Henryk Mikołaj Górecki

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, sutvarkykite.
Henryk Mikołaj Górecki Polish composer.jpg

Henrykas Mikolajus Gureckis (Henryk Mikołaj Górecki, 1933 m. gruodžio 6 d. - 2010 m. lapkričio 12 d.) lenkų šiuolaikinės muzikos kompozitorius. Jo karjera tęsėsi daugiau kaip 40 metų, per kuriuos kompozitorius sukūrė daugiau kaip 70 pripažinimo susilaukusių kūrinių. Pasak kritiko Alex'o Ross’o, nė vienas klasikinės muzikos kompozitorius nesusilaukė tokios didėlės sėkmės, kaip pagrindinė lenkų avangardo muzikos figūra – Gureckis. Jo vėberniški serialistiniai darbai iš 6-tojo bei 7-tojo dešimtmečio buvo priskiriami disonansiniam modernizmui, juose galima įžvelgti tokių kompozitorių kaip Luigi Nono, Karlheinzo Stockhauseno, Krysztofo Pendereckio Kazimierzo Serockio kūrybinį braižą. Praėjus 15-kai metų, Gureckis pradėjo kurti minimalistinę muziką, pvz.: Simfonija Nr. 2 ir populiarioji Simfonija Nr. 3 „graudulingų giesmių simfonija“. Pastarasis kompozitoriaus stilius išsivystė keliais etapais, pradedant nuo tokių darbų, kaip Beatus Vir (1979), chorinio himno Miserere (1983), Mažasis rekviem polkai (1993) bei rekviem Labanakt. Iki devintojo dešimtmečio vidurio jis buvo beveik nežinomas už Lenkijos ribų. Tačiau tai pasikeitė paskutiniame XX a. dešimtmetyje[1]. 1992 m., praėjus 15 metų nuo trečiosios simfonijos parašymo, ši simfonija buvo įrašytą antrą kartą Elektra Nonesuch įrašų kompanijoje, Vokietijoje. Šis įrašas tapo komercine sėkme, įrašų buvo parduota virš vieno milijono. Tokiu būdu Henrikas Gureckis gerokai viršijo įprastus XX a. kompozitoriaus simfoninės muzikos įrašų pardavimus. Apie šį įvykį pats Henrikas Gureckis sakė: "Galbūt žmonės šiame muzikiniame kūrinyje randa tai, ko jiems reikia [...] kažkaip aš pataikiau į tinkamą natą, ko jiems trūko. Kažkas jiems buvo prarasta. Jaučiuosi kad aš instinktyviai žinojau, ko jiems reikia[2]." Svarbu pažymėti, kad šis pripažinimas nesukėlė didelio susidomėjimo kitais Gureckio darbais[3].

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ankstyvasis laikotarpis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Henrykas Mikalojus Gureckis gimė 1933 m. gruodžio 6 d., Černicoje, netoli Rybniko (Lenkija), tuo metinėje Silezijos vaivadijoje, pietvakarių Lenkijoje. Gureckių šeima gyveno kukliai, nors abu tėvai jautė meilę muzikai. Jo tėvas Roman’as (1904–1991) dirbo vietinėje geležinkelio stoties parduotuvėje, nors buvo mėgėjas muzikantas , o jo mama Otylia (1909–1935), skambino pianinu. Mama mirė Gureckiui sulaukus vos dvejų metukų, todėl daug ankstyvųjų jo kūrinių buvo skirti jos atminimui. Gureckis buvo susidomėjęs muzika jau nuo pat vaikystės. Nors ir tėvas bei jo naujoji pamotė jam draudė skambinti senuoju mamos pianinu, Gureckis buvo atkaklus, todėl 1943 m. jam buvo leista mokytis griežti smuiku pas Paweł'ą Hajduga: vietinį muzikantą-mėgėją, instrumentų gamintoją, skulptorių, tapytoją, poetą bei kaimo filosofą.

1952 m. Gureckis pradėjo oficialiai mokytis muzikos Rybniko muzikos mokyklos muzikos pedagogų skyriuje. 1955-60 m. jis studijavo kompoziciją pas Bolesław’ą Szabelski, Katovicų muzikos akademijoje (Lenkija). Katovicuose 1958 m. vasario 27 d. vyko pirmasis Gureckio koncertas. Jame pirmą kartą buvo atlikti džiaugsmo ir ritmo dainos, op.7, dviem fortepijonams ir kameriniui orkestrui (1956) ir Koncertas penkiems instrumentams ir styginių kvartetui, op. 11 (1957).

Gureckio kūrinių stilius pirmaisiais studijų metais galėtų būti apibūdintas, kaip “gyvybiškai-sprogstantis” su ryškiu post-Bartók’o moto perpetuo, o sekančio dešimtmečio pradžioje jis pasuko post-Webern’o ekspresionizmo kryptimi, laisvai naudodamas serijines technikas.

Kelias į sėkmę[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1958 m. jis debiutavo Varšuvos rudens tarptautiniame šiuolaikinės muzikos festivalyje, kur buvo atlikta jo Epitafija, op. 12 mišriam chorui ir instrumentų ansambliui. Su šiuo kūriniu Gureckis tapo žinomas kaip vienas radikaliausių Lenkijos avangardo kompozitorių. 1960 m. jis garbingai užbaigė studijas akademijoje. Tais pačiais metais, jo kūrinys Monologhi op. 16, sopranui ir trims instrumentiniams ansambliams (1960) laimėjo pirmosios vietos prizą Jaunųjų lenkų kompozitorių konkurse. Varšuvos rudens festivalyje, 1960 m. rugsėjo 21 d. jo kūrinys Scontri (Susidūrimai) op. 17, orkestrui (1960), sukėlė sensaciją. 1961 m. Gureckis buvo veiklus Paryžiuje, kur jo Pirmoji simfonija op. 14 (1959) laimėjo pirmąją vietą Jaunimo bienalėje. Paryžiuje jis susipažino su Pierre’u Boulezu, o Kelne su Karlheinzu Stockhausenu.

Gureckis pradėjo savo karjerą būdamas visišku avangardistu. Jo kūrinys Scontri op. 17 (1960) pirmąjį kartą atliktas „Varšuvos rudenyje“, tarptautiniame šiuolaikinės muzikos festivalyje 1960 m. sušaukė klausytojų auditorijas ir dėl savo šokiruojančio modernumo, tapo lenkų avangardinės muzikos simboliu.

Gyvenimas kartu su muzika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gureckis gyveno pietinėje Lenkijos dalyje, kur gilus lenkų liaudies kultūros supratimas bei religinis palikimas suformavo kertinius Góreckio muzikinės kalbos akmenis. Karts nuo karto jis kūrė nuorodas į kitų kompozitorių kūrinius su kuriais jaučia stipresnį ryšį, pvz.: citata iš Beethoven’o kūrinyje Lerchenmusik Op 53. Šios Individualios ir muzikalios asmenybės įvairovė atsispindi jo paties darbuose, nuo pat šiurkštaus ir karingo kūrinio Genesis, op. 19 iki ilgos ir lėtos Trečiosios simfonijos bei modalinių Trijų pjesių senuoju stiliumi, ir greitų bei spalvingų Klavesino koncerto dalių.

Anton’o Webern’o, Olivierio Messiaeno, ir Karlheinzo Stockhauseno darbai liudijo apie dažnai atonalias ir smarkias Gureckio ankstyvąsias kompozicijas. 1963 m. pasikeitė jo komponavimo stilius, kai gavo iššūkį sukurti paprastas melodijas, jis sukūrė Tris senojo stiliaus pjeses orkestrui. Liaudies dainos, viduramžių muzika, ir nuorodos į Romos Katalikų tikėjimą – viskas atsispindi jo sekančiame kūrinyje, kuris yra grįstas tragiškomis temomis ir labai lėtu tempu.

Darbas aukštosiose muzikos mokyklose[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1965 m. Gureckis pradėjo dirbti Katovicų muzikos akademijoje, 1968 m., kaip dėstytojas, o 1972 m., kaip profesoriaus asistentas. Jis mokė partitūrų skaitymo, orkestruotės ir kompozicijos. 1973-74 m., pasinaudojęs akademine mainų programa, jis praleido laiką Berlyne. 1975 m, jis buvo Katovicų muzikos akademijos rektoriumi, turėdamas ketverių metų kadenciją. 1977 m., jam buvo suteiktas profesoriaus asistento titulas. Tarp jo studentų buvo: Eugeniuszas Knapikas, Andrzejus Krzanowskis ir Rafalas Augustynas. Jis vedė pianistę Jadwiga Rurańska ir su ja susilaukė dviejų vaikų: pianistės Annos, ir kompozitoriaus Mikołajaus.

Dvasinis sužydėjimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Keliaudamas į Krokuvą diriguoti savo chorinio kūrinio Beatus Vir, Gureckis spėjo sukurti ir naujų kūrinių būsimiems popiežiaus vizitams. 1976 m. Gureckis metė sau dar vieną iššūkį ir parašė Trečiąją simfoniją “graudulingų giesmių simfonija”, taipogi atliktą tarptautiniame Varšuvos rudens šiuolaikinės muzikos festivalyje. Šis kūrinys buvo radikaliai kitoks, nes jame kompozitorius stipriai supaprastino muzikinę kalbą bei sumažino muzikos išraiškos priemones. Vieni laikė Gureckį genijumi, kiti – diletantu. Kitas Gureckio darbas – chorinis kūrinys Miserere (1981 m.) buvo skirtas lenkų darbininkų sąjungos solidarumo lyderio, sumušto milicijos, garbei atminti; tačiau dėl neramių politinių aplinkybių, kūrinys buvo atliktas tik 1987 m. Iki 1991 m. tik vienas iš Gureckio darbų: Monologhi (1960), buvo prieinamas JAV. Tačiau 1993 m. gale, maždaug dar 6 Gureckio kūriniai buvo įrašyti ir išplatinti didelėje tarptautinės rinkos muzikos įrašų leidykloje. Iš dalies, plačiai išplitęs susidomėjimas Gureckio muzika gali būti susijęs su Lenkijos nepriklausomybės atkūrimu 1989 m. po 50-ties komunistinės santvarkos metų. Keli ankstyvieji Gureckio darbai buvo aprašyti, kaip simboliniai antikomunistiniai protestai.

Sėkmės viršūnė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1992 m. Elektra Nonesuch muzikos įrašų leidykla išleido didžiulės sėkmės susilaukusį Gureckio „graudulingų giesmių simfonijos“ įrašą. Kūrinys buvo atliktas su amerikiečių soprano vokaliste Dawn Upshaw ir Londono simfoniniu orkestru, diriguojamu Davido Zinmano. Gureckio 3-čiosios simfonijos įrašas pasirodė amerikiečių ir anglų bestselerių sąrašuose ir visas pasaulis tada kalbėjo apie Gureckį: Anglų radijas Classic FM kiaurą dieną pagal klausytojų pageidavimus grodavo ištraukas iš Gureckio Trečiosios simfonijos. Tiek klasikinės muzikos mylėtojai, tiek ir žmonės neturintys nieko bendro su klasikine muzika, klausėsi šio kūrinio – tiek jaunimas, tiek sunkvežimių vairuotojai. Gureckis su savo paprasta, tačiau liepsnojančia muzika, pasiekė visų klausytojų širdis. Pasauliniu mastu buvo parduota daugiau kaip pusė milijono albumo kopijų, tuo metu, įprastas klasikinis albumas susilaukdavo maždaug 15 tūkst. kopijų pardavimo. Gureckis patapo pasaulinio garso žvaigžde. Šiuo laikotarpiu jis keliavo į: Londoną, Briuselį ir Niujorką, dalyvavo spaudos konferencijose, ir filmavosi britų televizijoje.

3-čioji simfonija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

3-čioji simfonija susideda iš 3-jų dalių lėtuose lento ir largo tempuose bei yra grojama labia tyliai. Ji yra pagrįsta modalinio kanono principu, kuris kyla aukštyn pradedant nuo žemame registre skambančių styginių iki pat soprano balso, kuris įstoja su pastoraline melodija, nuskambančia tarsi vilties šviesa tarp tamsių šešėlių. Tekstas yra paimtas iš lenkų raudų: XV a. liaudies dainos ir maldos, kurią išraižė mergina Gestapo kalėjimo celės sienoje. Kai kuriems klausytojams pakartotinės orkestrinės muzikos llinijos primena minimalistines technikas (pačių paprasčiausių formų komponavimo stilių), todėl kai kurie kritikai atmėtė šį kūrinį, manydami, kad jis yra pernelyg paprastas.

Paskutinieji gyvenimo metai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1995–2005 m., Gureckis sukūrė ar ištaisė maždaug 15 mažesnės sudėties vokalinių bei instrumentinių kūrinių. Gureckio paskutinysis darbas – Katynskių šeimos daina opus 81, chorui be akompanimento – buvo užbaigta 2004 m., o jos premjerą pristatė Lenkų radijo choras Krokuvoje 2005 m.

2014 m. balandžio 12 d. Londono filharmoninis orkestras, diriguojamas Andrzej Borejko pristatė nekantriai laukiamą Henryko Gureckio paskutiniąją Ketvirtąją simfoniją. Premjera turėjo vykti jau 2010 m., bet buvo atkelta dėl Gureckio blogėjančios sveikatos. Per savo mirtį 2010 m. lapkritį, simfonija buvo užbaigta nedidele partitūra su detaliomis orkestrinėmis anotacijomis bei garso dinamika. Pilna simfoninio orkestro partitūra su vargonų ir fortepijono obbligato buvo užbaigta Gureckio sūnaus Mikołajaus, pagal tėvo paliktas instrukcijas. Simfonija Nr .4 Tansmano epizodai – 4-ių dalių simfonija atspindi Gureckio muzikines keliones ir yra dovana, skirta Aleksanderui Tansmanui. Pasak Adriano Thomaso, Gureckio darbų specialisto, kompozitorius pasirinko cituoti 9-tojo dešimtmečio kamerinę Tasnmano muziką.

Apdovanojimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gureckis pelnė daugybę premijų:

  • 1958 – Katovicų vaivadijos muzikinė premija.
  • 1965 – Kultūros ir meno ministro premija, 3-čioji vieta.
  • 1967 – UNESCO Tarptautinė kompozitorių tribūna (Paryžius), 3-čioji vieta.
  • 1968 – Szczecino kompozitorių konkursas, 1-oji vieta.
  • 1969 – Kultūros ir meno ministro premija, 1-oji vieta.
  • 1970 – Lenkų kompozitorių sąjungos apdovanojimas.
  • 1973 – UNESCO Tarptautinė kompozitorių tribūna (Paryžius), 1-oji vieta.
  • 1973 – Kultūros ir meno ministro premija, 1-oji vieta.
  • 1974 – Radijo ir televizijos ryšio globėjo premija.
  • 1975 – Katovicų vaivadijos muzikinė premija.
  • 1976 – Pirmoji valstybinė premija.
  • 1992 – Užsienio reikalų ministro premija.
  • 1994 – Varšuvos universiteto suteiktas daktaro honoraras.
  • 1996 – Sokos universiteto (Tokijas, Japonija) didžiausios garbės apdovanojimas.
  • 2002 – Totus premija, suteikta už Naujojo 1000-mečio lenkų vyskupijos įkūrimą.
  • 2003 – Lenkų radijo muzikinė premija.
  • 2003 – Silesijos šviesos muzikinė premija.
  • 2003 – Ordinas (Vado kryželis su žvaigžde) už Lenkijos garbės atkūrimą.
  • 2009 – Popiežiaus šventojo Jurgio ordinas.
  • 2010 – Baltojo erelio ordinas (Aukščiausias Lenkijos apdovanojimas).

Gureckis taip pat įgijo nemažai akademinių laipsnių Europoje:

  • Varšuvos katalikų teologijos akademijos (1993).
  • Varšuvos universiteto (1994).
  • Krokuvos Jagielonijos universiteto (2000).
  • Liublino katalikų universiteto (2004).
  • Katovicų muzikos akademijos (2004).
  • Krokuvos muzikos akademijos (2008).

bei JAV:

  • Vašingtono katalikų universiteto.
  • Mičigano Ann Arboro universiteto.
  • Viktorijos universiteto.
  • Montrealio karališkosios Viktorijos koledžo.

Kūriniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • 4 preliudai, op. 1 fortepijonui (1955).
  • Sonata fortepijonui, Nr. 1, op. 6 (1956).
  • Songs of Joy and Rhythm, op. 7 dviem fortepijonams ir kameriniui orkestrui (1959-1960).
  • Sonata, op. 10 dviem smuikams (1957).
  • Koncertas fleitai, klarnetui, trimitui, ksilofonui, mandolinai ir styginių kvartetui, op. 11 (1957).
  • Epitaph, op. 12 mišriam chorui ir instrumentams (1958).
  • Five Compositions op. 13 dviem fortepijonams (1959).
  • Simfonija Nr. 1, op. 14 styginiams ir perkusijai (1959).
  • Three Diagrams, op. 15 fleitai solo (1959).
  • Monologhi, op. 16 sopranui ir 3-ims instrumentų ansambliams (1960).
  • Scontri op. 17 orkestrui (1960).
  • Diagram IV, op. 18 fleitai solo (1961).
  • Genesis I: Elementi / Genesis – I. Elementi per tre archi, op. 19, Nr. 1 styginių trio (1962).
  • Genesis II: Canti strumentali / Genesis – II. Canti strumentali per 15 esecutori, op. 19, Nr. 2 penkiolikai muzikantų (1962).
  • Genesis III: Monodramma / Genesis – III. Monodramma per soprano, metalli di percussione e sei violbassi, op. 19, Nr. 3 sopranui, metalinei perkusijai bei 6-iems kontrabosams (1963).
  • 3 Pieces in old style styginių orkestrui (1963).
  • Choros I / Choros I per strumenti ad arco, op. 20 styginiams (1964).
  • Refrain, op. 21 orkestrui (1965).
  • La Musiquette I, op. 22 dviem trimitams ir gitarai (1967).
  • La Musiquette II op. 23 keturiems trimitams,-keturiems trombonams, dviem fortepijonams ir perkusijai (1967).
  • Old Polish Music, op. 24 variniams ir styginiams (1967–1969).
  • La Musiquette III op. 25 altams (1967).
  • Kantata, op. 26 vargonams (1968).
  • Canticum Graduum, op. 27 orkestrui (1969).
  • La Musiquette 'Koncertas trombonui’, op. 28 klarnetui, trombonui, violončelei ir fortepijonui (1970).
  • Ad Matrem, op. 29 sopranui, mišriam chorui ir orkestrui (1971).
  • Two Sacred Songs op. 30 baritonui ir orkestrui (1971).
  • Simfonija Nr. 2 'Koperniko', op. 31 sopranui, baritonui, chorui ir orkestrui (1972).
  • Euntes ibant et flebant, op. 32 chorui (1972–1973).
  • Amen, op. 35 chorui (1975).
  • Simfonija Nr. 3 “raudulingų giesmių simfonija”, op. 36 sopranui ir orkestrui (1976).
  • Beatus vir, op. 38, psalmė baritonui, chorui ir dideliam orkestrui (1979).
  • Koncertas klavesinui (arba fortepijonui) ir styginių orkestrui, op. 40 (1980).
  • Blessed Raspberry Songs, op. 43 balsui ir fortepijonui (1980).
  • Miserere, op. 44 chorui (1981–1987).
  • Two Songs of Juliusz Słowacki, op. 48 balsui ir fortepijonui (1983).
  • Lerchenmusik, op. 53 klarnetui, violončelei ir fortepijonui (1984–1985).
  • Five Marian Songs, op. 54 chorui (1985).
  • O Domina Nostra: Meditations on our Lady of Jasna Góra, op. 55 sopranui ir vargonams (1982–1985).
  • Under Your Protection: Marian Song op. 56 aštuonių balsų mišriam chorui (1985).
  • Angelus Domini op. 57 mišriam chorui (1986).
  • For You, Anne-Lill op. 58 fleitai ir fortepijonui (1986).
  • Totus Tuus op. 60 mišriam chorui (1987).
  • Already It is Dusk… Styginių kvartetas Nr. 1, op. 62 (1988).
  • Good Night op. 63 sopranui, altinei fleitai, fortepijonui ir 3-ims tam-tamams (1988–1990).
  • Intermezzo fortepijonui (1990).
  • Quasi una fantasia. Styginių kvartetas Nr. 2, op. 64 (1990–1991).
  • Koncertas-kantata, op. 65 fleitai ir orkestrui (1991–1992).
  • Kleines Requiem für eine Polka fortepijonui ir trylikai instrumentų (1993).
  • Pjesė styginių kvartetui (1993).
  • Trzy fragmenty do słów Stanisława Wyspiańskiego dainų ciklas balsui ir fortepijonui (1996).
  • Salve sidus polonorum: Kantata apie Šv. Adalbertą, op. 72 dideliam mišriam chorui, 2-iems fortepijonams, vargonams ir perkusinių instrument ansambliui (1997–2000).
  • Styginių kvartetas Nr. 3 (1999).
  • Lobgesang mišriam chorui ir varpams (1999).
  • Niech nam żyją i śpiewają vokaliniam ansambliui (2000).
  • Hej, z góry, z góry! koniku bury, 5-ios dainos iš Kurpie region chorui (2002).
  • … pieśni śpiewają. Styginių kvartetas Nr. 3 op. 67 (1999–2005).
  • Lobgesang op. 76 mišriam chorui ir varpeliams (2000).
  • Quasi una fantasia op. 78, styginių orkestrui (2002).
  • For Johnny op. 79, 3 kūriniai smuikui ir fortepijonui (2003).
  • Why Come Here, Hoary Fog? op. 80, trumpos pjesės smuikų duetams (2003).
  • Song of Katyń Families op. 81 mišriam chorui (2004).
  • Kyrie op. 83 chorui ir kameriniam orkestrui (2004–2005)
  • Simfonija Nr. 4: Tansmano epizodai op. 85 fortepijonui, vargonams ir simfoniniam orkestrui (2006).
  • Sanctus Adalbertus – Oratorija op. 71 sopranui, baritonui, mišriam chorui ir orkestrui (2010).

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Thomas, Adrian. "Górecki, Henryk Mikołaj". The New Grove Dictionary of Music and Musicians. 2001. Oxford University Press.
  2. Michael Steinberg The Symphony: A Listener's Guide. 1995. New York: Oxford University Press, p. 170.
  3. Michael Steinberg (1995), p. 170.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]