Girmava

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Girmava
Ruskojė

vok. Germau
rus. Русское

Girmava
Ruskojė
54°50′29″š. pl. 20°00′41″r. ilg. / 54.8413326°š. pl. 20.011425°r. ilg. / 54.8413326; 20.011425 (Girmava)Koordinatės: 54°50′29″š. pl. 20°00′41″r. ilg. / 54.8413326°š. pl. 20.011425°r. ilg. / 54.8413326; 20.011425 (Girmava)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė Rusijos vėliava Rusija
Sritis Kaliningrado sritis Kaliningrado sritis
Rajonas Zelenogradsko rajonas
Įkūrimo data 1258 m.
Pašto kodas 238532
Tel. kodas +7 401 50
Tinklalapis krasnotorovskoe.munrus.ru

Girmava atba Ruskojė (vok. Germau, nuo 1945 m. rus. Гермау, nuo 1946 m. rus. Русское) – gyvenvietė dab. Kaliningrado srities vakarinėje dalyje, Zelenogradsko rajone, Sembos pusiasalyje, Girmavos dešiniajame krante, nuo 2006 m. balandžio 3 d. Krasnotorovkos kaimo gyvenvietės kaimas. [1][2]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sembos žemės kaimo pavadinimas Girmō prūsiškos kilmės. [3] Prūsų sembų gyvenvietė minima nuo XIII a. – 1258 m. Girme, 1335 m. Girmow. Čia stovėjo jų pilis Girmovė, svarbiausias atsparos punktas Sembos vakaruose. Ją mena išlikę Girmavos piliakalniai. 12521253 m. žiemą Christburgo komtūras Henrikas Štangė, su dideliu būriu riterių atėjęs Aistmarių ledu, puolė Girmavą, tačiau turėjo atsitraukti, praradęs ir savo brolį Hermaną. 1258 m. pilį užėmė Vokiečių ordinas, pagal sutartį su vyskupu Girmava atiteko Ordinui. Per 12601274 m. Didįjį prūsų sukilimą kurį laiką Girmavą buvo susigrąžinę sembai. Ordinas prisitaikė sembų medinę pilį, tačiau 1270 m. ją perstatė. XIV a. viduryje Vokiečių ordinas pastatė mūrinę pilį, gyvenvietę aptvėrė gynybine siena. 1325 m. minimas klebonas, katalikų bažnyčioje (sugriauta 19451947 m.), veikiausiai iki XVII a. vidurio sakyti pamokslai ir prūsų kalba. Girmavos bažnytkaimis ir pilis labai nukentėjo per 14541466 m. Vokiečių ordino ir Lenkijos Trylikos metų karą. 1581 m. į griūvančią pilį iš Laukstyčių (Laukstetų) pilies perkeltos gintaro saugyklos, Girmava tapo gintaro apdirbimo centru, joje veikė Gintaro rūmai, iki 1693 m. gyveno gintaro meistras. 1610 m. pilies pietinis sparnas perstatytas į evangelikų liuteronų parapinę bažnyčią, XX a. pab. jos liekanas vokiečiai konservavo. Gyvenvietėje veikė vandens ir vėjo malūnai, pieninė. 1945 m. Girmavos apylinkėse vyko atkaklios TSRS – Vokietijos kariuomenių kovos.[4]

17231818 m. Prūsijos karalystės Rytų Prūsijos departamento, 18181871 m. Rytų Prūsijos provincijos, 1871–1918 m. Vokietijos imperijos, 1918–1933 m. Veimaro respublikos, 1933–1945 m. Trečiojo reicho Karaliaučiaus apygardos Žuvininkų apskrities, nuo 1939 m. kovo 27 d. Sembos apskrities kaimas. [5] 1946 m. balandžio 7 d. – rugsėjo 6 d. Kranco rajono, vėliau Zelenogradsko rajono kaimas, 1947 m. birželio 17 d. – 2006 m. balandžio 3 d. Povarovkos apylinkės kaimas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
17231818 m. Rytų Prūsijos departamentas Prūsijos karalystė
18181939 m. Žuvininkų apskritis Karaliaučiaus apygarda
19391945 m. Sembos apskritis Karaliaučiaus apygarda
1945–1946 m. Rytų Prūsija TSRS
1946–1946 m. Kranco rajonas TSRS
19472006 m. Povarovkos apylinkė
Zelenogradsko rajonas
Kaliningrado sritis
nuo 2006 m. Krasnotorovkos kaimo gyvenvietė
Zelenogradsko municipalinis rajonas
Kaliningrado sritis


Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

P sociology.svg
P sociology.svg
Demografinė raida tarp 1910 m. ir 1939 m.
1910 m.[6] 1933 m. 1939 m.[7]
683 1 148 1 142


Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Vilius Pėteraitis. Mažosios Lietuvos ir Tvankstos vietovardžiai = Die Ortsnamen von Kleinlitauen und Twanksta: jų kilmė ir reikšmė. Vilius Pėteraitis; Mažosios Lietuvos fondas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1997. ISBN 5420013762
  2. Lietuviški tradiciniai vietovardžiai: Gudijos, Karaliaučiaus krašto, Latvijos ir Lenkijos. Patvirtintas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos protokoliniu nutarimu 1997 m. gegužės 25 d. Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. 2002. ISBN 5420014882
  3. Палмайтис Л. Предложение по научной русификации исконных наименований перешедшей в состав России северной части бывшей Восточной Пруссии / Л. Палмайтис; Европейский институт рассеянных этнических меньшинств. – Б. м.: Б.и., 2003. c. 46
  4. Martynas Purvinas, Valdemaras ŠimėnasGirmava. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 703 psl.
  5. Girmava GenWiki
  6. Žuvininkų apskrities kaimų sąrašas (1910 m.) vok.
  7. Sembos apskrities kaimų sąrašas (1939 m.) vok.

  • Grasilda Blažiene: Hydronymia Europaea, Sonderband II, Die baltischen Ortsnamen. Wolfgang Schmid Hrsg., Steiner Verlag Stuttgart 2000.
  • G. Gerullis: Die altpreußischen Ortsnamen. Berlin, Leipzig 1922.
  • Губин А.Б. Топонимика Калининграда. Реки и водоемы // Калининградские архивы. – Калининград, 2007. – Вып. 7. – С. 197–228.
  • Населенные пункты Калининградской области: краткий спр. / Ред. В.П. Ассоров, В.В. Гаврилова, Н.Е. Макаренко, Э.М. Медведева, Н.Н. Семушина. – Калининград: Калинингр. кн. изд-во, 1976.
  • Населенные пункты Калининградской области и их прежние названия = Ortsnamenverzeichnis Gebiet Kaliningrad (nordliches Ostpreussen) / Сост. Е. Вебер. – Калининград: Нахтигаль, 1993.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]