Julius Štarka

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Julius Štarka (1884 m. spalio 4 d. Lėliuose, Ukmergės apskritis, Rusijos imperija – 1960 m. JAV) – kompozitorius, choro dirigentas, pedagogas, Valstybės teatro vyr. chormeisteris.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmąsias muzikos žinias gavo Juozo Naujalio vargonininkų kursuose Kaune. Su pagyrimu baigęs Vargonininkų mokyklą 1906 m. išvyko mokytis į Varšuvos muzikos institutą. Ten studijavo vargonavimą, chorvedybą bei kompoziciją, laisvalaikiu dalyvavo Varšuvos lietuvių bendruomenės veikloje. Konservatoriją baigė 1911 m., bet dar kurį laiką tobulinosi pas prof. Suržinskį. 1913 m. negavęs leidimo grįžti į Lietuvą, išvyko į Tbilisį, dirbo muzikos mokykloje, vargonininkavo. 1918 m. grįžo į Vilnių, 1919 m. persikėlė į Kauną. Dalyvavo Lietuvių meno kūrėjų draugijos veikloje, vadovavo savo suburtam chorui, kuris greit pasiekė gan aukštą meninį lygį. 1920 m. Julius Štarka paskirtas Lietuvių meno kūrėjų draugijos Operos vaidyklos chormeisteriu. Jo anksčiau suorganizuotas choras tapo Operos vaidyklos choro pagrindu ir buvo pirmuoju profesionaliu choru Lietuvoje. Su operos choru parengė per 70 operos veikalų: Giuseppe Verdi „Il Trovatore“, „Aida“, „Otello“, „La Traviata“, Richard Wagner „Lohengrinas“ ir „Tanhoizeris“, Giacomo Puccini „Tosca“, „La Boheme“, „Madama Butterfly“, Marc-Antoine Charpantier „Luiza“, Giacomo Meyerbeer „Hugenotai“, Piotro Čaikovskio „Pikų dama“ ir „Eugenijus Oneginas“, Georges Bizet „Carmen“, Jurgio Karnavičiaus „Gražina“ ir „Radvila Perkūnas“, Stasio Šimkaus „Pagirėnai“, Antano Račiūno „Trys talismanai“ ir kt. Kritikų teigimu, tuo metu tai buvo vienas pajėgiausių operos chorų Europoje. Choro repertuare taip pat buvo didelio meistriškumo reikalaujantys kūriniai: Ludwig van Beethoven IX simfonija, Missa Solemnis, Gioachino Rossini Stabat Mater, Česlovo Sasnausko, Stasio Šimkaus, Jurgio Karnavičiaus kantatos ir kiti stambios formos kūriniai.

Be darbo operoje, Julius Štarka dėstė Kauno muzikos mokykloje (vėliau – Kauno konservatorija), vadovavo chorvedybos klasei ir choro studijai. Paruošė nemažai chorvedžių, jų tarpe – Julius Gaidelis, Vladas Baltrušaitis, Jonas Dautartas.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]