Gyvatė (simbolis)
Gyvatė – vienas seniausių žmonijos simbolių, aptinkamas beveik visų pasaulio tautų mitologijoje. Gyvatės atvaizdai randami jau ankstyvojo paleolito mene.
Mitologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Archajiniuose kosmogoniniuose Europos ir Amerikos mituose gyvatė tarpininkauja tarp žemės ir dangaus. Pasak vakarų Bolivijos indėnų mitų, dangus kadaise nukrito ant žemės, bet gyvatė aplink jį apsivijo ir pakėlusi vėl atskyrė nuo žemės. Actekų Kecalkoatlis ir Teskatlipoka pasivertė gyvatėmis, kad į dvi dalis padalintų rajų chtoninį siaubūną, plaukiojantį pirmykščiuose vandenyse. Iš vieno siaubūno dalies jie sutvėrė žemę, iš kitos – dangų. Senovės Egipte gyvatės atvaizdas tvirtintas prie faraono kaktos kaip jo viešpatavimo danguje ir žemėje ženklas.
Vienas ankstyviausių kosminių gyvatės vaizdinių – Vaivorykštinis žaltys, Australijoje laikomas žemės ir lietaus, vaisingumo pradu. Tai lietaus šeimininkas, geriantis dangaus vandenis ir dėl to dažnai atnešantis negandas. Gyvatės-vaivorykštės vaizdinys paplitęs ir tarp Pietryčių, Rytų ir Pietų Azijos tautų. Indėnų mitologijoje taip pat žinomas gyvatės, pakilusios į dangų ir virtusios vaivorykšte vaizdinys (kai kurie Brazilijos indėnų mitai pasakoja apie dvi dangaus gyvates). Afrikoje gyvatė paprastai laikoma vandenų sargybine, kariaujančia su saulės sūnumi. Greičiausiai iš ten mitas pateko į senovės Egiptą, kur vaizduota, jog Apopas kasnakt išgeria visą požeminio Nilo vandenį, dėl ko jį nukauna dievas-saulė Ra. Gyvatės kaip vandens stichijos ir saulės-ugnies priešprieša regima ir Senojo Testamento simbolikoje bei „Mahabharatoje“ (Agnio kova prieš gyvatę Takšaką).
Daug kur Afrikoje, Pietų, Vidurinėje Azijoje, Australijoje ir Okeanijoje, Lotynų Amerikoje populiarus mitologinis motyvas, jog gyvatė sergsti šaltinius, šulinius, upes. Tikima, kad nuo jų priklauso telkinio vandens lygis. Taip pat tikima, kad gyvatės susijusios su lietumi. Daug kur sausrų metu (arba kaip tik – užsitęsus lietui) būdavo aukojamos gyvatės. Indoeuropiečių mitologijoje griausmavaldis nudobia gyvatę arba drakoną ir paleidžia vandenis, o perujiečiai turi mitą apie tai, kaip trys pirmažmogio sūnūs nužudė gyvatę, dėl ko prasidėjo potvynis, užliejęs visą pasaulį.
Pietryčių Europoje, Artimuosiuose Rytuose gyvatė nuo seno sieta su vaisingumu – rasti VI–V tūkstm. pr. m. e. kultiniai rykai ir keramika su gyvate (dažnai – dviem). Senovės Balkanų gyvačių vaisingumo kultas galimai kilęs iš Kipro ir Kretos, kur deivės vaizduotos rankose laikančios gyvates. Ten jos, matyt, atstovavo chtoniškas mirties ir vaisingumo galias. Kaip kobra arba kobragalvė moteris vaizduota ir egiptiečių vaisingumo, javų derliaus deivė Renenutet. Gyvatė taip pat buvo graikų išminties deivės Atėnės, kildinamos iš ankstesnių Kretos–Mikėnų deivių, atributas.
Antikos autoriai ir archeologiniai radiniai liudija skitus turėjus mitą apie deivę gyvatės kojomis ir rankomis. Panašus vaizdinys žinotas actekų, kur žemės deivės Koatlikuės vardas reiškia „gyvate apsirengusi“. Senovės indų tradicijoje pasaulį palaiko milžiniška gyvatė Šeša, skandinavų – pasaulį apjuosusi Midgardo gyvatė Jormundgandas, egiptiečių – Mechenta. Žemės ir gyvatės ryšys atsispindi ir gyvatės pavadinimuose – etiopų arwe medr „žemės žvėris“, egiptiečių Sata („žemės gyvybė, žemės sūnus“), slavų змея iš земля („žemė“)[1] Daug kur tikima, jog gyvatės saugo žemėje užkastus turtus, gali pasiekti požemiuose esančią mirusiųjų karalystę. Gyvatei priskiriamos ir gydančios galios (plg. gyvate vaizduotą graikų gydytoją Asklepiją).
Jei ankstyvojoje mitologijoje gyvatė įsivaizduota siejanti dangų ir žemę, dvejopos prigimties, tai vėliau daug kur imta laikyti nelabuoju padaru, susijusiu su vandens, požemių, anapusybės pasauliais, chaosu. Gyvatė vaizduojama esanti prie pasaulio medžio šaknų, su ja kovoja dangaus dievai (plg. vedų Indra prieš Vritrą). Egiptietiškoje eschatologijoje teigiama, kad pirminis dievas Atumas pasaulio pabaigoje kaip gyvatė Urėjus grįš atgal į chaosą, iš kurio kadaise atsirado.
Gyvatė kaip toteminis simbolis aptinkamas senovės inkų, egiptiečių, indų valdovų galvos apdangaluose ar ženkluose. Viduržemio jūros regione ilgai buvo gajus paprotys namuose, rūmuose laikyti gyvates ir jas penėti kaip namų sergėtojas[2] (plg. žalčių laikymas ikikrikščioniškoje Lietuvoje).
Simbolika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gyvatė visų pirma išreiškia energiją su visomis jos prieštaromis. Didelė gyvatės simbolikos įvairovė kyla dėl skirtingų jos dalių traktavimo, pvz., dėl savo juodėjimo rangantis gyvatė siejama su medžiu, jo šakomis bei šaknimis, skirtingos konotacijos kyla dėl keičiamos odos, pavojingo liežuvio, banguoto kūno rašto, šnypštimo, panašumo į pantį, būdo, kaip puolą auką apie ją apsivejant ir kt. Gyvatė gyvena labai įvairiose vietose – miškuose, dykumose, prie upių, šaltinių, jūrose – todėl iššaukia skirtingas asociacijas.
Indijoje gyvačių kultas glaudžiai siejasi su gyvatės kaip jūros vandens simboliu. Jos yra gyvybės ir nemirtingumo šaltinių sergėtojos, slepiančios paslėptus lobius. Kita vertus, dėl savo vislumo ir gyvenimo dykumoje gyvatė gali būti naikinimo galia. Pasak H. Blavatskajos, gyvatė simbolizuoja gundančią materijos galią (plg. Jasonas ir Medėja, Heraklis ir Omfalas, Adomas ir Ieva) ir parodo aiškų pavyzdį, kaip veikia involiucijos (atgalinės raidos) procesas; ji taip pat parodo kaip menkesnis dalykas esti didesniame, ankstesnis – vėlesniame. Gyvatė – tai atkritimas į materiją, pirmapradiškumą.
Gyvatė susijusi su moteriškumu (gyvates neša įvairios graikų deivės – Artemidė, Hekatė, Persefonė, mitinės veikėjos – Gorgonės Medūza, Erinijos). Europoje būta tikėjimo, jog išrovus iš moters, paveiktos mėnulio, galvos gyvaplaukį, šis pavirstąs gyvate. Gyvatė kaip ir kiti driežai išreiškia pirmykštį gyvasties sluoksnį. Anot Telaro, tai magnetinę galią turintis gyvūnas – kadangi keičia odą, ji simbolizuoja prisikėlimą, dėl rangymosi, galimybės susivyti į spiralę – reiškia galią, dėl nuožmumo – reiškia blogąją gamtos (prigimties) pusę. Anot Filono Aleksandriečio, gyvatė gali tiek nužudyti, tiek išgydyti, todėl ji yra nuožmių galių – tiek teigiamų, tiek neigiamų – valdančių pasaulį simbolis ir atributas. Be to, jis gyvatę laikė dvasingiausia iš gyvūnų.
Gnostikai su gyvate siejo stuburą ir nugaros smegenis, kas, anot K. G. Jungo, yra puikus pavyzdys, kaip pasąmonė staiga ir netikėtai įsiveržia savo siaubingais antpuoliais. Pasak jo, gyvatė yra skausmingas pasąmonėje bundančių pavojingų galių vaizdinys (plg., vikingų „Violuspoje“ išpranašauta, kad pabudus Midgardo gyvatei kils pasaulį sunaikinsiantis tvanas). Hainrichas Cimeris gyvatę laiko gyvybės galia, lemiančia gimimą ir mirtį, todėl ji susijusi su gyvybės ratu. Gnostikų Uroboro (gyvatės, kandančios savo uodegą) simbolis parodo gyvatės dviprasmiškumą, abi gyvybės ciklo puses (kūrybą ir naikinimą, aktyvumą ir pasyvumą). Gnostikai naasenai išpažinę, jog gyvatė (naas) glūdi visose būtybėse ir daiktuose. Panašiai indų tantrizme laikoma, kad žmoguje tūno gyvatė Kundalinė, kuri tūno lyties organų srityje, tačiau jogos pagalba ją galima pažadinti, kad ši pakiltų iki pat galvos. Viduramžių mene gyvatė kartais vaizduojama apsivijusi Jėzaus kryžių arba nukryžiuota pati.
Gerai žinomas sparnuotos gyvatės vaizdinys (pvz., Kecalkoatlis, panašiai lietuvių Aitvaras), kuris gali būti suprantamas kaip chtoninių ir dangiškų jėgų sintezė. Alchemijoje – tai skrajus pradas. Pasak alchemikų, gyvatė yra androginiška – reiškia moteriškumą vyre ir vyriškumą moteryje (kaip androginiškas Merkurijus ar Šiva).[3]
Kaip chtoniškas, pasąmonę išreiškiantis gyvūnas, gyvatė gali būti artima (ar net sinonimiška) slibinui, drakonui, žuviai.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ змея, The Etymological Dictionary of the Russian Language by M. Vasmer.
- ↑ Мифы народов мира. ЗМЕЙ , В. В. Иванов – 2-е изд., 1992. Москва: Советская Энциклопедия.
- ↑ J. E. Cirlot. A Dictionary of Symbols. London: Routlege, 1962. p. 285–290
