Juozas Olšauskas
| Juozas Olšauskas | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1907 m. sausio 20 d. Židikai |
| Mirė | 1988 m. rugpjūčio 11 d. (81 metai) Kražiai |
| Tėvas | Juozas Olšauskas |
| Motina | Marcelė Olšauskienė |
| Veikla | Lietuvos kunigas, bažnyčios statytojas, sovietinių konclagerių kalinys, Norilsko sukilimo dalyvis, tremtinys |
| Alma mater | 1937 m. Telšių dvasinė seminarija |
Juozas Olšauskas (1907 m. sausio 20 d., Židikai, Mažeikių r. – 1988 m. rugpjūčio 11 d., Kražiai ) – kunigas, sovietinių konclagerių kalinys, Norilsko sukilimo dalyvis, Sibiro tremtinys.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gimė Juozo ir Marcelės Olšauskų šeimoje, kurioje augo 5 vaikai. 1921–1924 m. lankė Židikų pradžios mokyklą, vėliau įstojo į Mažeikių gimnaziją.
1932–1937 m. studijavo Telšių dvasinėje seminarijoje. 1937 m. birželio 6 d. įšventintas kunigu[1], paskirtas vikaru Plungėje, nuo 1942 m. – Mosėdyje. 1943 m. gegužės 21 d. paskirtas Pakutuvėnų (Plungės r.) klebonu, kur rūpinosi Plungės bažnyčios klebono Povilo Pukio pastangomis baigiama statyti mūrine bažnyčia.
Labai komunikabilus ir atviras, mokėjo bendrauti tiek su vaikais, ir jaunimu, tiek ir su vyresnio amžiaus žmonėmis. Buvo geras psichologas, greitai susipažino su vietos bendruomene, ją įtraukė į baigiamos statyti bažnyčios užbaigimo ir vidaus įrengimo darbus. Vasarą statyboje dirbusiam jaunimui iš Plungės klebonas negailėjo knygų iš savo gausios bibliotekos. Dėstė tikybą kaimyninio Aleksandravo kaimo pradžios mokykloje.
1944 m. spalio mėn. sugrįžus sovietinei armijai ir prasidėjus pasipriešinimui okupacijai, J. Olšauskas neliko nuošalyje: platino pogrindinės organizacijos Lietuvos Laisvės Armijos leidžiamus antisovietinius atsišaukimus, literatūrą, jo namuose slapstėsi pasipriešinimo dalyviai: Lietuvos konsulas, Plungės burmistras, Žemaičių legiono štabo ryšininkas Eduardas Misevičius, lankėsi taip pat besislapstantis Henrikas Petkus ir kt.[2]
1945 m. rugpjūčio mėn. saugumo sumetimais perkeltas kunigauti į Klaipėdą.
1945 m. spalio 20 d. sovietinio saugumo suimtas ir įkalintas Kretingos apskrities NKVD būstinėje. 1945 m. spalio 22 d. vakare apie 18 val., pertraukos tarp tardymų metu kunigas pasinaudojo jį saugojusio eilinio milicininko Petravičiaus neatidumu, staiga atidarė langą ir pabėgo iššokęs per jį. Slapstėsi Puidogalio kaime (Plungės r.) pas jį priglaudusią Anicetą Grigalauskaitę, kurios sodyba buvo nuošalioje vietoje prie miško[3].
1947 m. vasarą gavo pasą svetima pavarde bei atleidimo nuo karinės tarnybos pažymą. 1947 m. rugsėjo 11 d. Kauno arkivyskupijos valdytojo kanauninko Juozo Stankevičiaus potvarkiu kunigas Jonas Gustaitis (t. y. J. Olšauskas) paskirtas Vilkijos apskrities Paštuvos bažnyčios administratoriumi.
Tremtis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1948 m. kovo 2 d. suimtas, kalintas Vilniaus Lukiškių kalėjime. 1948 m. birželio 26 d. MGB Ypatingojo pasitarimo nuteistas pagal Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso tris straipsnius 10-čiai metų priverčiamųjų darbų ir kaip valstybei pavojingas nusikaltėlis išvežtas į ypatingąjį lagerį Nr. 2 Gorlagą Norilsko apylinkėse[4]. 1953 m. gegužės 27 d. dalyvavo Gorlago kalinių sukilime. Rugpjūčio 4 d. numalšinus sukilimą, perkeltas į Pietryčių Sibirą, Irkutsko sritį, buvusį Irkutsko-Taišeto konclagerį. Dirbo prie miško medžiagos ruošos darbų, neteko sveikatos ir 1955 m. dėl neįgalumo paleistas iš lagerio. Tremtyje neapleido kunigo tarnystės, lankė parapijiečius, krikštijo vaikus, tuokė jaunavedžius, laidojo mirusius.[5]
Iki 1956 m. vasaros buvo tremtyje Abano mieste Abansko rajone prie Krasnojarsko.
Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1956 m. gegužės 15 d. grįžo į Lietuvą, apsistojo Telšiuose. 1956 m. liepos 27 d. paskirtas Mosėdžio bažnyčios vikaru. 1957 m. gruodžio 30 d. perkeltas Kalnalio kaimo (Salantų r.) parapiją.
1976 m. balandžio mėn. Telšių vyskupijos vikaro-valdytojo Antano Vaičiaus pastangomis, J. Olšauskas paskirtas Kražių bažnyčios (Kelmės r.) administratoriumi.
Atminimo įamžinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kunigo Juozo Olšausko atminimui Kražių bažnyčioje įrengta atminimo lenta.
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ BAGUŽAS, Brunonas. Mes liudijame Kristų: Lietuvos piliečio kelias. Varniai–Vilnius: Žemaičių vyskupystės muziejus, Mintis, 2006, p. 326–328.
- ↑ Lietuvos vyskupai kankiniai sovietiniame teisme. Vilnius: Lietuvių katalikų mokslo akademija, sud. Arūnas Streikus, 2000, p. 89.
- ↑ KLIETKUTĖ, Jolanta. Dvasininkai polia.info, 2020, sausio 14 (nuoroda tikrinta 2022-02-21).
- ↑ BENIUŠIS, Romualdas. Kunigas, pabėgęs iš Kretingos NKVD būstinės. Pajūrio naujienos, priedas „Mūsų žmonės, 2022, vasario 18, p. 10–11
- ↑ KLIETKUTĖ, Jolanta. Pakutuvėnai. Kaimo istorija. Pakūta, 2017, p. 31–32, 34, 56, 88, 94, 146, 176, 181–183, 213.