Josifas Grigulevičius

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Josifas Grigulevičius
Josifas Grigulevičius

Josifas Romualdovičius Grigulevičius (rus. Иосиф Ромуальдович Григулевич; dar žinomas kaip Juozas Grigulevičius; slapyvardžiai Artūras, Maksas, Migelis, Juzikas, Padre, Felipė; literatūrinis pseudonimas Lavreckis: rus. Лаврецкий, 1913 m. gegužės 5 d. Vilniuje1988 m. birželio 2 d.) – TSRS žvalgas XX a. 4-6 deš., istorikas, kurį laiką – Kosta Rikos diplomatas. Grigulevičius suvaidino svarbų vaidmenį, susidorojant su Stalino „kairiaisiais opozicionieriais“ – anarchistais bei trockistais.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Grigulevičius buvo Lietuvos karaimas. J. Grigulevičius kalbėjo jidiš, mokėjo ispanų, anglų, prancūzų bei rusų kalbas. Jo tėvai jaunystėje emigravo į Argentiną, sūnų vėliau išsiuntė studijuoti į Europą. Kitais šaltiniais – emigravo tik tėvas, o sūnus liko gyventi su motina Lenkijoje. 1930 m. Grigulevičius įstojo į Lenkijos darbininkų komunistų partiją („Komunistyczna Partia Robotnicza Polski“, KPRP), buvo pažįstamas su Edward Gierek. 1933 m. studijavo Sorbonos universitete.

Apie 1934–1935 m. tapo NKVD agentu kovai su trockistais Lietuvoje. 1937 m. pasiųstas į Ispaniją dalyvauti Ispanijos pilietiniame kare. 1940 m. sausio mėn. pasiųstas į Meksiką vadovauti likvidavimo grupei, organizavusiai pasikėsinimą į Trockį. Antrojo pasaulinio karo metais ir po jo užsiiminėjo žvalgybine veikla Lotynų Amerikoje ir JAV, organizavo diversijas Argentinoje prieš hitlerinės Vokietijos prekybinius ryšius.

Vedė meksikietę Laurą Arayo Aguar.

Po karo kaip Kosta Rikos pilietis ir verslininkas Teodoras Kastro (Teodoro B. Castro) gyveno Italijoje, ir 1952 m. buvo paskirtas Kosta Rikos ambasadoriumi Italijoje ir Jugoslavijoje, reziduojančiu Romoje. 6-osios JTO Generalinės Asamblėjos metu buvo Kosta Rikos delegacijos narys

TSKP narys nuo 1950 m. Tais pačiais metais slaptai gavo TSRS pilietybę.

1953 m. J. Grigulevičiui buvo nurodyta ruošti pasikėsinimą į Jugoslavijos lyderį Josipą Broz Tito. Pasikėsinimas neįvyko, nes netrukus mirė Stalinas, kurio nurodymu buvo organizuojamas pasikėsinimas. 1953 m. atšauktas į TSRS.

1960 m. tapo Etnografijos instituto Maskvoje vyresniuoju moksliniu bendradarbiu. Savo pavarde ir I. R. Lavreckio bei I. R. Grigulevičiaus-Lavreckio pseudonimais paskelbė daugiau kaip 30 mokslinių bei mokslinio populiarinimo knygų apie Katalikų bažnyčios istoriją, inkviziciją, Lotynų Ameriką.

TSRS Mokslų Akademijos narys korespondentas nuo 1979 m.

Chronologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • 1913 m. gegužės 5 d. – Juozas Grigulevičius gimė Vilniuje, Romualdo Grigulevič ir Nadeždos Lavreckajos šeimoje.
  • 1926 m. – Grigulevičius, besimokydamas Panevėžio gimnazijoje ima dalyvauti pogrindinėje komjaunimo veikloje.
  • 1931 m. gruodis – Vilniuje (tuometinė Lenkija) suimamas už propagandinę veiklą
  • 1933 m.
    • balandis – miršta Grigulevičiaus mama
    • gegužė – Grigulevičius teisiamas už dalyvavimą nelegalios Vakarų Baltarusijos Komunistų partijos organizacijos veikloje (tuometinės Lenkijos teritorija).
    • rugpjūtis – Grigulevičius išsiunčiamas iš Lenkijos
    • spalis – atvyksta į Paryžių. Ima studijuoti Aukšojoje Socialinių mokslų mokykloje Sorbonos universitete
  • 1934 m. rugpjūtis – Kominternas pasiunčia Grigulevičių į Buenos Aires.
  • 1935 m. – pseudonimu Migelis dirba Argentinos Tarptautinės Raudonosios Pagalbos organizacijoje (angl. International Red Aid; rus. МОПР)
  • 1936 m.
    • liepa – suimamas už dalyvavimą politinėje sueigoje
    • spalis – atvyksta į Ispaniją, kur vyksta pilietinis karas. Pseudonimu Juzikas dirba NKVD atstovybėje Ispanijoje.
  • 1937 m.
    • gegužis – dalyvauja malšinant „penktosios kolonos“ maištą Barselonoje
    • birželis – padeda sutriuškinti protrockistinę Marksistinės vienybės darbininkų partiją (POUM)
    • spalis – pirmą kartą atvyksta į Maskvą, mokosi specialiuose NKVD kursuose.
  • 1938 m.
    • balandis – vyksta į JAV, pseudonimas Felipė.
    • gegužė – vyksta į Meksiką, kad prasiskverbtų į L. Trockio aplinką
    • gruodis – susipažįsta su meksikiečiu Leopoldu Arenaliu, kuris tampa pagrindiniu jo padėjėju žvalgybinėje veikloje Lotynų Amerikoje.
  • 1939 m. – organizuoja L. Trockio stebėjimą. Į veiklą įtraukia dailininką Davidą Alfarą Sikeirosą (David Alfaro Siqueiros, 1896–1974). Susipažįsta su aktyviste Laura Arayo Aguar, būsima savo žmona.
    • lapkritis – iškviečiamas Maskvon atsiskaityti už Trockio sekimo operaciją.
  • 1940 m.
    • vasaris – grįžta į Meksiką.
    • gegužės 24 d. – Sikeiroso grupė užpuola Trockio namą Meksiko priemiestyje.
    • liepa – išvyksta į JAV
    • rugpjūčio mėn. 20 d. – NKVD agentas R. Merkaderas (Raimondas) užmuša L. Trockį.
    • gruodis – Grigulevičius grįžta į Argentiną.
  • 1941 m.
    • birželio 6 d. – Grigulevičius apdovanojamas Raudonosios Žvaigždės ordinu.
    • birželis – Grigulevičius paskiriamas NKVD rezidentu (slapyvardis Artūras) Pietų Amerikai. Kuria agentūrinį tinklą Argentinoje, Čilėje, Urugvajuje, Brazilijoje. Argentinoje suformuoja diversinę grupę.
  • 1942 m. birželis – Į Buenos Aires atvyksta Laura (slapyvardis Luiza).
  • 1943 m. – Artūro rezidentūrą spaudžia policija ir specialiosios tarnybos. Grugulevičius reorganizuoja agentūrinį tinklą.
  • 1944 m.
    • liepa – diversinę grupę perduoda Argentinos KP. Mažina rezidentūros veiklą Argentinoje.
    • spalio 29 d. – suimama diversinė grupė. Grigulevičius pervažiuoja į Montevidėją.
  • 1945 m. rugpjūtis – rugsėjis – Grigulevičius ir jo žmona gauna naujus dokumentus. Grigulevičius kaip Kosta Rikos pilietis Teodoras B. Kastro išvyksta į Braziliją.
  • 1946 m. – ruošimasis vykti į Europą.
  • 1947 m. lapkritis – Josifas ir Laura iš Rio-de-Žaneiro išvyksta į Maskvą.
  • 1948 m. – mokosi nelegalų kursuose Maskvoje. Ruošiama legenda darbui Europoje. Rūpinasi TSRS pilietybės gavimu ir įstojimu į TSKP.
  • 1949 m. – kaip rezidentas (slapyvardis Maksas) išvyksta į Italiją.
  • 1950 m. – organzuoja importo – eksporto verslą Italijoje (priedanga žvalgybinei veiklai).
  • 1951 m. – užsiima žvalgybine ir diplomatine veikla Italijoje.
  • 1952 m. – Kosta Rikos ambasadorius Teodoras B. Kastro įteikia akreditacijos dokumentus Italijos prezidentui. Kartu jis Kosta Rikos ambasadorius Jugoslavijoje.
  • 1953 m.
    • vasaris – L. Berijos emisaras pasiūlo Grigulevičiui organizuoti pasikėsinimą į Jugoslavijos lyderį J. Broz Titą.
    • lapkritis – Maksui įsakoma grįžti į Maskvą.
  • 1954–1955 m. – Grigulevičius mokosi Aukštojoje partinėje mokykloje.
  • 1956 m. – Grigulevičius išbraukiamas iš nelegalios žvalgybos rezervo. Dirba Visasąjunginėje kultūrinių ryšių su užsienio šalimis draugijoje.
  • 1957 m. – išleidžia pirmąją mokslinę monografiją „Vatikanas. Religija, finansai ir politika“ (Ватикан. Религия, финансы и политика), kurią apgina kaip kandidatinę disertaciją.
  • 1960 m. – pereina dirbti vyresniuoju moksliniu bendradarbiu į TSRS MA Etnografijos institutą (Amerikos, Australijos ir Okeanijos sektorius).
  • 1961 m. – dalyvauja kuriant Lotynų Amerikos Institutą.
  • 1965 m. – Apsigina mokslų daktaro (habilituoto mokslų daktaro analogas) disertaciją „Kultūrinė revoliucija Kuboje“.
  • 1988 m. birželio 2 d. – Josifas Grigulevičius miršta. Palaidotas Maskvoje.

J. Grigulevičius grožinėje literatūroje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Josifas Grigulevičius (kaip Juozas Grigulevičius) yra vienas iš herojų Aleksejaus Riurikovo alternatyviosios istorijos romane „В бездне времен. Игра на опережение. М.: Эксмо. 416 p.“ ('Laiko bedugnėje. Žaidimas siekiant aplenkti')[1]. Romano pasaulyje caras Nikolajus II nebuvo nuverstas, Rusija su kitomis Antantės valstybėmis įveikė Vokietiją su sąjungininkėmis. Romano herojus poetas Nikolajus Gumiliovas ima dirbti Atskirajame žandarų korpuse kontražvalgybos skyriuje ir kovoja su kairiųjų organizacijomis Rusijoje ir užsienyje. Antroje knygos pusėje pasirodo kairysis Juozas Grigulevičius, kuris emigruoja į užsienį ir vėliau įsidiegia į D. Britanijos žvalgybą Intelligence Service. Vėliau pasirodo, kad J. Grigulevičius - talentingas žvalgas.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Рюриков А. (2011) В бездне времен. Игра на опережение