopolį maras greičiausiai pateko iš Egipto grūdų laivais, pernešamas žiurkių. Pirmasis epidemijos protrūkį Pelusiumo uoste 541 m. aprašė Bizantijos filosofas ir istorikas Prokopijus. Kiti du svarbūs tų laikų šaltiniai yra Jono Efesiečio bei Sirijos istoriko Evagrijaus Scholasto raštai. Evagrijus buvo ir pats užsikrėtęs maru, tačiau išgyveno.

Prokopijus rašė, kad per dieną Konstantinopolyje nuo maro mirdavo apie dešimt tūkstančių žmonių, tačiau istorikai šiuo skaičiumi abejoja. Taip pat, pasak Prokopijaus, mirčių skaičius buvo toks didelis, kad nebuvo vietos laidoti lavonų, jie gulėdavo suversti į krūvas, ir visas miestas dvokė mirtimi.

Maro epidemijos atsikartojo VI, VII ir VIII amžiais, tačiau vis silpnesnės ir labiau lokalizuotos. Po paskutinės maždaug 750-aisiais metais, tokio dydžio maro pandemijų daugiau Europoje nebuvo iki XIV a. Juodosios mirties.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]