Kecalkoatlis
 |
Dėmesio! Straipsnis ar jo dalis neturi išnašų į patikimus šaltinius. Dėl to medžiaga gali būti nepatikima. Pagal Vikipedijos nuostatas, nepatikrinama informacija gali būti trinama. Paieškokite patikimų šaltinių ir paremkite medžiagą išnašomis į šaltinius. |
Kecalkoatlis (Kukulkanas, Kokomacinas, Baltasis Teskatlipoka; nah. Quetzalcōātl, „Plunksnuotoji gyvatė“) actekų mitologijoje – geras dievas, vienas iš aukščiausių actekų ir majų dievų. Garbintas kaip pasaulio ir žmonių kūrėjas, oro (dangaus), dienos, Nakties dangaus ir vėjų valdovas, žynių luomo, kultūros (menų ir amatų) globėjas, davęs žmonėms laimę, taiką, žinias, kalendorių.[1]
Jis buvo laikomas amatų, žemdirbystės ir metalų apdirbimo išradėju, atvykęs iš Rytinės žvaigždės (Veneros planeta). Ispanai pakeitė actekų mitą apie šį dievą ir pavertė jį baltuoju.
Visoje Centrinėje Amerikoje Kecalkoatlis vaizduojamas bronzinės odos spalvos aukštaūgis, apsisiautęs kecalio plunksnų apsiaustu, su anties snapo formos kauke ant veido (panašia į barzdą).
Įsiveržus konkistadorams, Kecalkoatlis prarado savo reikšmę ir svarbiausią vietą actekų panteone užėmė Teskatlipoka.
Mitas teigė, kad Žemė yra dievų dvynių Teskatlipokos ir Kecalkoatlio kūrinys. Kecalkoatlis kraują iš žaizdos ant savo varpos panaudojo tam, kad suteiktų žmonėms gyvybę.
Pagal legendą, jį nugirdė piktasis Teskatlipoka, todėl Kecalkoatlis nusprendė grįžti namo valtimi iš gyvatės odos. Tačiau valtis sudegė ir į Rytinę žvaigždę nuskrido tik Kecalkoatlio širdis. Kecalkoatlis actekams pažadėjo grįžti, kai iškils pavojus.
Kaip šviesos, oro dievas, įsivaizduotas baltuoju, todėl 1519 metais Meksikoje išsilaipinęs konkistadoras H. Kortesas actekų buvo palaikytas Kecalkoatlio pasiuntiniu ir palyginti lengvai juos įveikė.
