Jurgis Martynas Ožarovskis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Jurgis Martynas Ožarovskis
Ožarovskiai
Ravič (herbas)
Ravič (herbas)
Gimė: 1690 m.
Mirė: 1741 m. balandžio 11 d. (~51 metai)
Tėvas: Buguslavas Ožarovskis
Motina: Teofilė
Žymūs apdovanojimai:
Baltojo erelio ordinas

Jurgis Martynas Ožarovskis (apie 1690 m. – 1741 m. balandžio 11 d.) – ATR valstybinis ir karinis veikėjas, Karūnos didysis stovyklininkas (17291741), Karūnos armijos generolas-leitenantas (1737), Krokuvos generalinis valdytojas,[1] Novomiastko ir Druginsko seniūnas.[2] Krokuvos vaivadijos maršalka Dzikovo konfederacijoje 1734 m.[3]

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lenkijos bajorų Ožarovskių giminės atstovas, herbo „Rawich“ savininkas. Krokuvos stalininko Boguslavo Ožarovskio ir Teofilės Višovatos sūnus. Višovatų šeima žinoma reformacijos istorijoje Lenkijoje. Abu tėvai buvo kalvinistai. Po tėvų mirties Jurgis Martynas buvo savo dėdės Braclavo vėliavininko Stepono Bobrovnickio, perėjusio į katalikybę, globoje. Savo dėdės-globėjo įtakos dėka Jurgis Martynas perėjo į Romos-katalikų tikėjimą ir buvo išsiųstas į užsienį „pasaulio pažinojimui“.

Jurgis Ožarovskis svajojo apie karinę karjerą. Jis įstojo į Lenkijos armiją ir atkreipė į save Karūnos didžiojo etmono Adomo Mikalojaus Seniavskio dėmesį. Greitai pakilo iki pulkininko laipsnio ir tapo etmono generolu-adjutantu.

Lenkijos karalius Augustas Stiprusis paskyrė jį Krokuvos stalininku ir perdavė jam valdyti seniūniją, į kurią įėjo Podstolo, Drgnios ir Vežbos kaimai Vislicos paviete[4].

Lūžio momentu jo karjeroje tapo periodas Tarnogrado konfedracijos. Po Augusto Stipriojo sutarties sudarymo su konfedratais 1716 m. Ožarovskis neilgą laiką tarnavo vadovaujant etmonui Seniavskiui, po ko užsiėmė namų ūkininkavimu savo dvaro žemėse.

1728 m. birželio 15 d. Vschove Jurgis Martynas Ožarovskis buvo paskirtas Karūnos didžiuoju pastalininkiu, o 1729 m. gegužės 20 d. tapo Karūnos didžiuoju stovyklininku.

Pradedant nuo 1724 m. ne kartą buvo renkamas pasiuntiniu (deputatu) į seimus, 1725 m. tapo Karūnos tribunolo deputatu. Buvo renkamas vieną kartą nuo Krokuvos vaivadijos, kitą kartą nuo Sandomiro vaivadijos.

1729 ir 1730 m. du kartus buvo renkamas deputatu nuo Sandomiro vaivadijos. Ypatingame seime 1733 m. Jurgis Martynas Ožarovskis buvo išrinktas maršalka, bet dėl karaliaus Augusto Stipriojo mirties ir tarpuvaldžio pradžios seimo darbas buvo nutrauktas. Buvo deputatu Osvencimo ir Zatoro kunigaikštysčių elekciniame seime 1733 m. kur palaikė Stanislovo Leščinskio išrinkimą į Lenkijos karaliaus sostą.

Jo valdų teritorijoje (Drugnios kaime) buvo aptikta druska, ir Jurgis Martynas Ožarovskis gavo leidimą druskos išgavimui.

1734 m. balandį Jurgis Martynas Ožarovskis buvo Stanislovo Leščinskio šalininku, o lapkritį įėjo į Dzikovo konfederacijos sudėtį ir tapo jos aktyviu dalyviu kaip pasiuntinys paryžiuje. Didesniam prestižui pradėjo vadintis grafu.

1736 m. liepą Jurgis Martynas Ožarovskis pasirašė Saksonijos kurfiursto Augusto III elekciją, Stanislovo Leščinskio priešininko. 1737 m. – Karūnos armijos pėstininkų generolas-leitenantas ir tapo karalaičio Augusto pėstininkų pulko vadu

1740 m. buvo apdovanotas Baltojo erelio ordinu.

Jam priklausė Ožaruvo ir Chmelniko dvaro žemės.

Šeima ir vaikai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Buvo vedęs Konstanciją Bobrovnicką (apie 1700–1737), savo dėdės-globėjo Braclavo vėliavininko Stepono Bobrovnickio dukterį. Sutuoktiniai turėjo keturis vaikus:

  • Ana Sofija (apie 1716–1759), vyras nuo 1737 metų Karūnos didysis ginklininkas, kunigaikštis Antonis Benediktas Liubomirskis (m. 1761)
  • Antonijus Adomas (1730–1731)
  • Eva (g. 1733), žmona nuo 1762 metų Lenartovo seniūno Adamo Jano Podoskio (1750–1800)
  • Petras (apie 1725–1794), paskutinis Karūnos didysis etmonas

Anrtą kartą apie 1730 metus vedė Elžbietą Uršulę Pšebendovską (1730 – prieš 1790), nuo santuokos su kuria turėjo vienintelį sūnų:

  • Ignotas (1730–1741)

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Tomasz Ciesielski, Generałowie wojska koronnego w latach 1717—1763, w: Organizacja armii w nowożytnej Europie: struktura — urzędy — prawo — finanse, Zabrze 2011, s. 463.
  2. Konfederacja Generalna Stanów Koronnych y Wielkiego Xięztwa Litewskiego na walnym zieźdźie w Dźikowie pod Sandomierzem postanowiona dnia V miesiąca Listopada. Roku Pańskiego MDCC.XXXIV, s. K2
  3. Konfederacja Generalna Stanów Koronnych y Wielkiego Xięztwa Litewskiego na walnym zieźdźie w Dźikowie pod Sandomierzem postanowiona dnia V miesiąca Listopada. Roku Pańskiego MDCC.XXXIV, brak paginacji.
  4. Julian Bartoszewicz: Znakomici mężowie Polscy w XVIII w., t. I. Petersburg: B.M. Wolffa, 1856, s. 175—205.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Historia Dyplomacji Polskiej, tom II 1572–1795 pod red. Zbigniewa Wójcika, PWN Warszawa 1982, s. 410.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]